Perbėgant visas tūkstantmečio Lietuvos istorijos stoteles… (GALERIJA)

Gruodį 2400 egzempliorių tiražu Lietuvos knygynuose pasirodžiusi naujausia kraštiečio, žurnalisto, politikos apžvalgininko Česlovo Iškausko knyga „Paaukota Lietuva. Nuo Vytauto Didžiojo iki Dalios Grybauskaitės“ tuoj pat buvo ir išpirkta. Todėl gruodžio 11 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos skaitytojai, turėję retą galimybę pirmieji Lietuvoje tapti trečiosios Č. Iškausko knygos pristatymo visuomenei liudininkais, galėjo įsigyti vos keletą likusių egzempliorių.

Pasak svečią atvykusiems į susitikimą pristačiusios Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorės Daivos Čepeliauskienės, kraštietis žurnalistas Česlovas Iškauskas iki šiol didžiuojasi, kad yra balbieriškietis, Prienų krašto gyventojas. Ir visada sugrįžta į gimtinę ne tik pasisveikinti su Anapilin išėjusiais, bet ,kaip pats yra rašęs, ir pasigrožėti tėviškės veidu, nuostabiais Nemuno šlaitais, melsvu upės vingiu, miškų ir pievų vėsa… Ir jau trečiąjį kartą grįžta ne tuščiomis – su nauja knyga.

Per paskutiniuosius trejetą metų Č. Iškauskas išleido tris knygas: „Neįtikėtina, bet tikra“, „Nuo žemės iki mėnulio“ ir „Paaukota Lietuva“. Į trečiosios knygos pristatymą knygos autorių atlydėjo balbieriškietis, istorijos mokytojas, Č. Iškausko vaikystės ir šių dienų draugas Vitas Rymantas Sidaravičius. Istorijos mokytojas (turintis visas draugo knygas, o antrąją ir trečiąją asmeniškai pristatęs visuomenei) prisipažino labiausiai susidomėjęs pastarąja. Jis, kaip istorikas, knygoje atrado daug istorinių faktų, gilių apmąstymų, kuriuose ieškoma ir surandama tai, ko nėra jokiuose istorijos vadovėliuose. „Lietuvos istorija nuo senųjų laikų – nuo pirmojo jos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, aprašant vyskupo Brunono žūtį Prūsijos ir Lietuvos pasienyje 1009 m., iki paskutinių dienų, iki Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Vytauto Landsbergio… Apimti tokį istorinį laikotarpį nėra paprasta ir labai drąsu. Česlovo originalios mintys, su savotiška intriga ir ieškojimu, skatina skaityti knygą dar kartą. Knygoje keliami klausimai ir pamąstymai: kodėl neliko Lietuvos karalystės, kodėl kelis šimtmečius „neprilipo“ Lietuvai krikštas, kodėl tokia nelygiavertė buvo draugystės sąjunga su lenkais?.. Vaizdžiai aprašytas Žalgirio mūšis, valstybingumo viltys, kurių neturėjome, gana išsamiai analizuojami vykę sukilimai. Detaliai išdėliojami visi istoriniai momentai, kurie buvo lemtingi Lietuvai, o ypač pastebima lietuvių ir lenkų santykių linija, kuri eina beveik per visą knygą“, – trumpai knygos turinį apibūdino V. R. Sidaravičius. Ir staiga prisipažino: „Labiausiai man patiko paskutinė knygos dalis, skirta sentimentaliajai jo (autoriaus. – Red. past.) vaikystės, jaunystės linijai – Česlovas sugrįžo į Balbieriškį“.

Apie pasirinkimą…

Visos trys Č. Iškausko knygos buvo išleistos leidyklos „Obuolys“ iniciatyva, atkreipus dėmesį į apžvalgininko straipsnius įvairiuose interneto portaluose, bet daugiausia portale „Delfi“. Leidykla pažadėjo ir galimybę kitais metais dalyvauti didžiojoje Vilniaus knygų mugėje, kur „Obuolio“ stende knygos autoriui ir jo pagalbininkams bus suteikta valanda knygos pristatymui ir diskusijai su skaitytojais.

Č. Iškauskas padėkojo už knygos pristatymą V. R. Sidaravičiui, kurį sakė pažįstantis ne tik kaip vaikystės draugą, bet ir iš kitų žmonių pasakojimų kaip vieną garsiausių Lietuvos istorikų praktikų, besispecializuojantį tam tikrose istorijos kryptyse, puikiai įsigilinusį į žydų istoriją, gerai žinantį savo miestelio istoriją. Su pagarba knygos autorius atsiliepė ir apie savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Mariją Vitkauskaitę, paskatinusią imtis literatūros, niekada nepraleidžiančią susitikimų – ar jie vyktų Prienuose, ar Balbieriškyje. Ir šiame susitikime dalyvavusi mokytoja M. Vitkauskaitė prisiminė savo mokinį kaip išradingą, atvirą, nuoširdų, gražiai rašiusį rašinius, mokėjusį jais „užkabinti“. Didžiuodamasi savo mokiniu mokytoja ištarė: „Aš džiaugiuosi buvusi tavo mokytoja“.

Nors įstoti į VU lietuvių literatūrą po mokyklos baigimo Č. Iškauskui nepavyko, jis šių studijų nesirinko ir po tarnybos armijoje, bet pasuko žurnalistikos ir gana sudėtingu politikos apžvalgininko keliu, kuriuo žingsniuoja jau 30 metų.

