Mano pirmieji metai „Gijoje“
Seniai norėjau dainuoti Prienų kultūros ir laisvalaikio centro kuriame nors kolektyve. Pernai po romansų vakaro „Ilgesio dainos“ priėjau prie vadovės Dalios Zagurskienės ir paklausiau, kur tokį kolektyvą galėčiau rasti. Taip atsidūriau folkloro kolektyve „Gija“, kuriam ir vadovauja ši nuoširdi vadovė, visų švelniai vadinama Dalyte. Greit teko išmokti keletą dainų, nes jau turėjome koncertuoti Skriaudžiuose, tradicinėje folkloro kolektyvų šventėje. Labai patiko Ilgakiemio moterų kolektyvas. Mes taip pat pasirodėme neblogai. Marijonos užvesta daina „Staklelės naujos“ patiko ir komisijai, o mūsų pamėgta „Šalia kelio karčema“ su priedainiu „tancium valcium“ sušildė žiūrovų širdis. Man buvo smagu, kad ir aš, dainuodama su „Gija“, prie to prisidėjau. Kitas mūsų koncertas vyko Prienuose, tradiciniame partizanų dainų konkurse. Aš net gavau pasakyti keletą žodžių, kuriuos iš susijaudinimo išpyškinau gal per garsiai. Po Naujųjų metų vadovė parinko repertuarą folkloro šventei „Oi, būdavo, būdavo“. Stengiausi išmokti naujų, man iki tol negirdėtų gražių dainų apie motinėlę, kurios dukra ketina ištekėti, o motinėlė susirūpinusi, ar dukra moka austi, drobelių rėdyti. Dainuoji tokią dainą ir susimąstai, kokia išmintis slypi liaudies dainose. Ne apie pinigus kalba, o apie tai, ar tinkamai išmokyta dukrelė darbelių dirbti.
Pavasarį buvome Aukštaitijoje. Mus pakvietė į festivalį „Suprašė žvirblalis“. Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktorius pasirūpino, kad autobusiukas mus nulakdintų pas tą žvirblalį į Gelvonus. Ir dainavom, ir atstovavom Prienams, ir net visai Suvalkijai. Tik mūsų Marijona lipdama į sceną išsisuko kojelę, bet koncertą narsiai atlaikė. Buvom pavaišinti „razavais“ blynais su varške, žirnių ir perline košėmis. Smagiai pabendravome su kolektyvais iš kitų Lietuvos regionų.
Dalyvavome Dainų šventės atrankoje ir visų džiaugsmui buvome pakviestos į Vilnių. Nuvykome su didžiuliu duonos kepalu, kurį iškepė Prienų muziejaus darbuotojai. Katedros aikštėje susirinko daugybė folkloro kolektyvų, pasipuošusių vėliavomis. Mes taip pat suskubome pasisiūti vėliavą, kurią puošė siuvinėti ornamentai, paukštukai. Dėjome atsivežtą duonos kepalą ant stalo ir džiaugėmės, kad mūsiškis buvo kone didžiausias. Paskui koncertavome Sereikiškių parke, o vakare Katedros aikštėje stebėjome šventinį koncertą. Pabaigoje mūsų vadovė Dalytė pjaustė atsivežtą kepalą, net rankos pūslėm nuėjo. Tiek buvo norinčių paragauti Prienų duonelės.
Po Dainų šventės susiruošėme į tikrą užsienį – Lenkiją, kur
dalyvavome didelėje Punsko ir Suvalkų folkloro šventėje. Kartu su Prienų kraštotyros muziejaus atstovėmis ten audėme juostas, vaišinome nuostabia duonele ir, žinoma, dainavom. Kartu keliavo ir kitas Prienų kultūros ir laisvalaikio centro kolektyvas – šokėjų grupė „Vajaunas“. Patiko mums kelionė, buvo įdomu pamatyti, kaip vykdoma vaikų edukacinė programa Punske. Čia kaip galingos ąžuolo šakos pynėsi lenkų, lietuvių, baltarusių kalbų žodžiai, išdėlioti ant kalvelės, o namelyje galėjai pagroti įvairiais senoviniais instrumentais.
Vasaros pabaigoje dar vykome į Jurbarko folkloro festivalį „Ant vandens“. Koncertavome su kolektyvais iš Moldovos, Panevėžio ir Birštono „Raskila“, plaukiojom laivu Nemunu.
Atėjo ruduo su tradiciniu romansų vakaru „Ilgesio dainos“. Pasikvietėme į svečius du kolektyvus iš Kauno – „Domeikavos seklyčią“ ir „Randevu“. Pastarasis pakvietė mūsų kolektyvą į Kauną dalyvauti jų organizuotame romansų vakare „Ar dar sugrįš „Metropolio“ vakarai?“ Kauniečiai mielai išklausė mūsų dainuojamus keturis pokario laikų romansus.
Per repeticijas ne tik dainuojame, bet ir surandame keletą minučių pasikalbėti apie gyvenimą. Juolab kad šiuo metu kolektyve vien moterys, o taip gražu, kai folkloro kolektyvuose dainuoja ir vyrai. Aš manau, kad ir Prienuose atsiras vyrų, kurie norės dainuoti liaudiškas dainas. O gal dar kur armonika guli užmesta ir laukia nesulaukia, kada šeimininkas ją pravirkdys kartu su „Gijos“ kolektyvu…
Ir apsisuko dar vieneri mano gyvenimo metai . Bet jau su folkloro kolektyvu „Gija“.
Stasė Dumalakienė
