Turgus turi išlikti – tik geresnis
Turgaus dienos sąvoka, išlikusi iki šių dienų, atkeliavo iš viduramžių. Anksčiau turgūs vykdavo didžiosiose aikštėse, mat privilegija prekiauti būdavo suteikiama tik tam tikromis savaitės dienomis. Turgaus dienos visais laikais išsiskyrė spalvingumu, buvo savotiška šventė – geriausių produktų ieškojimas ir atradimo džiaugsmas, kurį papildo dar ir mokėjimas derėtis, bendravimas su žmonėmis, pasidalinimas naujienomis, kvėpavimas grynu oru, šurmulys… Tai detalės, kurios sukuria tik turgui būdingą atmosferą ir daro jį išskirtinį.
Jau seniai šviežių kaimo produktų turgūs tapo viešai puoselėjamu verslu. Turgų vertė ta, kad jie panaikina milžiniškų maisto prekių įmonių tarpininkavimą, todėl didžioji dauguma prekių yra pigesnės, ekologiškesnės (kaimiški obuoliai, močiutės daržo salotos, ridikėliai, gardūs rūkyti lašinukai „be jokių e“). Gal ir ne visos prekės turguje yra geresnės kokybės, bet čia vis tiek galima tikėtis bent žemesnių kainų ar galimybės derėtis.
Dėl to ir mėgsta Prienų turguje (Revuonos g.), ypač šeštadieniais ar sekmadieniais, apsipirkti Prienų, Birštono miestų ir aplinkinių kaimų gyventojai. Net atvykėliai iš Kauno, Vilkaviškio ir kitų aplinkinių miestų. Tai kiekvieną kartą kitoks ir išskirtinis potyris.
Jeigu darytume prielaidą, kad turgaus galėtų nebelikti, ar jis būtų iškeltas iš dabartinės vietos (patogios tiek miestelėnams, tiek atvykstantiems, tiek senyvo amžiaus prekiautojams, dažnai savo išaugintas daržoves atsigabenantiems vadinamaisiais ratukais), visiems turgaus lankytojams tai būtų didelis praradimas. Bet mažame mieste naujienos plinta žaibo greičiu. Arba, kaip sako liaudies patarlė: viename kaimo gale nusičiaudėjo, kitame – „į sveikatą“ pasako.
Norėdami išsklaidyti įvairius gandus, o kartu ir įgyvendindami seniai planuotą pokalbį su naujuoju Prienų turgaus savininku, verslininku Rimvidu Skorupskiu, susitikome pasikalbėti apie tai, kokie buvo praėjusieji metai ir kokie žada būti šie.
Kuo Jums įsimintini praėjusieji metai ir su kokiais iššūkiais pasitikote 2015-uosius?
Man asmeniškai, mano šeimai (žmonai ir man, nes vaikai gyvena atskirai) rimtų pokyčių nebuvo, o metai buvo neblogi
Jus reikėtų vadinti labiau Birštono ar Prienų verslininku?
Valdiškos duonos jau seniai nevalgau, tai gal ir galėčiau vadintis verslininku (šypsosi). Birštone jau dešimt metų turime verslą. Prienuose šį bei tą veikiame nuo 2007 m. Buvo momentas, kai pasižadėjau miesto valdžiai įmonę „Aroma Rex“ perregistruoti Prienuose, tą ir padariau. Plėtojame didmeninę prekybą kava, arbata ir prieskoniais. Radome vietą Prienuose, kur šį verslą galėjome įgyvendinti greičiau, lengviau ir paprasčiau nei Birštone.
Mažmenine prekyba užsiimate?
Dabar ne. Turėjome mažą parduotuvėlę Birštone atidarę. Pirmieji metai buvo lyg ir neblogi.. Tačiau norint išlaikyti parduotuvę Lietuvoje reikia pačiam dirbti, o kadangi turime šiokių tokių veiklų ir daugiau, visko nebesuspėjome aprėpti. Maža parduotuvė – ne supermarketas, turi žmogus pats dirbti, ypač mažame miestelyje. Tai ne verslas, o savižudybė. Kas yra verslas? Didelis verslas, kurį kai kas įvairiais būdais jau spėjo padaryti, yra viena, o mažas verslas – kas kita. Skirtumas didžiulis, todėl reikia apsispręsti. Nuo kasos aparatų įvedimo bandyta smulkųjį verslą pastatyti į vietą, kad jis būtų bent jau labiau apsaugotas, bet… Tą patį matau turguje, matau, kaip tie žmonės gyvena ir kokios jų perspektyvos… Išvažiuoja žmonės, mažai apyvartos, didelės išlaidos, ypač šildymo sezonu.
Kodėl nusprendėte įsigyti Prienuose tokios prastos prekinės išvaizdos objektą? Kita vertus, ar įsigiję nesulaukėte kokių nors atgarsių?
