Galima ne tik sėkmingai ūkininkauti

Visai netoli Elektrėnų savo ekologiniame ūkyje jau visą dešimtmetį ūkininkauja darbštūs ir jauni žmonės – Rita ir Gintaras Marcinkevičiai su savo atžalomis. Netoli miestelio išsidėstęs Senųjų Migučionių kaimas nepasižymi geromis ir derlingomis žemėmis, tačiau sumanūs ūkininkai randa kaip žemelę pamaloninti, kad būtų galima gauti ir naudos. Marcinkevičiai ekologiškai augina javus, turi nemažą pulkelį avių, vištų, triušių ir dar savo malonumui laiko 15 dėmėtųjų elnių.

Tikslas – išauginti ekologišką produkciją

Pagrindinė ūkio kryptis – ekologinė augalininkystė, kuria verčiamasi nuo pat ūkio įkūrimo pradžios. Pasak ūkio šeimininko, juk pačiam labai svarbu išauginti sveiką, natūralų produktą, žinant, kad ir derlių gavai, ir gamtos neterši.

2004 metais Gintaras šį ūkį perėmė iš savo mamos, ir tais pačiais metais jam buvo išduotas VŠĮ Ekoagros sertifikatas, liudijantis, kad ūkyje gaminama pagal ekologinių žemės ūkio taisyklių reikalavimus.

Marcinkevičiai dirba maždaug 90 ha žemės. Grūdiniais augalais užsėjama apie 80 ha, pusė šio ploto skiriama žiemkenčiams, o kita pusė – vasariniams javams.

Supažindindamas su savo ūkiu Gintaras pasakojo, kad jų užauginta produkcija parduodama ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijos bei Danijos rinkose, kur už ekologiškų grūdų toną mokama net 200–300 Lt daugiau. Ekologiškai produkcijai išauginti reikia daugiau gamybinių kaštų ir sunkiau rasti pirkėjų, kurie mokėtų padorią kainą.

Jau penkeri metai didžiąją ekologiškų grūdų dalį Marcinkevičiai parduoda Danijoje, kur turi patikimą supirkėją.

Marcinkevičių ūkis išsidėstęs mažiau palankiame ūkininkauti Lietuvos regione, kur žemės našumo balo vidurkis 36, todėl dideliais derliais žemdirbys pasigirti negali. O dar nenaudojant trąšų ir cheminių preparatų kovai su ligomis ir kenkėjais, tai, pasak šeimininko, jei derliaus vidurkis būna apie 3 t/ha, jau galima sakyti, kad metai neblogi. Gintaras sako, kad šiais metais javai irgi užderėjo – ūkyje prikulta 90 t kviečių, 100 t avižų ir 30 t rugių.

Technika įsigyta iš paramos lėšų

Šeimininkas aprodė žemės ūkio techniką, kurią įsigijo dalyvaudamas projektuose ir gaudamas ES paramą. Vos tik pradėjęs ūkininkauti G. Marcinkevičius pasinaudodamas 2004–2006 metų parama įsigijo javų kombainą ir puspriekabę. Vėlesniais metais ūkininkas pasinaudojo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programų parama pagal priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas (nitratų direktyva ir investicijos į žemės ūkio produktų gamybą)“– projektas „Ekologinio augalininkystės ūkio modernizavimas“, kurio įgyvendinimui gavo 214 500 Lt.

Pasak Gintaro, įsigyta nauja technika padeda sutaupyti daug brangaus laiko, nes nereikia jokių remontų, sumažėja darbo rankų poreikis. G. Marcinkevičius sako, kad  ūkyje įgyvendino penkis projektus ir jau turi visą reikalingą techniką. Dabar technika jau po stogu – sutvarkyti ir išvalyti traktoriai, sėjamoji, kombainas ir visi žemės dirbimo padargai.

Vaikštant po kiemą ir garažus, kuriuose laikoma technika, teko matyti ir prieš 4 metus pastatytus grūdų bokštus. Išmintingi ūkininkai, turėdami kur laikyti grūdus, jų parduoti iš rudens neketina ir laukia, kol rinkoje pakils kainos. Kiekviename iš keturių bokštų telpa po 100 t grūdų.

