„Viešpatie, saugok šią sodybą…“

Birštono seniūnijos seniūnas Jonas Kederys, rodos, aiškiai nusakė kelią į Paverknių kaimo Tamošiūnų sodybą, bet ieškojau jos ilgai. Kai jau atrodė, kad vėl teks grįžti atgal, nes posūkyje keliukas virto duobėmis ir ruošėsi staigiai leistis žemyn, prieš akis atsivėrė nuostabus vaizdas. Ramiai savo vandenis plukdė Verknė, o ant kairiojo kranto matėsi gėlėse paskendusi gražiai prižiūrima senoviška sodyba. Šalimais pievelėje žolę kramsnojo arkliukas, sodelyje gulinėjo ožkytė, o netoliese mažame laukelyje bulves kasė vyras ir moteris.

Buvo rugsėjo vidurys. Skaisčiai švietė saulutė, šalnos nepakąstus medžių lapus švelniai šiureno vėjelis. Dvelkė harmonija ir ramybe. Ir keliukas išsitiesino, išsilygino. Nusileidus žemyn, žvilgsnį patraukė kryžius su užrašu: „Viešpatie saugok šią sodybą. Čia gyveno Grigonių, Žiūkų šeimos. Statė kryžių Anelė ir Jurgis Tamošiūnai 1991 rugsėjo 21“.

Sodybos šeimininkė Anelė Tamošiūnienė, palikusi vyrą darbuotis, mielai aprodė savo gėlynus, namelius ir nuklydo į atsiminimus. Pasakojo, pasakojo…

Apie kaimą

Iš tikrųjų čia ne Paverknių, bet Voseliūnų kaimas. Jis yra abipus Verknės. Anksčiau čia gyveno 12 gyventojų – šeši vienoje pusėje ir šeši kitoje. Dabar liko vienas anoje pusėje ir mes čia. Mūsų pusėje negyvenami namai tušti, o kitoj jau nugriauti. Mamelė pasakojo, kad šitą žemę nusipirko grįžęs iš Amerikos mano proprosenolis, mamelės tėvo tėvas, kuriam ši vieta labai patikusi. Tada čia buvo sala – iš visų pusių Verknė. Tą salą prisimenu ir aš. Vėliau upė užsikirto ir gavosi pusiasalis. Štai priekyje, dešiniajame Verknės krante, boluoja Baltas kalnas. Toje pusėje ir Voseliūnų kapinės. Dabar ten nieko nelikę. Kai maža buvau, dar mačiau kapukus be kryžių. Senoliai sakydavę, kad ten daug prancūzų palaidota, nes jiems einant buvo kilęs maras ir badas. Ten guli ir lietuviai, ir prancūzai. Mūsiškiai palaidoti Jiezne. Ten atgulė ir mamos tėvukai, ir mano mamelė su tėvuku.

Apie mamelę ir tėvuką

Mano tėvelių vardai buvo Katrelė ir Juozas. Mamos mergautinė pavardė –Grigonytė, o tėvukas – Žiūkas. Iš Puzonių kaimo. Ką tik grįžusiam iš kariuomenės  mamelę užrodino pažįstami. Tėvuko šeima buvo biedna, penki vaikai, todėl jis ir atėjo į žentus, į šitą sodybą. Čia dar gyveno mamelės tėvai. Proseneliai jau buvo numirę. Tai buvo apie 1933 metus. Tėvukas sutvarkė tvartą, svirną, pastatė naują kluoną, nes senas jau buvo sugriuvęs, antrą galą namo, didelį rūsį. Akmenis iš Verknės rideno. Rūsys gavosi labai geras, sausas, žiemą šiltas, o vasarą vėsus. Tėvukas turėjo18 hažemės, laikė bites, visokių gyvulių, spaudė savo išaugintų linų sėmenų aliejų. Mamelė labai skanią duonelė kepdavo, bandas. Verknė buvo pilna žuvų. Gerai gyvenome. Tai buvo prie Smetonos.

Karo metais rūsy tėtis tris mėnesius Jiezno žydus laikė. Tai buvo Joškė su žmona. Vieną vakarą atėjo Joškė ir sako: „Man gaila, Žiūkai, tavęs ir tavo šeimos, tokie vaikai gražūs. Mes išeinam, nes radę ir mus, ir jus – visus sušaudys.“ Atėję po nakties jų neradome. Joškė su žmona Jiezne turėjo parduotuvę. Jei tėvukui ko reikėdavo ir jis neturėdavo pinigų, visko duodavo skolon. Sakydavo: „Kai turėsi, atiduosi.“ Labai sutarė. Mamelė pasakojo dar tokį atvejį. Kai gimė pirmas vaikelis, nulėkė palų, o grįžusi vaikutį rado sutrauktą, suparalyžiuotą. Greit susukę nuvežė į Jiezną pakrikštyti. Kunigas, pavarde Galaunė, nekrikštijo, nes tėtis tuokart pinigų neturėjo. Tada jis nuėjo pas Joškę, tas davė 5 litus, ir taip vaikelį pakrikštijo. Važiuojant namo Seniūnų mišku, ant mamos rankų jis ir numirė. Tai buvo mano pirmutinis broliukas.

