Regina ir Povilas nepasiduoda

Lapkričio pabaigoje Panevėžyje vyko tradicinis Lietuvos respublikos Prezidento taurės konkursas „Lietuvos sveikuolis – 2014“, kuriame vėl dalyvavo ir mūsų krašto sveikuoliai. Prienų sveikos gyvensenos klubas „Versmenė“ antri metai iš eilės iškovojo trečiąją vietą, o Birštono „Šilagėlė“ liko ketvirta.

Abiejų komandų prizinių vietų derlius įspūdingas. Prieniškių sąskaitoje – šešios pirmosios, trys antrosios ir penkios trečiosios vietos. „Versmenės“ komandoje buvo ir garbiausi konkurso dalyviai – devyniasdešimtmetė Regina Norkienė ir aštuoneriais metais vyresnis Povilas Padelskas. Jų amžiaus grupėje konkurentų neatsirado. Abu senjorai, garbingai atlikę visas rungtis, tapo čempionais ir namo grįžo su taurėmis. Rungtys nebuvo lengvos – reikėjo pademonstruoti plaštakos jėgą, liemens, nugaros lankstumą, įveikti 600 m nuotolį ir kita. Žavėjo ne tik abiejų senolių ištvermė, kovingumas, bet ir gera nuotaika. Štai, Regina atokvėpio minutę išsitraukė veidrodėlį, dailiai pasiryškino lūpas, nusišypsojo ir tik tuomet klestelėjo ant suoliuko. Be Povilo dainų namo važiuoti būtų buvę gerokai liūdniau… Ir vėliau, kai abu mielai sutiko papasakoti apie savo gyvenimus, nė karto neišgirdau aimanos ar pikto žodžio.

Povilas

Povilas gimė 1916 m. Maskvoje. Ten tuo metu carinėje armijoje tarnavo jo tėvas, o paskui vyrą išvažiavo ir motina. 1918 m. Padelskai grįžo į gimtuosius Naravus. Čia prabėgo Povilo vaikystė, čia baigė keturis mokyklos skyrius. Toliau mokytis pritrūko pinigėlių. Tėvai turėjo 9 ha žemės, 2 arklius, 2 karves, 3 avis, tad Povilas talkino namuose ir kirto mišką. 1931 m. mirė tėvas, našlaičiais palikęs 7 vaikus. Šeimos galvą parklupdė vėžys. Jam buvo tik 48-eri. Į šermenis suplūdo minios žmonių, nes velionis buvo gerbiamas žmogus, trijų kaimų seniūnas. „Girdėjau apgailestaujant, kad toks jaunas mirė. Man neatrodė jaunas. Galvojau, kad vargiai aš tiek sulauksiu. Pragyvenau tėvą dvigubai“, – šyptelėjo Povilas.

Sulaukęs 21-erių, buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Marijampolės trečiame artilerijos pulke. Jam, kaip ir kitiems artileristams, buvo priskirta po arklį, kuriuos patys ir prižiūrėjo. Grįžęs namo dirbo miške, smagiai bernavo, garsėjo kaip puikus dainininkas, giedorius, muzikantas. Brolis būgną  mušė, o Povilas armoniką virkdė. Ją nusipirko už sutaupytus pinigus, net 60 Lt nepagailėjo.

„Garsi armonika buvo. Kai iš talkų grįžtant ant Kernavės kalno užgrodavau, Birštono, Naudžiūnų, Naravų ir Kernavės kaimai girdėdavo. Žmonės žinodavo, kad Padelskiukas iš talkos pareina. O talkos būdavo dažnos, vištai galvą nukerta, ir talka“, – jaunystę mena Povilas.

Jaunimas kartais paišdykaudavo ir valtį, kuria Povilas per Nemuną namo keldavosi, paslėpdavo. Tuomet susišaukdavo su namiškiais, kad namo parplukdytų.

Smagiai bernaudamas netrukus ir žmoną kitoje Nemuno pusėje, Naudžiūnų kaime, susirado. Vedė 1942 m., vokiečių laikais. Santuokos sakramentą (kaip pats Povilas sako,

„šliūbą“) ėmė Birštono bažnyčioje. Už tai klebonui du kviečių ir vieną miežių maišą uošvis atseikėjo. Tuometinės markės nebuvo vertinamos, o jaunikis javų neturėjo – Naravų smėlėtuose laukuose javai prastai derėdavo. Vestuvės buvo šaunios!