Pirmaisiais ūkininkavimo metais reikėjo nemažai žemės ūkio specialistų patarimų ir konsultacijų, ypač rengiant projektus. Tada jauniems ūkininkams pagelbėdavo LŽŪKT Elektrėnų biuro konsultantas Vytautas Cibulskas, Elektrėnų savivaldybės Žemės ūkio ir melioracijos skyriaus vedėjas Antanas Aleksiūnas bei šio skyriaus specialistas Stasys Virganavičius. Jie ir dabar gražiai bendrauja ir bendradarbiauja su Marcinkevičių šeima.

„Gražiausioje sodyboje“ gyvena daug gyvūnų

Dėmesį traukė ir išpuoselėta didelė Marcinkevičių sodyba, kurią žymi informacinės lentelės: „Lietuvos gražiausia ūkininko sodyba“ ir „Gražiausia apskrities kaimo sodyba“.  Šeimininkai puikiai tvarkosi ne tik laukuose, bet ir savo sodyboje. Ją puošia ne tik gražūs gėlynai, žaliuojančios vejos ir dekoratyviniai krūmai. Sodyba pilna gyvybės ir garsų – aplink namus ir tvenkinį ramiai žolytę skabė pulkelis juodgalvių avių, kaip Rita sakė, „labai išraiškingais veidais“. Pamačiusios šeimininkę, avys ėjo artyn, matyt, tikėdamosi gauti kokį nors skanėstą… Už aukštos tinklinės tvoros aptvare ganėsi visa kaimenė dėmėtųjų elnių, kurie labai garsina šią sodybą. Šeimininkai sakė, kad pažiūrėti šių gražių gyvūnų atvažiuoja ir ekskursijos, netrūksta ir vaikų. Tiesa, vienas pagrindinis bandos elnias rujojo, tad buvome įspėti per daug nesiartinti, nes tokios būklės patinas gali būti neprognozuojamas. O šiaip, pasak šeimininkės, elniai jaukūs, juos galima glostyti ir šerti iš rankos.

Smalsaujame, kam šeimininkai augina elnius, kur juos realizuoja. Pasirodo, elniai auginami tik dėl grožio, jie – sodybos puošmena. Čia jie gyvena ir dauginasi jau keletą metų. Netoli tvenkinio sudėta krūva šakų, kuriose elnių patelės pasidaro guolius ir ten atsiveda jauniklius. „Parsivežėme dar visai mažučius, iš buteliuko girdėme, jie mūsų akyse užaugo“, – taip apie savo raguotuosius augintinius kalba Rita ir priduria, kad tiesiog ranka nekiltų jų žudyti. Tiesa, reikalui esant galima pasikeisti su kitais augintojais.

„Mes stengiamės auginti nedaug gyvūnų, kad kiekvieną galėtume pakalbinti, paglostyti, su kiekvienu pasikalbėti“, – sako Rita.

Ūkinio pastato pasienyje išrikiuota daugybė triušių narvelių, kuriuose ilgaausiai triauškė morkas ir obuolius. Kiemelyje pastatytuose nameliuose „ant vištos kojelės“ gyvena fazanai, išdidžiai vaikštinėja povai, kudakuoja vištos ir gieda gaidžiai. O nuo priestato stogo visus juos atidžiai stebi šeimininkės numylėtinis katinas Sniegelis.

Baigdami apžiūrėti sodybą pasidomime, ar šeimininkai dar planuoja ką nors apgyvendinti šalia turimų gyvūnėlių. Pasirodo, Gintaras norėtų į šį gražų būrį parsigabenti alpakų, į lamas panašių kupranugarių šeimos gyvūnų. Kas žino, gal kitais metais ir jie išdidžiai vaikštinės po Marcinkevičių šeimos valdas ir džiugins šeimininkus bei užklydusius smalsuolius.