Festivalis, kuriame galima pailsėti (GALERIJA)

Rodos, ką tik prasidėję metai artėja prie kasmet įspūdingai švenčiamos pabaigos. Dar taip neseniai džiaugėmės į mūsų krašto klonius ir kalvas sugrįžusia šiluma, o dabar skaičiuojame paskutinius auksinius lapus, kuriuos vis labiau aštrėjantis vėjas baigia nuplėšti nuo plinkančių medžių šakų. DSC_2796   galerija0906 Kiekvienas ruduo – ir liūdesys, ir džiaugsmas. Tiesa, džiaugsmo, kurį atneša gausus derlius, brendęs nuo pirmosios vieversio giesmės, randame vis mažiau. Ūkininkavimas – jau ne visų lietuvių amatas. Daugelis rudens laukiame tik kaip kito darbų etapo. Prasidedantys akademiniai metai vėl įsuka ekonomikos ir, rodos, niekad nesibaigiančių darbų ratą. Ką tik grįžę po atostogų, jau rugsėjo pirmomis dienomis pradedame skaičiuoti, kada vėl galėsime pamiršti žadintuvą, kada vėl mus žadins tik plati saulės šypsena, kada vėl galėsime išeiti ir pėsčiomis pasivaikščioti sausu takeliu, virš kurio besisukantis vėjas dvelks į vaikystę sugrąžinančiu šviežiai nupjautos žolės kvapu. Atostogos baigėsi, kaip ir plačios saulės šypsenos. Kasdien beskubėdami pastebime tik kaip greitai keičiasi kalendoriaus lapeliai. Rodos, tik pabudom, pasitikom vis mažesnį lanką danguje brėžiančią saulę, o jau – vėl tamsoje ant stalo garuoja vakarienė. Brėkštančią aušrą vis greičiau keičia ne trumpais žingsneliais, o plačiais šuoliais klonius ir kalvas užgožianti vakaro tamsa. Pasinėrę į rudenio rūpesčius, neretai norime pailsėti, bet gyvenimo ritmas veja mus į priekį, tai nudažantis kasdienybę pilkais atspalviais, tai trumpai pagyvindamas geltona, oranžine ar raudona spalva. Net ir pačiam gyvenimui krypstant rudens link, kai auksiniais lapais papuoštus prisiminimus praskaidrina krykščiantis ir lazdelę paduodantis gyvenimo derlius, o galva pasidabina sidabru, net tada atrodo, kad galimybė pailsėti medžio paunksnėje dar toli. Tačiau jau penktąjį rudenį į svečius kviečiantis bardų festivalis „Esu ruduo“ šią nusistovėjusią tvarką tarsi suardo. Šaltupio sodyboje kiekvieną pavasarį vartus į vasarą atveria mėgėjų teatrų festivalis, o simboliškai užveria – bardų festivalis. Kodėl jie tokie išskirtiniai? Penktąjį kartą šį rudenį vykęs bardų festivalis tarsi atsisveikino su ką tik džiuginusiomis žaliomis pievomis ir atidavė duoklę tamsių rudens vakarų liūdesiui. Nuolat menininkus priimančiame kluone skambant dainoms nuriedėjo ir viena kita ašara, tačiau skambėjo ir juokas. Tačiau visus festivalio dalyvius ir žiūrovus jungė širdies šiluma. Kaip tai įmanoma? Koncertuose, renginiuose, festivaliuose esame įpratę griežtai laikytis ne tik koncerto pradžios laiko, bet ir pabaigos. Ir būtinai – kaip labai užsiėmę žmonės – privalome ką nors susiplanuoti ir iš renginio strimgalviais lėkti „neatidėliotinų reikalų tvarkyti“. Tarp daugelio savo susikurtų svarbių reikalų bandome susikaupti ir stebėti, ką mums vieni ar kiti kūrėjai bando parodyti ar pasakyti per šią trumpą akimirką, tačiau grįžę apie savo potyrius tegalime pasakyti „visai nieko“. Šaltupio sodyboje vykstančius festivalius apibūdinti neįmanoma. Čia laikas – sustoja. Čia visi – ir dalyviai ir žiūrovai – atvyksta pailsėti. Iš šono žvelgiant, tai – tarsi giminės suvažiavimas. Festivalis prasideda ne „keturiolika nulis nulis“, o tada, kai visi tam pasiruošę. Kai visi patogiai įsitaiso savo pageidaujamoje vietoje – ant suoliuko, kėdės, o gal net giliai įsmigę į fotelį ar sofą – ir atveria savo sielą , žinoma, ir ausis. Tai vieta, kurioje skambant gitarų stygoms ir iš bardo širdies besipilant