home Kultūra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių takais

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių takais

Apsilankius Pakuonio bibliotekoje akį patraukia šešios didelės tapytos drobės. Jose pavaizduotos pilys ir tvirtovės. Tai garliaviškio Gito Markučio darbai. Šis autorius jau antrąsyk su savo darbais viešėjo Pakuonyje bene visą gruodžio mėnesį. Pirmą sykį tai buvo Baltijos pajūrio peizažai, šįkart – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys ir tvirtovės.  DSC_4090 Šešiasdešimt vienerių metų tapytojas G. Markutis save vadina mokytoju iš pašaukimo. Tai sako supratęs prieš dvidešimt metų, kai pradėjo mokykloje mokytojauti, nors tos srities specialybės neturėjo. Bet atėjo laikas, kai iš pedagoginio psichologinio išsilavinimo neturinčio mokytojo buvo pareikalauta diplomo. „Tuo metu geriausiu atveju galėjau būti išspjautas kaip vyšnios kauliukas“, – juokauja pašnekovas. Tada supratęs, kad atėjo laikas dar mokytis ir dirbti iš tiesų mėgstamą darbą. Ilgai svarstęs, kur studijuoti: gal Šiauliuose, gal Vilniuje. Besvarstant, beabejojant vienų metų studijos galėjo ir nuplaukti, tačiau kažkas pasiūlė važiuoti į Marijampolės kolegiją, kur esą atsiradusi viena laisva vieta. Taip beveik penkiasdešimties sulaukęs mokytojas dirbdamas ir studijuodamas įgijo trečiąjį – dailės pedagogo diplomą ir jau dvylika metų dirba dailės mokytoju bei tiek pat metų tapo.   Suradęs savo Pašaukimą Menininkas pasakoja piešti bandęs ir mokykloje, bet nebuvo kas paskatintų pasirinkti meninės krypties studijas. Todėl baigęs mokyklą ir atitarnavęs armijoje įstojo į Kauno politechnikumą, vėliau studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Buvo geras miškininkas, geras inžinierius, bet jautėsi sėdintis ne savo rogėse. Tai nebuvo tos specialybės, kurias galima vadinti Pašaukimu. Šiandien jį suradęs menininkas save vadina laimingiausiu žmogumi. G. Markutis yra Olego Karavajevo dailės studijos narys. Kiekvieną šeštadienį į Kauno rajono Garliavos viešojoje bibliotekoje įsikūrusią studiją renkasi įvairaus amžiaus, įvairių profesijų žmonės. Pedagogai, inžinieriai, medikai, bibliotekininkai, muziejininkai, verslininkai, moksleiviai mokosi profesionalaus meno paslapčių. Nuo 2007 metų G. Markutis dalyvauja parodose ir pleneruose. Yra surengęs daugiau kaip 20 parodų. Personalinės tapybos parodos buvo surengtos Kaune, Juodkrantėje, Birštone, Marijampolės kolegijoje, Zyplių dvare, Biržų pilyje. Tapytojas dalyvavo grupinėse tapybos parodose Suomijoje – Salo mieste, Druskininkuose, Lietuvos Respublikos Seime.   Kodėl pilys? G. Markučio tapybai būdinga ekspresyvi tapymo maniera, sodrios spalvos. Kūriniuose atsispindi gamtos ir urbanistiniai peizažai, senoji Lietuvos architektūra, nykstančios kultūros vertybės: pilys, bažnyčios, dvarai. „Pilys – tai ir didingi architektūros paminklai, ir istorijos liudytojai, ir karybos istorijos atspindys“, – sako parodos „Pilys ir tvirtovės“ autorius. Kodėl pilys – paaiškinti nesunku, kai išgirsti, kad G. Markutis yra gimęs Biržuose ir užaugęs, kaip pats sako, ant legendinės Biržų pilies griuvėsių. Būtent ši vieta, jos aura, mistika ir paskatino keliauti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių takais. „Biržų pilis – bastioninio tipo tvirtovė, vienintelė tokia Lietuvoje. Ji stovi Širvėnos ežero pakrantėje. Švedų kariuomenės pilis buvo užimta ir sugriauta. Švedai ką tik galėjo išsivežė, taip pat ir 60 patrankų. Kadangi esu gimęs ir augęs Biržuose, tai tuos sugriautos pilies griuvėsius matydavau kasdien. Todėl ir norisi juos įamžinti“, – apie vieną iš paveikslų pasakoja nostalgija Biržams tebesergantis menininkas. Na, o Kauno pilį Laikinojoje sostinėje gyvenantis tapytojas mato kiekvieną savaitgalį. „Kauno pilis – seniausia mūrinė pilis Lietuvoje, svarbiausias atsparos punktas kovojant su kryžiuočiais. Pastatyta XIII a. Nemuno ir Neries santakoje. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas dažnai pilyje apsistodavo, priimdavo svečius. Kažkada Kauno pilyje buvo įrengtas kalėjimas. Atstatyta pilis dabar atrodo neįspūdingai. Galbūt vaizdas pasikeis, kai bus atstatytas visa kompleksas“, – apie ne kartą ir iš įvairių pusių tapytą Kauno pilį pasakoja parodos autorius.   Ukrainoje ir Baltarusijoje išlikę daugiau pilių G. Markutis apgailestauja, kad Lietuvoje tikrų, autentiškų pilių beveik nelikę, jos visos sugriautos. O štai Ukrainoje ir Baltarusijoje pilių išlikę gerokai daugiau. Norint nutapyti pilį, tvirtovę, anot autoriaus, neužtenka vien žvelgti į atvirukus, nuotraukas. Reikia ten pabuvoti, pajusti to laiko dvasią. „Lucko, arba Liubarto pilis – neeilinė pilis. Ji kelis šimtmečius saugojo Voluinės sostinę Lucką nuo užpuolikų. Tai buvo svarbiausia Lietuvos kunigaikščių rezidencija Voluinėje. Čia Vytautas buvo surengęs Europos valdovų suvažiavimą ir turėjo būti karūnuotas. Tai mūsų istorija. Ukrainoje yra labai daug lietuviškų pėdų įminta. Kai kalbėdamasis su paprastais ukrainiečiais pasisakai, kad esi lietuvis, išgirsti: „O, tai mūsų draugai, jie mums padėjo su totoriais kariauti“, – kelionę į Ukrainą prisimena pašnekovas. Lucko pilis menininkui paliko neišdildomą įspūdį, todėl grįžęs į namus bandė ją pavaizduoti. G. Markučiui Ukrainoje teko aplankyti ir Mežyričo vienuolyną-tvirtovę. Tai veikiantis vyrų vienuolynas su galingais įtvirtinimais, storomis sienomis. Užpernai su mokytojais teko lankytis Myro pilyje Baltarusijoje. „Tai viena iš didžiausių ir geriausiai išsilaikiusių LDK pilių, nuo 1568 metų priklausiusių Radviloms. Dabar pilis – svarbiausias Baltarusijos turistų centras, įtraukta į UNESKO Pasaulio paveldo sąrašus“, – greitakalbe pasakoja menininkas, kuriam architektūrinė pilių tema ne mažiau įdomi už jų istoriją. Jam teko pamatyti ir Vytauto statytos Kremeneco pilies griuvėsius. Vytautas šią pilį pastatė ant aukštos kalvos, ant vadinamojo Bonos kalno. „Gaila, kad jos tik griuvėsiai likę. Pilis neatstatyta iki šiol – išlikę dviejų bokštų, gynybinių sienų, gyvenamojo pastato griuvėsiai, kuriuos apžiūrėti galėjome tik susimokėję. Išvykdami paprašėme pilį atstatyti“, – šypsosi menininkas.   Planuoja jau kitą autorinę parodą G. Markutis yra aplankęs beveik visas Baltarusijos ir Ukrainos pilis, kurios siejamos su istoriniu LKD laikotarpiu. Dabar menininkas labiau susidomėjęs Lietuvos dvarais. „Jau visa Panemunė apvažiuota. Lankau dvarus pagal galimybes. Tuose, kurie yra restauruoti, išblizginti, nebėra ką piešti. Norisi pamatyti išlikusius autentiškus. Tada pats malonumas tapyti“, – tikina autorius. Mėgstantis viską iš anksto susiplanuoti menininkas planuoja kitais metais irgi surengti autorinę parodą, bet dar nenori atskleisti, kur konkrečiai. Galbūt kažkur Prienų ar Birštono krašte... Maži miesteliai ir parodose apsilankantys jų gyventojai autoriui arčiausiai širdies. Jie – nuoširdūs, atviri, šilti. Todėl ir Pakuonis jam labai patiko. „Šis miestelis – jaukus ir šiltas. Ypač šių namų geroji dvasia Marytė. Ji pati mėgsta meną, juo domisi, kviečia rengti parodas. Tai labai džiugina“, – atsisveikindamas bibliotekininkei padėkos žodžių nešykštėjo parodos autorius.  

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close