Karo metais ir vokietę su vaiku laikėme. Nuo tremties mus išgelbėjo mamos brolis Jonas Grigonis. Jis tuomet Jiezno viršaitis buvo ir4 hažemės pasiėmė sau. Ruso laikais sunkiau gyvenome, 60 arų davė ir viskas. Mūsų buvo šeši vaikai – penki broliai ir aš. Aš gimiau trečia. Man kitais metais bus 75 -eri. Gyvi dar keturiese. Tėvukas mirė1982 m., mamelė – 1989 m.

Apie save

Mano vyras iš Kauno rajono Tvarkiškių kaimo. Brolis su juo kartu dirbo autoremonto įmonėje. Parsivedė namo ir taip susipažinome. Gyvenome Garliavoje, 6 arų sklype pasistatėme namelį. Užauginome keturis sūnus ir dukrą. Per savo amželį dirbau daug kur. Kai maži vaikai buvo, namuose adžiau kojines. Atveždavo kokius penkis maišus. Adyti išmokiau ir vyriausiąjį vaiką, Valdelį. Dar dvejom staklėm audžiau. Išmokau pati per save. Mamelė irgi audė, bet ji rinktinių raštų nemokėjo, tai tik parodė, kaip reikia aust. O aš pati išmokau. Pusantrų metų Vievio dailei audžiau lovatieses, rankšluosčius, kilimėlius su Lietuvos himnu. Bet daugiausia dėl savęs audžiau, dar ir siuvinėjau, mezgiau virbalais, nėriau vašeliu. Patiko. Dar ir dabar turiu savo austų lovatiesių, siuvinėtų abrozdėlių, nertų kvarbatkų.

Paskui dirbau mokykloje valytoja, restorane pagalbine virėja. Dirbau ir maisto parduotuvėje, ir valgykloje, ir ligoninėje. Moterys pasakė, kad galima neblogai uždirbti „Raudonojo spalio“ avalynės fabrike. Dvidešimt operacijų perėjau. Trejus metus dar ir Nemajūnų kaimo kolūkio daržininke dirbau.

Kai suėjo 50 metų, valdžia išleido į pensiją. Vaikai gyvena neblogai, visi Lietuvoje, tik vienas Airijoje. Turiu septynis anūkus. Su vyru gerai sutariam, prieš mane rankos nėkart nebuvo pakėlęs, o ką pabumbėdavo, tai niekis.

Apie namus

Šitas namas užrašytas mano sūnui Jonui. Taip žmonės patarė, taip ir padarėm. Dėl to niekas nesupyko, iki šiol visi gražiai sutaria, atvažiuoja. Voseliūnuose žemė priklauso man ir broliui Jurgučiui, kiti nusikėlė ten, kur gyvena. Kai mamelė mirė, parėjau čia gyventi, nes labai šitų namų gailėjau. Vyras parėjo po penkerių metų. Per tą laiką viską pati dariau: gyvulius auginau, pjoviau žolę, sodinau, ravėjau…Viską mokėjau, nes tėvukas visų darbų buvo išmokinęs.

Smagu čia gyventi. Dažnai suvažiuoja vaikai, giminės, bet dažniausiai atlekia Jonelis. Jis gyvena Garliavoje pas uošvius, yra futbolo treneris, tai čia ir savo sportininkus atveža pabūti. Sulaukiame ir daug kitokių svečių, ekskursijų. Mėgsta apsistoti Verkne plaukiantys turistai. Visiems vietos užtenka.

Turime du šuniukas, ožkutę, vieną avelę ir kumelikę turime. Dar kartais pamezgu, bet jau nedaug, nes akys nusilpusios. Labai mėgstu gėles, jų turiu devynias galybes, net visų vardų nežinau. Pasisodinome ir labai gražių alyvų krūmų, putiną, šermukšnį, kaštoną. Auga ir liepa, uosis, beržas, ąžuolas, vaikų pasodintas dekoratyvinis klevas. Turime ir sodelį, prie namų išlikusi dar tėvelio sodinta obelis. Ją labai branginam ir saugom. Kaip prisiminimą ir kad obuoliai nepaprasto skonio. Labai gerą trijų gyslų šulinį turime.

Šalia sodybos du kryžiai. Vieną1992 m. pastatėme mes su vyru. Jis skirtas trims Grigonių ir vienai Žiūkų kartai. Pernai labai gražų kryžių su išdrožtom motinėlės ir tėvulio skulptūrom pastatė ir mūsų vaikai. Namuose daug mano rankdarbių, už kuriuos gavusi ne vieną padėkos raštą. Yra išlikęs senolių kuparas, lovelė, kurioje mes visi šeši vaikai užaugome. Viename kambarėlyje pasidariau altorėlį. Čia kabo mirusių artimųjų, namų saugotojos Šv. Agotėlės, grabe gulinčio Kristaus, kitų Šventųjų abrozdėliai. Užsidegu žvakelę, papoteriauju. Ir taip ramu ant dūšios pasidaro.

***

Graži senoji Voseliūnų kaimo sodyba. Ir žmonės joje gražūs gyvena. Jau penktoji karta, ženklinta Tamošiūnų pavarde. Ir norisi tikėti, kad neišnyks mūsų kaimas, nors aplinkui tiek daug tuščių ir nykstančių namų. Bet Protėvių dvasia stipri.

Onutė Valkauskienė

Autorės nuotrauka