Praūžė karas, atslinko labai neramūs pokario metai. Jaunam vyrui ne kartą teko Kernavių kalne už Nemuno slėptis. Dieną naktį ėjo tai banditai, tai giriniai ir vis klausinėdavo, ar nebuvo kas užsukę. Tuomet Naravuose du vyrus nušovė. Povilui su broliu pavyko visus kartus pasislėpti.

1946 m. gimė sūnus, netrukus ir kitas. Padelskai sugalvojo persikelti į Prienus. Gavę sklypą Paprienėje, pasistatė namą ir 1954 m. atšventė įkurtuves. Čia gyvena ir dabar. Po karo Povilas devynerius metus 7 km Nemuno ruože statė gaires, vėliau dirbo Paprienės lentpjūvėje ir paskutiniuosius 32 metus – sandėlininku Prienų poliklinikoje. Su valdišku darbu atsisveikino būdamas 85-erių, bet rankų sudėjęs nesėdi ir dabar. Anot marčios Nijolės, diedukas yra verslininkas – augina 20 vištų, o kiaušinius išnešioja kaimynams. Nesiskiria ir su daina, giesmėmis. Tiesa, šermenyse jau koks dešimtmetis negieda, bet su svečiais, dažnai ir vienas posmą kitą užtraukia. Kiekvieną sekmadienį 8 val. Šv. Mišioms vaikai privalo senolį į bažnyčią nuvežti. Ir tegul tik nenuveža … „Papoteriauju, atlieku viską, ir visą dieną ramus“, – sakė Povilas, paklaustas, kodėl taip anksti į bažnyčią eina.

Žmoną Povilas jau senokai pergyveno, ji mirė būdama 81-erių. Du sūnūs su marčiomis padovanojo tris anūkus, jau krykščia du proanūkiai. Viena anūkė Austrijoje gyvena, kiti Prienuose. Visi sveiki, dirba, gražiai sutaria. Povilas nepamena, kad būtų sirgęs, bet ant operacinio stalo keletą kartų teko gultis. Niekuomet nerūkė, o gramuką, kitą retkarčiais ir dabar padaro. Sveikata nesiskundžia, bet stiprybė jau ne ta ir akys silpniau mato…

„Ko norėti, nuo vasario 2 d. jau šimtą metelių pradėsiu… Giminėje taip ilgai negyveno“, – sakė Povilas.

Kasdien juda, kruta. Paguli ir vėl kruta. Taip bekrutantį ir pastebėjo pro šalį į globos namus pas savo mamą eidamas sveiką gyvenseną propaguojantis Arvydas Tareila. Pastebėjo, užkalbino ir prikalbino dalyvauti Lietuvos sveikuolio konkurse. Prikalbinęs ir treniruoti pradėjo. Rezultatai puikūs! Povilo gyvenime pirmosios varžybos – ir aukščiausias įvertinimas! Povilas sumušė ir  konkurso garbiausio dalyvio rekordą!

Regina

Reginos gimtinė – Jonava. Vaikystė prabėgo krykštaujant ant Neries kranto. Vasarą mirkdavo vandenyje, o žiemą skrajodavo ant pačiūžų. Baigus progimnaziją tėvelis norėjo, kad mergaitė išmoktų kokio nors amato, bet ji svajojo tik apie mokslus. Taip Regina apsigyveno Kaune pas tetą ir mokslus tęsė trečioje gimnazijoje. Tuo metu čia dirbo ir Salomėja Nėris. Taigi, Reginai teko garbė matyti ir garsiąją poetę, nors ji jai ir nedėstė. Gimnazijoje išlaikius paskutinį egzaminą ir grįžus namo į Jonavą, prasidėjo karas. Moteris kaip šiandien mena tą baisią pirmąją karo dieną, kai mažoje slėptuvėje ieškojo prieglobsčio minia žmonių, liepsnojo miestas, aidėjo šūviai…

Praūžus frontui gyvenimas šiek tiek aprimo. Regina nusprendė būti stomatologe ir įstojo į universitetą. Mokslus teko nutraukti, nes vokiečiai universitetą greit uždarė. Karo metus būsimoji medikė praleido siuvimo įmonėje ir dirbo sąskaitininke. Praūžus negandoms vėl tęsė studijas.

