Vienoje gražioje karalystėje karalius gyveno. Šiuolaikinė supertautiška lietuvių liaudies pasaka.

Tarp plačių girių, didelių kalvų, trijų ežerų ir didžiosios upės grožio nedidelė karalystė spindėjo. Karalystė garsėjo gamtos turtais, tad karaliui ją valdyti nebuvo sunku. Pirmtako darbus jis tęsė savais vadindamas. Karalius buvo tikras monarchas. Valdė su Patariamąja taryba, bet viską tvarkė per savo artimus karaliukus. Šie kaip įmanydami juodadarbius tarnus skriaudė, su jais nesiskaitė ir iš jų paskutinį kąsnį atimdavo.

Karaliukais galėjo būti tik nuolankūs, visiškai atsidavę karaliaus aplinkos žmonės. Žinių, įgūdžių ir išmanymo jiems retai kada reikėjo, bet turėjo išmokti ir kas valandą rūmuose kartoti šią maldą: „Mano karaliau raudonasai išmintingas, Tu visuomet proto bokštas ir visada – galingas. Būk per amžius, senovės raudonumu raudonuok nuolatos, priešus bausk ir į vergiją parduok“. Kiauliaganiai karalystėje dirbo kaminkrėčiais, o mėsininkai – muzikantais,bet jie buvo garbinami, jie – karaliukai, nors karališkas pagarbos regalijas uš auksinus buvo nusipirkę ir po tris klaidas kiekviename rašto žodyje darė. .Kasmet karalius jiems kelis kartus didesnes dovanas teikdavo, tie juodadarbius savo tarnus pasninkauti palikdavo.

Karalius buvo atėjęs iš senosios Raudono kraujo ir intrigų karalystės, tad ir toliau puoselėjo raudonumą: įsakė karalystę tik raudonomis gėlėmis puošti, raudonmedžių giraites sodinti, raudonai rengtis ir raudonas karaliaus pašlovinimo šventes organizuoti. Karaliukai, be maldų, dar du kartus turėjo karalių pašlovinti. Rudenį jie turėjo karalių pavadinti Karaliumi-Saule ir dovaną jam įteikti. Metų pabaigoje karaliukai prispaudavo savo tarnus, surinkdavo iš jų duoklę ir patyliukais karaliui įteikdavo. Karalius visas švytėjo, o karaliukams vėliavas kelti šventėse dar pažadėjo. Karaliaus žmona Hortenzija I mėgo raudonu šilku austas seges ir kišenių papuošalus –kas norėjo karaliui įsiteikti, prie jos turėjo prieiti. Už duoklę karalius vasarą kviesdavosi Aukščiausiosios karaliaus draugų Tarybos ponus, juos karališku midumi ir karališko rojaus maistu maitindavo. Šie atsidėkodami jam Didžiųjų girių Prima karaliaus titulą suteikdavo. Kitiems karaliams tai nepatikdavo, jie delnais burnas užsidengę prunkšdavo, bet pakeisti nieko negalėjo.

Karaliaus raudonumas labai patiko karalystės žyniui, tad šis raudonumą dar labiau puoselėjo. Visai karalystei matant jis prabildavo: „Vardan galingojo Perkūno, mylėkit ir šlovinkit šį karalių, nes jis pačius geriausius darbus karalystėje dirba ir yra nemirtingas“.

Žynys kartais raudonmedžių giraitės šventykloje šventais vandenimis vaidilutes prausdamas ir šventu midumi jų kūnus įtrindamas dar labiau paraudonuodavo. Bet karaliui tas tik patikdavo. „Geriau tikras raudonumas, o ne apsimestinis“, – sakydavo jis. Ir nei žaibai žaibavo, nei dieviškasis Perkūnas rūstaudamas prabilo…

Tik vieną kartą karaliaus juokdarys Tauškalius ryte atsibudęs su išgąsčiu į karalių prabilo: „Valdove didysai, sapne keli niekadėjai paveldėtą karūną žada iš tavęs, maloningasis karaliau, atimti, visą mūsų karališkąjį raudonumą nubraukti.“

Iš pradžių karalius nepatikėjo, bet vėliau veikt pradėjo. Baisu, nes piktadariai sužinos apie derlingas paupio žemes, patyliukais karaliaus globojamas. Karalius žygūnus į karalystę išsiuntinėjo, kad šie ant karaliaus „potvarkio“ ištikimybės karaliui kryžiuką padėtų. Karaliaus karūnos patvirtinimo šventėje karaliukai buvo įpareigoti, kad nė vienas tarnas dėl neištikimybės karaliui būtų nepastebėtas.

Karalius dar kreipėsi į Aukščiausios karaliaus draugų tarybos pirmininką, kad šis valdžią išlaikyti padėtų ir pinigėlio karalystei pamėtėtų. Šis iš ryto pažadėjo, o vakare sprendimą atidėjo.

O pasaka dar ir be galo, nes karalystė ant kryžkelės plataus kelio. Raudonieji blaškosi, laksto ir triukšmauja, žada į Revų slėnį kreiptis, kad niekadėjus „pakastų“, proto žmonės giliau susimąsto ir atvirauja. Ar žmonės karaliui savanaudžiui tarnauja, o gal dėmesys, ištikimybė ir pagalba paprastam, nekarališkam žmogui tegul karaliauja?!

Karalių karikatūra iš http://cmex.km.ua/caricature/politic/politic7.html

                  Suvartė Jonas Pipiras