Žvilgsnis aukštyn
Šį savaitgalį prasidėjo net trys ir mums, ir visam pasauliui svarbūs periodai. Neabejotinai jie visi susiję su bekraštės Visatos dėsniais.
Šeštadienį, lapkričio 29 d., Saulė paliks Skorpiono žvaigždyną ir pereis į Gyvatnešio žvaigždyną – tą, kuriam neatsirado vietos Zodiake, kuriam nerašomos ir likimo prognozės. Savo metinio kelio tryliktajame žvaigždyne Saulė išbus iki pat gruodžio 17 d. O tuomet sugrįš į Zodiako išgarsintąjį sąrašą ir tęs kelią Šaulio žvaigždynu.
Sekmadienį, lapkričio 30 d., prasideda adventas. Susikaupimo ir pasninko laikas baigsis šv. Kūčių vakarą, kuomet prie vaišėmis nukloto stalo susirinks mūsų artimiausi žmonės ir plevenant žvakės liepsnai nuskambės tyli malda. Kalėdos – ne tik katalikiškojo Jėzaus Kristaus gimimas, tai ir pagoniškos šventės atgarsiai. Su astronomija glaudžiai savo apeigas sieję lietuvių protėviai gruodžio 20–23 d. švęsdavo žiemos saulėgrįžą – dieną, kai Saulė pakyla žemiausiai virš horizonto. Šiame taške Saulė sustoja ilgesnį laiką, iki pat gruodžio 26 d. Tuomet mus šildanti žvaigždė pajuda atgal į viršų ir tęsia savo metinę kelionę. Per Šv. Velykas ji pasiekia savo kelionės vidurinį tašką – pavasario lygiadienį, o per Jonines sustoja aukščiausiame savo taške – vasaros saulėgrįžoje.
Na, o pirmadienį pradėsime jau atvertę naują kalendoriaus lapą. Į mūsų kraštą, atsinešdamas šaltį, atkeliaus pirmasis kalendorinės žiemos mėnuo – gruodis. Pradėsime skaičiuoti paskutines šių metų dienas. Kalendorius, pagal kurį dabar gyvename, pradėtas naudoti nuo 1582 m. vasario 24 dienos popiežiaus Grigaliaus XIII nurodymu. Šį kalendorių popiežiui pasiūlė vokiečių astronomas Kristupas Klavijus. Tais pačiais metais jį naudoti pradėjo ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
Kartu su pokyčiais ant žemės, vyksta pokyčiai ir danguje. Žvaigždynai taip pat baigia savo metinę kelionę dangaus skliautu. Į nakties dangų grįžta žiemą matomi žvaigždynai, ūkai, galaktikos bei planetos.
Tik nusileidus vakaruose Saulei, paskui ją skubės ir Mėnulio priešpilnis. Vis didėjantis apšviesto Mėnulio plotas per artimiausią savaitę virs dideliu gelsvu blynu. Tačiau jis neturėtų gąsdinti mėgėjų pasižvalgyti po tamsų dangų. Kiekvieną vakarą Mėnulis vis labiau vysis Saulę ir vis greičiau pasislėps už horizonto palikdamas dangų tamsų ir leidžiantį aiškiai įžiūrėti žvaigždes. O juodai nusidažęs dangaus skliautas iš karto padovanos savo fantastiškus reginius. Pietų pusėje, prieš pat akis, Jaučio žvaigždyne suspindės žvaigždžių spiečius M45. Jo reikėtų žvalgytis apytiksliai 24 laipsniai nuo horizonto. Šis žvaigždynas sekmadienį padovanos ir smulkų meteorų lietų. Nuo Jaučio žvaigždyno žvelgiant į rytus, krentančias žvaigždes galima bandyti pagauti ir gruodžio 6 dienos naktį.
Pietiniame danguje savo keliu Saulės sistemoje keliaus ir tik su teleskopais įžiūrimas Neptūnas bei Uranas. Apie 22 val. rytuose patekės Šienpjoviai (Orionas). Visiems puikiai pažįstamas žiemos žvaigždynas itin susijęs su artėjančiomis šventėmis. Trys žvaigždės žvaigždyno viduryje dar vadinamos Trimis karaliais. Manoma, kad tai būtent tie patys Šventajame Rašte minimi trys karaliai, sekę žvaigždę – Sirijų prieš 2 tūkst. metų. Kiekvienais metais Sirijus ir trys Šienpjovių žvaigždės – Alnitakas, Alnilamas ir Mintaka – prieš šv. Kalėdas išsirikiuoja į vieną liniją ir vejasi vienas kitą.
Žemiau Trijų karalių vėl „gardumynas“ naktinio dangaus mėgėjams – du ūkai vienoje vietoje – M42 ir M43.
Po vidurnakčio prie visos šios kompanijos prisidės ir rytuose patekėjęs Vėžio žvaigždynas. Jis ne tik atsineš žvaigždžių spiečių M44, bet ir žiemos naktinio dangaus planetą – kaip karalius į tamsų nakties skliautą įplauks Jupiteris. Artėjančios šventės neabejotinai privers sustoti, pailsėti, pasižvalgyti. Galbūt pakėlus akis į dangų ir pažvelgus į neįsivaizduojamus Visatos tolius, ne tik pailsėsime, bet ir įgysime papildomos energijos.
