N. Silvanavičiaus pėdsakai Birštone
Praėjusį ketvirtadienį, gruodžio 4 dieną, Birštono kurhauze vyko tarptautinė konferencija „Ką palieku, patys spręskite …“, skirta dailininko, akademiko, mozaikininko Nikodemo Silvanavičiaus 180-osioms gimimo metinėms paminėti. Konferenciją organizavo Birštono muziejus.
Gausiai į konferenciją susirinkusiais svečiais ir birštoniečiais pasidžiaugė Birštono muziejaus direktorė Vilijeta Šalomskienė ir pristatė renginio darbotvarkę.
Sveikinimo žodį tarė Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, kuri kalbėjo apie N. Silvanavičiaus reikšmę Birštonui, jo paliktus paveikslus, taip pat apie kalno papėdėje esantį apgailėtinos būklės N. Silvanavičiaus namą, kuris priklauso privačiam asmeniui.
Seimo nario Andriaus Palionio padėjėja Valė Petkevičienė kalbėjo apie N. Silvanavičiaus kūrybą, nutapytus paveikslus, kurie puošia šio krašto bažnyčias. Ji paminėjo, kad dailininko paveikslai „pareina“ į Birštoną, gal atsiras galimybė atgaivinti ir jo namą.
Pirmąjį pranešimą tema „Portretas ir buitinis žanras dailininko N. Silvanavičiaus kūryboje“ skaitė Lietuvos dailės muziejaus dailėtyrininkė, muziejininkė Dalia Tarandaitė,
Menotyrininkė, apžvelgdama dailininko gyvenimą ir kūrybą, sakė, kad Nikodemas Silvanavičius gimė 1834 m. gruodžio 25 d. Baltarusijoje, Cincevičių kaime, netoli Molodečno, valstiečio šeimoje. Būsimo dailininko vaikystė prabėgo kaime, ganant gyvulius ir padedant tėvams ūkyje. Tačiau Nikodemo žemės ūkio darbai netraukė, todėl jis norėjo išmokti kokio nors amato. Baigęs mokyklą Molodečne, mokė vieno dvarininko vaikus meno, tačiau toks darbas jam irgi nepatiko, jis norėjo toliau tęsti mokslus ir studijuoti dailę. Laimė, kad dvarininkas buvo protingas ir apsiskaitęs žmogus, kuris išsiuntė talentingą jaunuolį studijuoti į Peterburgą.
1856 m. N. Silvanavičius buvo priimtas į Peterburgo dailės akademiją. Akademijoje jis specializavosi portreto srityje. Mokydamasis palaikė ryšius su tuometiniais studentais, vėliau garsiais rusų dailininkais Ivanu Kramskojumi, Pavelu Čistiakovu, Ivanu Trutnevu, Vasilijum Vereščiaginu ir kitais.
„Dar studijuodamas Peterburgo dailės akademijoje N. Silvanavičius nutapė vieną garsiausių savo kūrinių „Skerdžiaus nuo Švenčionių“ portretą“, – sakė D. Tarandaitė.
Peterburgo dailės akademiją N. Silvanavičius baigė 1863 m. ir gavo laisvo dailininko tapytojo vardą.
Kurį laiką N. Silvanavičius važinėjo po įvairias Lietuvos vietoves, o nuo 1864 m. iki 1866 m. gyveno Vilniuje, įsirengė dirbtuvę, priiminėjo užsakymus. Tapė portretus, paveikslus bažnyčioms. Gyvendamas Vilniuje, dailininkas susipažino su sukilėlių rėmėjo dvarininko Igno Kvintos žmonos seserimi Pelagija Pranckevičiūte ir jos broliu kunigu Viktoru Pranckevičiumi. Kiek vėliau Vilniuje sukūrė šeimą ir vedė Pelagiją. Deja, kultūrinis gyvenimas tuo metu Vilniuje po sukilimo merdėjo, dailės užsakovų mažėjo, parodos buvo retai rengiamos. Tad norėdamas įgyti žinių, taip pat išlaikyti šeimą, N. Silvanavičius išvyko į Peterburgą mokytis mozaikos. Mokslą baigė 1870 metais ir mozaikininku Peterburge dirbo iki pensijos. Mozaika ir buvo jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, nors jis neapleido ir tapybos, tikrojo savo pašaukimo. Pasak menotyrininkės, N. Silvanavičius karjeros prasme pakilo iki aukščiausios dailininko kartelės. XIX a. N. Silvanavičius yra žinomas kaip puikus portretistas ir buitinio žanro dailininkas.
Konferencijoje dalyvavo ir Svetlana Čobotar, viešnia iš Baltarusijos, Vileikos gimnazijos. Pirmiausia S. Čobotar papasakojo apie N. Silvanavičiaus gimtinę, plačiau supažindino su dailininko šeima, taip pat su Vileikos gyvenimu dabar, su N. Silvanavičiaus atminimo išsaugojimu dailininko gimtinėje.
Aukštadvario regioninio parko kultūrologė, istorikė Rita Balsevičiūtė kalbėjo tema „N. Silvanavičiaus bažnytinės tapybos palikimas aplinkinėse bažnyčiose“. Ji pasakojo apie dailininko paveikslus, kurie yra saugomi Nemajūnų, Jiezno, Stakliškių ir Birštono bažnyčiose.
„N. Silvanavičius buvo labai dvasingas ir tikintis žmogus, kitaip tokių sakralių paveikslų nebūtų sukūręs. Jo kūriniai išsiskiria ypatingu preciziškumu, technika ir meniniu įtaigumu, žiūrintį žmogų tarsi „įtraukia į save“, – sakė R. Balsevičiūtė.
Pranešimą „Dailininko N. Silvanavičiaus mozaikos Sankt Peterburgo bažnyčiose“ pristatė Birštono muziejaus struktūrinio padalinio vadovė, teologijos mokslų dr. Roma Zajančkauskienė. Ji rodydama skaidres pasakojo apie N. Silvanavičiaus sukurtas mozaikas įvairiose Peterburgo bažnyčiose, taip pat apie kai kurių mozaikų sukūrimo technologiją.
Paskutinį pranešimą tema „Nikodemas Silvanavičius ir Birštonas“ skaitė Birštono muziejaus vyr. fondų saugotoja Angelė Sabaliauskaitė.Pranešėja apžvelgė Birštono kūrimosi istoriją, vienu metu buvusio savininko Ignoto Kvintos giminystės ryšius su N. Silvanavičiuimi, jo gyvenimą Birštone ir Prienuose bei sukurtus garsius paveikslus, tarp jų ir didžiojo altoriaus paveikslą „Šv. Petras ir Povilas“ Nemajūnų bažnyčioje.
Konferencijos pabaigoje kalbėjo Vytauto Didžiojo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Vytautas Gečas, kuris perskaitė kelis eilėraščius, sukurtus N. Silvanavičiaus atminimui.
Konferencija pasibaigė Birštono parapijos klebono monsinjoro paskelbta Tylos minute ir malda už N. Silvanavičių.
