„…virš tako Esaties, kuriuo vis dar einu“ (GALERIJA)
Vis dar einanti kūrybiniu keliu, vis dar turinti ką pasakyti, kuo nustebinti, nudžiuginti, pakylėti… Vis dar trokštanti, kaip savo eilėmis išpažįsta, „eilėraštį tyloj sudėti…“ Juk kartais būna, kad „Minčių voratinklin pakliuvęs neištrūksi“, o kartais, būna, „Lengvos mintys – tarsi aukso vilna – vienumą Buvimo jaukiai šildo“… Tokia šiandien – ir kaskart kitokia savo eilėmis skaitytojui atsiveria Prienų krašto poete tituluojama Stefa Juršienė.
Per aštuoniolika metų – vienuolika knygų. Įspūdinga poezijos ir knygų kraitė. Nepamilti St. Juršienės eilių neįmanoma, kaip ir pačios poetės asmenybės – vidiniai turtingos, jausmingos, santūriai besidžiaugiančios Esatimi ir nuolankiai atsiduodančios Būčiai. O atvirai ir žemiškai – dievinančios gražiausią metų laiką – rudenį, dovanojantį ne tik spalvas, bet ir tyrą ramybę bei įkvėpimą. Simboliška, kad rudenį „auksiniais klevo lapais“ į skaitytojų rankas nusileido dar viena – jau vienuoliktoji poetės, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos Garbės narės, Prienų krašto kūrėjų klubo „Gabija“ narės, Krašto muziejaus ansamblio „Marginys“ dainininkės, nusipelniusios mokytojos, šviesuolės, kultūros veikėjos, Trečiojo amžiaus universiteto dalyvės ir visų mylimos Stefos Juršienės sonetų knyga „Atsigrįžimai“.
Daugiau nei prieš 40 metų Prienų žemėje šaknis įleidusi Žemaitijos krašto dukra poetė St. Juršienė gyvena auksinį žydėjimo rudenį, o savo šviesiu požiūriu į gyvenimą jau daugiau nei 20 metų dalijasi su Prienų krašto žmonėmis. Ir spalio 23-ąją St. Juršienės poezijos gerbėjai, nuolatiniai eilėraščių skaitytojai, draugai, giminaičiai, buvę kolegos, auklėtiniai, mokiniai, kūrybos bendradarbiai, knygų leidybos mecenatai, rėmėjai, leidėjai, rajono valdžios atstovai atvyko į Prienų Justino Marcinkevičiaus viešąją biblioteką rudeniškai šviesų bei jaukų vakarą praleisti kartu su poete ir pasveikinti ją su naująja sonetų knyga.
Moko į pasaulį žiūrėti meiliu žvilgsniu
Savomis įžvalgomis apie knygą pasidalino mokytoja Anarsija Adamonienė, St. Juršienės kūrybos recenzentė, vertintoja, kolegė ir bendramintė literatė. Poetę sveikino Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas Vladas Buragas. Jis įteikė poetei po rudenišką gėlės žiedą už kiekvieną išleistą knygą, perdavė nuoširdžiausius linkėjimus nuo žmonos poetės Dalios ir prabilo jos eilėmis – „Dedikacija knygos „Prakalbintoji upė“ autorei Poetei St. Juršienei“. Vl. Buragas pasveikino poetę gražiai atstovaujant kitų metų kovo 6 d. savo 25-metį švęsiančiai LNR sąjungai Prienų krašte bei dar viena netikėta proga – tapus 27-ąja LNR sąjungos nare, kurios kūrybos lentynoje yra daugiau nei dešimt knygų. Naudodamasis proga pirmininkas padėkojo Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorei ir darbuotojams už malonų bendravimą, už tai, kad taip gražiai ir šventiškai įsileidžia poetės St. Juršienės kūrybą į knygų šventovės erdves, ir įteikė prisiminimui pluoštelį leidinių.
Sveikinimo žodžiais į poetę kreipėsi Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė D. Čepeliauskienė, pasidžiaugdama, kad kaip ir visose dešimtyje, taip ir vienuoliktoje knygoje „Stefutė Juršienė mus moko meiliu žvilgsniu žiūrėti į pasaulį, tvirtina, jog kasdien turime gyventi po viltimi, ir teberašo gyvenimą svajonėmis, darbais, atsidūsimais ir atsigrįžimais“.