Kai atvažiavau į tą kraštą, galvojau, kad baisesnio turgaus dar niekur nesu matęs (šypsosi). Bet, kaip sakoma, nespjauk į šulinį, nes gali tekti gerti. Turbūt taip reikėjo… Buvo laikas, kai kažką pardavėme, kažką pirkome. Pasipainiojo ir šis objektas. Nenorėjome pradžioje rizikuoti, bet įsigijimui šiek tiek įtakos turėjo gana ilgai vykę pardavimai. Per tris skelbtus aukcionus visi, kas norėjo, galėjo nusipirkti. Aš objektą įsigijau teisėtai viešo aukciono būdu, kai buvo paskelbtas trečiasis aukcionas. Žemės nuomos sutartis galioja iki 2099 metų.
Prekybininkai bei pirkėjai su nekantrumu laukia atsakymo: liks turgus savo vietoje ar neliks?
Prisiklausiau visokių istorijų ir prieš, ir po, dabar irgi prisiklausau, kad turgaus vietoje bus „Norfos“ automobilių aikštelė ar dar kažkas, kad turgus bus iškeltas į kažkokį Tartoką (nežinau pats, kur jis yra). Nežinau, kas skleidžia tokius gandus, bet (kas nuo manęs priklauso) taip nebus. Yra kliuvinių su žemėtvarka (žemės klausimų, kuriuos reikia išspręsti), žadame pozicijas suderinti su administracijos direktoriumi. Mero pozicija taip pat aiški. Nežinau, kas bus išrinktas į mero postą pavasarį, bet, tikiuosi, jo pozicija taip pat bus tokia pati – turgavietė turi išlikti.
Apskritai, negaliu peikti Prienų savivaldybės dėl požiūrio į verslą. Jeigu nori ką nors daryti, nelabai kas ir trukdo. Trukdo nebent bendra situacija: susidūrimas su žemės klausimais, kaimyno nuomone ir pan. Lietuvoje nėra tobulas pats sklypų planavimo mechanizmas ir t. t.
Kaip Jus sutiko turgaus prekeiviai?
Jie buvo išgąsdinti. Iki to laiko tęsėsi teisminiai ginčai. Prieš tai buvusieji savininkai apie dešimt metų gyveno neapibrėžtoje situacijoje, dėl ko, manau, į tą ūkį nebuvo investuojama. Gyvenimas taip susiklostė, kad mes nepavogėme, mes nupirkome. Dabar teisiniai klausimai iš esmės išspręsti. Apeliacinis teismas padėjo tašką: turgus turi būti ten, nepriklausomai, kas bus savininkas. Juolab kad miesto bendrajame plane ta teritorija pažymėta kaip turgavietė. Didelė dalis Savivaldybės administracijos tai pripažįsta ir neturi jokių pretenzijų
Kokius planus esate užsibrėžęs?
Esu suinteresuotas suteikti žmonėms darbo vietas. Jie mane maitina, todėl aš noriu padaryti taip, kad jiems būtų geriau, kad maitintumės visi iš to. Žmonės nori garantijų, kad jie galės čia dirbti. Ir manęs to klausia. Jie moka mokesčius, į darbo biržą neina. Turgaus reikšmė Prienams, manyčiau, ypatingai didelė. Jeigu ta masė žmonių eitų į darbo biržą arba išvažiuotų, tai kažin, ar būtų geriau. Mokesčiai, kuriuos jie moka, subyra į rajono biudžetą. Ir tai labai didelė dalis, nes jeigu skaičiuotume darbo vietas (kiek žmonių randa užsiėmimą), tai turbūt visus prekybos centrus sudėjus jų tiek nebus. Tie pinigai lieka Prienuose, o iš prekybos centrų pinigai iškeliauja iš Prienų. Reikėtų tai suprasti.
Plėsti turgavietės ribų nesiruošiame, nes nėra nei kur, nei kam, bet reikia tobulinti darbo vietas, gerinti sąlygas.. Ten net lauko tualetas tebestovi, kas sunkiai įsivaizduojama šiais laikais… Tačiau šiandienos situacija (ko aš nesitikėjau) yra tokia, kad kai kam tas tualetas arba trukdo, arba jo nereikia. Kai kas nori tualetą pripažinti savavališku statiniu, nors kito tualeto turguje net nėra. Taigi blogiau būti, kaip dabar yra, negali. Todėl viskas turi būti tik geriau, nes įvairios priežastys tą sąlygoja. Štai, man minėjo, kad vienas prekystalis yra išlikęs net nuo tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt kažkelintų metų – reikės jį išsaugoti kaip paveldą (šypsosi).
Gal esate jau parengę turgavietės vizualizaciją?