dainingoms eilėms gali užsimerkti ir pasinerti į savo mintis, gali keliauti toliais, kuriuos užkariauti svajojai dar vaikystėje. Galime keliauti kraštais, kuriuos regėjai knygų puslapiuose, gali keliauti ir pačių bardų pasiūlytais takeliais. Keičiantis dainoms, keičiasi ir bardai. Labai greitai atsiranda ir bendraminčių, su kuriais gali pakalbėti ne tik apie mokesčius, bet ir apie gyvenimą. Gali gauti patarimų arba tiesiog smagiai pasijuokti. Penktąjį bardų festivalį lydėjo rudeniškos, melancholiškos dainos ir pertraukėlių metu aidintis juokas, pažadinantis apsnūdusiuosius nuo širdį užliūliuojančių kūrinių. Juoktis buvo dėl ko. Šį festivalį sutiko vesti jau ne vieną dešimtį metų šalies publiką linksminantis Gintautas Kirkila, labiau žinomas kaip Klarkas. Kartu su Artūru Orlausku (Zakarausku) po koncertų sales keliavęs Klarkas visų dėmesį ir šypsenas prikaustė nuo pirmos akimirkos. Na, o kad neserga „žvaigždžių liga“, Klarkas įrodė sutikdamas ne tik vesti renginį ir atlikti savo kūrinius, bet ir būti garso operatoriumi. Tiesą pasakius, šiame festivalyje norintiesiems pasireklamuoti ar pabūti „aukštesniems už kitus“ – ne vieta. Čia visi savi. Kol šių metų festivalyje bardai atliko savo kūrinius, žiūrovų gretose mielai jų klausė ir karštus aplodismentus skyrė praėjusių festivalių dalyviai. Šiemet visus linksmino ir kartu vertė pasinerti į rudenišką liūdesį Jonas Bagdonavičius, subtilusis Romas Naidzinavičius, jaunatviškasis Tadas Miliauskas, visuomet moterišku žavumu viliojančios Žydrė Adomaitienė ir Liuda Kašėtienė. Pamiršusius laikrodžius žiūrovus romansais svaigino Marina Soboleva, o moterų svajas ir vėl užkariavo Adas Nausėda. Festivalį vainikavo jauniausias, tačiau ne naujokas tarp bardų – Ignas Lapienis. Jo entuziazmas užkariavo ne tik žiūrovus, bet ir pačius dalyvius. Šaltupio sodybos savininkas, fotografas, alpinistas Raimundas Puišys visada mielai priima ne tik mėgėjų festivalius, menininkus, bet ir žiūrovus. Ne paslaptis, šis festivalis – nemokamas. Į jį gali atvažiuoti visi, kas tik nori ir kas tik trokšta pailsėti. Čia pat veikiantis nemažas zoologijos sodas, visada pripūsta oro pilis pavergs ne vieno mažamečio akis. Tėveliai gali ramiai klausytis ilgesingų dainų, kai jų mažieji šeria gyvūnėlius, šokinėja oro pilyje, o gal net žaidžia indėnus vigvame. Čia pat veikiančioje virtuvėlėje žiūrovai ir dalyviai ne tik pasistiprina, bet ir kuria ateities planus, kurių niekuomet netrūksta. Prie to prisideda pats R. Puišys bei festivalio siela Algirdas Svidinskas. Kasmet atlikėjams padėkoti nepamiršta ir Prienų rajono savivaldybė. Tik sutemus važiuojant namo galima pabandyti grįžti į žemiškuosius rūpesčius ir įvertinti dieną. Sunkiausia būna surasti trūkumų bei neigiamų emocijų. Į festivalį susirenka tik labiausiai norintys atsipalaiduoti neformalioje aplinkoje, todėl nei stumdytis, nei spaustis nereikia. Tereikia atsipalaiduoti. Čia viskas vyksta ne pagal kažkokias normas, o pagal kiekvieną atvykusį į festivalį žmogų. Taisykles kuria ne kažkokia sistema, o patys dalyviai ir žiūrovai. Bohemiška aplinka, niekad nesibaigiančios Kauno technologijos universiteto fotostudijos remiamos meninių nuotraukų parodos, čia pat natūralaus gaminamo maisto kvapai bei nuoširdus bendravimas. Visai tai nusakoma viena sąvoka – atgaiva sielai. Pasisėmęs kultūrinių žinių, pailsėjęs aidint gyvai, netrankiai muzikai ir atvėręs savo dvasinio pasaulio vartus kitiems, supranti, kad ruduo dar toli. Tu vis dar gyveni vasaroje.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close