„Labai smagus laikas buvo! Visi jauni, gražūs… Po paskaitų dažnai vykdavome į talkas, tvarkėme sugriautą Kauną, tampėme „gruzą“, valėme  miškus…Vargome, bet buvo smagu. Vieną vasarą keturios studentės buvome pakviestos į Maskvą dalyvauti  visaliaudinėje jaunimo šventėje liepos 21-ają. Artimieji sakė nevažiuoti, gąsdino, kad būsime išvežtos ir negrįšime… Bet mums nė motais. Visą mėnesį ten praleidome, daug repetavome, bet buvo linksma. Šventė vyko Raudonojoje aikštėje. Tribūnoje Stalinas, Molotovas, kiti valdžios vyrai mums plojo! – smagų jaunystės laikotarpį prisiminė devyniasdešimtmetė.

1948 m., baigusi institutą, jauna specialistė gavo paskyrimą į Kauno sanitarijos epidemiologijos stotį. Ambicingos merginos tai netenkino, ir ji vis ieškojo stomatologės darbo. Kartą į Kauną atvyko Reginos pusbrolis, jaunas vikaras iš Alsėdžių. Po smagios viešnagės jis pakvietė jauną giminaitę pasisvečiuoti. Viešnagė užsitęsė. Aplink stomatologo nebuvo, o tokio specialisto labai reikėjo. Atsiradus darbui, Regina nutarė porą metų „pasitreniruoti ant žemaičių“ ir grįžti į Kauną…

Pradžia Alšėdžiuose buvo sunki. Atėjusi į darbą rado tik tuščią kabinetą. Pamažu įsikūrė, įsimylėjo kolūkio pirmininką, ištekėjo, susilaukė dviejų sūnų, pasistatė gražius namus, aktyviai įsiliejo į visuomeninį gyvenimą ir buvo laiminga. Nepajuto, kaip ir pensijos sulaukė. Išėjusi į užtarnautą poilsį moteris savo namuose priiminėjo turistus. Vaikai išvažinėjo, mirė vyras. Vienai gyventi darėsi vis sunkiau. Nepanoro niekam tapti našta ir sūnaus paprašė paieškoti gerų senelių namų.

Taip Regina atvyko į Prienus. Čia gyvena jau ketverius metus. Gyvena aktyviai, dainuoja, dalyvauja įvairiuose renginiuose, iš medžio šakų daro žvakides… Sielos ramybę, pilnatvę, gyvenimo džiaugsmą suteikia gamta, žmonės, knygos, bendravimas su Dievu. Jį susigrąžino po daugelio metų ir jaučiasi labai laiminga. Dažnai aplanko ir artimieji. Vienas sūnus su šeima gyvena Amerikoje, bet kitas – Lietuvoje. Regina džiaugiasi jų sėkmingai susiklosčiusiais gyvenimais, šešiais anūkais, trimis proanūkiais. Viena anūkė, kaip ir močiutė, pasirinko stomatologės specialybę, gyvena ir dirba Birštone. Dar viena – dantų technikė Romainiuose. Abi savo pasirinkimais labai patenkintos.

Garbaus amžiaus sulaukusi Regina atrodo žymiai jaunesnė. „Myliu žmones, nemėgstu konfliktuoti, kivirčuose nusileidžiu, be kremo negyvenu“, – ilgaamžiškumo bei grožio paslaptis atskleidė pašnekovė ir pasigyrė už taurę sveikuolių konkurse iš darbuotojų gavusi „Garnier“ kremo.

Reginą, kaip ir Povilą, dalyvauti konkurse prikalbino ir mankštino tas pats  Arvydas Tareila. Vyras negali ramiai gyventi ir kiek pajėgia platina sveikos gyvensenos bacilą. Kitam konkursui planuoja prišnekinti dar daugiau senjorų…

Onutė Valkauskienė