Apie knygoje keliamus klausimus…

Kaip minėta, knyga sudaryta iš publikuotų įvairiuose portaluose straipsnių, tarsi perbėgant visas tūkstantmečio Lietuvos istorijos stoteles. Tų stotelių yra per 30. Beveik kiekvienoje jų keliami provokaciniai klausimai, pavyzdžiui: „Marytė Melnikaitė. Ar šiandien tokių atsirastų?“, „Kaip ir kodėl buvo pasikėsinta į L. Brežnevą?“… Arba „kabina“ intriguojantys pavadinimai: „Katynės šleifas tebetemdo šiandienos padangę“, „Kūno kalba – užsienio politikos sudedamoji dalis“ (apie aukščiausio rango politikų kūno kalbos stilių) ir kt.

Intriguojančiai skamba net ir knygos pavadinimas – „Paaukota Lietuva“. Kam paaukota, už ką paaukota, kiek kainavo?.. Šie klausimai ir šiandien autoriui neduoda ramybės. Taip pat per visą knygą eina lietuvių ir lenkų santykių linija. Kalbama apie komplikuotus santykius, tebesitęsiančius iki šių dienų. Iškeldamas klausimą „Ar lenkų autonomija neatgims šiandien?“, Č. Iškauskas teigė per keletą metų padaręs išvadą, jog lenkų ir lietuvių santykiai yra daug komplikuotesni negu mūsų santykiai su Rusija, netgi dabartinių grėsmių akivaizdoje.

Apie tai, kas knygoje mieliausia…

Visose trijose knygose autorius bandė įžvelgti ne tai, kas istorijos vadovėliuose parašyta, o šiek tiek daugiau, su žinojimo ir ieškojimų alkiu gilinantis į vieną ar kitą faktą, leidžiantis vis gilyn. Tačiau knygos pabaigoje „Post scriptum“ išspaudintas straipsnis „Tas saldus žodis – Gimtinė“ autoriui yra pats mieliausias. Jame atgimsta senos mokyklinės eilės, prieš keletą metų, švenčiant Balbieriškio 500-metį, kompozitoriui Vladui Švedui parašius muziką, tapusios miestelio himnu. Prisiminimuose apie gimtinę atgyja garsai, vaizdai, nutikimų nuotrupos, žmonių veidai ir siluetai – čia pasirodantys ir tarsi rūke išnykstantys. „Visa tai perleista per asmeninių išgyvenimų prizmę, štai kodėl tie fragmentai tokie jautrūs, tokie subtilūs, tokie keistai ir nevienareikšmiškai susipynę, sumišę… Juo labiau kad ta gimtinė jau daugiau kaip 500 metų turi keistą Balbieriškio vardą“, – rašo Č. Iškauskas. Žinomas žurnalistas, politikos apžvalgininkas nesigėdija garsiai skelbti esąs iš mažo Lietuvos miestelio, linksniuojamo per TV ekranus dažniau pašaipia forma, priešingai – tuo didžiuojasi. Gali didžiuotis ir Balbieriškio gyventojai bei visi prieniečiai, turintys vieną iš žinomiausių Lietuvoje kraštiečių, niekada neatitrūkusį nuo savo šaknų, nuolat jas pabrėžiantį, dažnai sugrįžtantį susitikti su savo krašto žmonėmis, savo vertybių patvarumu galintį būti pavyzdžiu jaunajai kartai.

Apie kraštiečių meilę ir pagarbą…

„Labai džiugi šventė, kad Č. Iškauskas pirmiausia pristato savo knygą ne Vilniuje, profesūros auditorijai, o savo mažam kraštui, mokyklai. Kad moko jaunimą mylėti savo kraštą“, – dėkodamas kraštiečiui žurnalistui kalbėjo balbieriškietis, Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius Algis Marcinkevičius. Jis užsiminė, jog diskusijoje su žmonėmis Balbieriškyje buvo kalbėta, kad Č. Iškauskas turi galimybę bei potencialo parašyti dar vieną knygą, skirtą Balbieriškiui. Ten gyvenančių žmonių džiaugsmui, užsiminta, kad jeigu pečius surems du balbieriškiečiai, Č. Iškauskas ir J. Adomaitis, jie tai tikrai įgyvendins.

Č. Iškausko naujosios knygos pristatymu atvyko pasidžiaugti Prienų rajono savivaldybės tarybos narys Alvydas Vaicekauskas. „Turime didžiuotis žmonėmis, nepamirštančiais savo krašto, matančiais tuos gražius pasikeitimus ir dalykus, kurių vietiniai dažnai nepastebi“, – sakė A. Vaicekauskas, įteikdamas autoriui gėlių ir linkėdamas sėkmės bei dažnesnių nuoširdžių susitikimų.

Šiltus kraštietiškus sveikinimus nuo Prienų globos namų senjorų balbieriškiečių knygos pristatymo bei artėjančių švenčių proga bei tikrą savo rankomis iškeptą pyragą šimtalapį Č. Iškauskui įteikė senjora Genovaitė Plentienė, kurią palydėjo taip pat balbieriškietė socialinė darbuotoja.

Visų susirinkusiųjų ir visų kraštiečių vardu nuoširdų ačiū už tai, kad kitus moko neuždaryti praeities savyje ir darbais, knygomis, žodžiais liudyti meilę tėvynei, tėviškei, gimtinei ir žmonėms, Č. Iškauskui tarė bibliotekos direktorė D. Čepeliauskienė.