„Džiaugiuosi kiekviena diena…“
Subtiliai kalbinama vakaro vedėjos, Prienų krašto kūrėjų klubo „Gabija“ prezidentės Rasos Zdanevičienės, skaitovės Aušros Kazlauskienės skaitomų eilių, mokytojos Romos Ruočkienės dainų ir gitaros melodijos vedama, poetė St. Juršienė dalinosi mintimis apie savo pašaukimą ir kūrybą bei paskutiniosios knygos gimimą, pamažu vis labiau atsiverdama, atsiskleisdama kaip asmenybė, brendusi įvairiose aplinkose. Būdama žemaitė iš vaikystės paveldėjo žemaitišką charakterį ir būdą, kuris, anot jos pačios, gyvenant Prienuose apsišlifavo, nebeliko aštrių kampų. Tačiau ir vėlesniais metais kūrybinius pamatus ir gilumines pajautas, matyt, vis tiek padėjo žemaitiškas būdas, kuris įsikerojęs niekur nedingo, nes, klausydamasi sveikinimų žemaitiška kalba, poetė be galo jaudindamasi viltingai klausė: „Gal dar kas norite pakalbėti žemaitiškai?..“
Vėliau, skaitydama savo eiles (tarp kurių buvo ir skirtos Nemunui, apie kurį nuo vaikystės svajojusi ir netikėjusi kada nors šalia jo gyventi, ir Prienų krašto poetui Gintautui Dabrišiui), poetė prisipažino: „Aš džiaugiuosi visada, kiekviena diena, kiekviena akimirka. Ir gal tai teikia man jėgų, pastūmėja pamąstymams, prisimenant, kas buvo, kokie žmonės buvo sutikti gyvenime, kur galbūt aš nesusivokiau, nesupratau kai ko. Man mano, jei taip vadintume, kūryba padeda atgailauti tam tikra prasme už tai, ko aš galbūt – kaip ir kiekvienas jaunas būdamas – nesugebėjau suprasti, įvertinti. Tai žmogiška…“. Galbūt ši asmeninė istorija nulemia ir pačią poetės kūrybą, nuspalvindama ją neblėstančiu dėkingumo gyvenimui, susitaikymo, tikėjimo ir vilties motyvu.
Meilė poetei nusidriekusi nuo Žemaitijos iki Suvalkijos
Vienuolika St. Juršienės knygų, pasak renginio vedėjos R. Zdanevičienės, tapo neatsiejama mūsų krašto kultūros dalimi, dažno iš mūsų kasdienybės pašnekove ir palydove. Kūrybos gerbėjai ir nuolatiniai skaitytojai tikisi ir laukia naujų atradimų, atgaivos, paguodos ir išminties. Už tai, kad šia atgaiva ir išmintimi dosniai su visais dalijasi, poetei dėkojo rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vyr. specialistė I. Urbanavičienė, J. Palionio paramos ir labdaros fondo atstovai, LR Seimo nario A. Palionio padėjėja V. Petkevičienė, kuri perdavė ir Seimo nario linkėjimus bei sveikinimą, Prienų krašto kūrėjų klubo „Gabija“ atstovai, Birštono „Bočiai“, kolektyvo „Marginys“ nariai, „MediCa“ klinikos medikės ir kiti jos kūrybos gerbėjai.
Visų St. Juršienę sveikinusiųjų žodžiai buvo pripildyti nuoširdumo, jautrių emocijų, net ašarų, kurių nepajėgė nuslėpti iš toli atvykę buvę auklėtiniai ir ypač penkių poetės knygų leidybos rėmėjas ir paskutiniosios knygos leidėjas Anatolijus Šalgunovas. „Didžiausia laimė žmogui duota prisiminti“, – kalbėjo viena iš auklėtinių, negalinti pamiršti auksinių blynų lėkštės su uogiene ir karštos arbatos, kada auklėtoja jai sergančiai atnešė į mokyklą. Argi galima, anot jos, pamiršti direktoriaus ir auklėtojos kartu dainuotą dainą: „Aš ant balto smėlio parašiau tau laišką…“ „Viešpaties gražus sukurtas pasaulis: kiek daug spalvų, kiek daug žiedų!..“, – sakė auklėtinė, prisipažindama kiekvieną kartą čia atvažiavusi matanti ypatingai daug gerų žmonių ir dėkodama jiems už meilę auklėtojai. Kitais metais bus 50 metų, kaip buvę St. Juršienės mokiniai baigė Balninkų vidurinę mokyklą. Niekada nepamirštantys savo auklėtojos ir kiekviena šventine proga atvykstantys jos pasveikinti, auklėtiniai vylėsi susitikti su savo mylima auklėtoja kitais metais Molėtų krašte.
Vakarui baigiantis, poetė už tai, kad knyga išvydo dienos šviesą, ypatingai dėkojo savo auklėtiniui Anatolijui, kuriam (ir jo žmonai) perdavė ir simbolinę dėkingumo dovaną, taip pat visiems buvusiems jos nepamirštantiems mokiniams ir auklėtiniams, dideliam būriui bendraminčių, palaikytojų ir ankstesniųjų knygų rėmėjų bei leidėjų. Už šiltą žodžio šventę St. Juršienė nuoširdžiai dėkojo jos organizatoriams, kūrėjams, vedėjams ir dalyviams, bičiulei, visas knygas apdainavusiai mokytojai Romai Ruočkienei, jaunosioms muzikantėms Ugnei Alaburdaitei ir Gretai Kazlauskaitei, skaitovei Aušrai Kazlauskienei, kuri paskaitė keletą eilėraščių iš naujosios knygos „Atsigrįžimai“, anūkui Mantui ir dukrai Daivai.
Savo knygoje poetė St. Juršienė yra sakiusi, kad laimė didėja, kai ja daliniesi su kitais. Laimingi sušilę prie poezijos židinio. O poetei visų ją mylinčių skaitytojų vardu norisi palinkėti, kad beribės laimės užtektų įkvėpimui ir kūrybinei minčiai, tyloje glostomai švelnaus rudens pietvio, kad dienas lydėtų pilnatvės, džiaugsmo ir sveikatos versmės.