Parodyti? (šypteli) Pagrindinė prekyvietės koncepcija – turgaus zonų sukūrimas ir darbo vietų paruošimas. Esame numatę kelias turgaus zonas. Pavyzdžiui, centrinis pastatas (mėsos turgus), kuriame jau ilgą laiką prekiauja žmonės, natūraliai prašosi, kad čia išliktų mėsos paviljonas (skyrius). Galbūt jame atsiras vietos (arba kitur) pieno ir kitiems produktams, kuriems įtakos turi šaltis. Beje, ir darbui. Viso turgaus pakišti po stogu negalime, nes nematome tam prasmės (yra daug sezoninių prekiautojų – sodinukais, grūdais, kitomis prekėmis). Bus kioskeliai, dengtos vietos prekystaliams, dengtos vietos rūbams, šildomos patalpos mėsai, pienui, vidaus tualetai.
Revoliucijos nepadarysime, bet esame rimtai nusiteikę. Mes nepirkome turgavietės tam, kad statytume dar vieną prekybos centrą. Man patinka Aukštadvario turgavietė – tikras turgelis. Ir Trakų turgus. Vienas iš pagrindinių dalykų – kad nelytų ant galvos, kitas – kad būtų gražu. Tą grožį galima išgauti ir namelius nudažius spalvingai, o ne nuobodžiai… Spalvos pozityviai nuteikia.
Ar dabar jau yra kokių nors pokyčių?
Yra šiokių tokių kosmetinių pasikeitimų – tvarkėme apšvietimą, dabar tvarkome prekybos stalus, valome tualetus. Pirmiausia norime turėti aiškią viziją, nes kiekvienas darbas – ar apšvietimo įrengimas, ar tualeto tvarkymas – kainuoja pinigų ir laiko.
Kaip manote, ar pavyks atlaikyti šalia turgaus statomo prekybos centro konkurenciją?
Vietos po saule visiems užteks. Vienas, pasistatęs automobilį prie „Norfos“, užsuks ir į turgų, kitas, prie turgaus pasistatęs, užeis į „Norfą“ apsipirkti. Kai kurios prekės „Norfoje“ gal bus pigesnės, asortimentas didesnis, bet, kita vertus, ir dabar prekybos centrai – net keli – nenutolę nuo turgaus, tačiau žmonių, atrodo, netrūksta.
Kokie dar pasikeitimai vyks artimiausiu metu?
Iki vasaros ketiname paženklinti darbo vietas, sutvarkyti apšvietimą. Mėsos paviljono pastate išgriausime sieną (kuri nežinia kam buvo užmūryta) ir padarysime dar keletą vietų po stogu. Kai kurie veiksmai priklausys nuo valdininkų. Darėme projektus, paruošėme juos kai kurių statinių rekonstrukcijai, bet dar negavome pritarimo.
Aukštyn kojomis nieko neversime. Bus zona, kurioje įvesime simbolinį mokestį. Jeigu žmogus atsineša parduoti du padėklus kiaušinių, jam brangoka mokėti tiek, kiek daugumai. Taigi viena zona bus pigesnė, ten bus galima prekiauti už mažesnį mokestį. Turite daiktų, kuriuos norite parduoti? Teko girdėti, kad Vokietijoje net vaikai skatinami parduoti prekes (tarkime, po vieną eurą) ir užsidirbti. Nedidelis galbūt uždarbis, bet jie dalyvauja procese. Todėl padarysime prekystalių zoną, kurioje prieniečiai galėtų ateiti už simbolinį mokestį, o gal kažkurį laiką be mokesčio, parduoti savo asmeninius daiktus. Prekiauti savo daiktais verslo liudijimo nereikia. Ir jokios gėdos dėl to nėra. Man taip pat teko kažkada prekiauti turguje. Tai tam tikra patirtis, kuri šiandien praverčia.
Ačiū už pokalbį.
P.S. Nors daugeliui turgus pirmiausia asocijuojasi su šviežiais, kokybiškais produktais tiesiog iš augintojo, gamintojo, šiandien jame gausu ir kitokių prekių. Čia visada rasime vintažinių, senovinių dirbinių, drabužių, „močiutės“ papuošalų ar retų ir įdomių aksesuarų. Dar sakoma, kiekvienuose namuose yra daugybė pinigų, tik tų spalvotų popierėlių jūs nematote. Dauguma lengviau pasiryžta nusibodusius, nebereikalingus daiktus, nenešiojamus vaikų, kitų šeimos narių rūbus padovanoti ar išmesti, negu atnešti į turgų parduoti. Dar vis gėda, nepatogu… Ką pagalvos kiti? Bet juk nevagiama, sąžiningai ir dorai uždirbama tam priimtinu būdu. Tai tik mūsų klaidingos nuostatos.
Tikėkime, ateis laikas (o gal jau, sulaukus euro, ir atėjo), kai turguje šalia atvykusiųjų iš Kauno ir kitų miestų pamatysime daugiau vietinių prekiautojų. Ir jiems nereikės rausti, sukti akis į šalį, nes bet koks žmogaus darbas yra vertas pagarbos.
