Vyšniūnai laukia sugrįžtant investuotojų

Vyšniūnai – vienas didžiausių Stakliškių seniūnijos kaimų, tarybiniais metais buvusio garsaus Vyšniūnų kolūkio centras. Klestėjimo metus mena kažkada buvę gražūs raudono mūro pastatai, dabar virtę griuvėsiais, baigiančiais apaugti žolėmis ir krūmokšniais. Graudu darosi prašalaičiui, tačiau dar liūdniau vietos gyventojams, neturintiems vilties apie šviesesnį rytojų.

 IMG_6979

Dabartiniai Vyšniūnai

Dienos metu važiuojant per Vyšniūnus mažai ką besutiksi, žmonių nedaug, nors šioje vienoje iš didžiausių Stakliškių seniūnijos gyvenviečių gyvena apie 270 gyventojų. Ir tas skaičius po truputį vis mažėja.

Prie buvusių gražių, raudonų plytų pastatų vyrai šienauja žolę. Nenupjautų – būtų brūzgynas, net besiganančių ožkų nesimatytų.

Visgi sutiktą „linksmą“ žmogelį paklausiu, ar gera gyventi Vyšniūnuose? „ O jo, gerai čia. Darbo nėra, tai ir nereikia. Išgyvenam, o kas nori dirbti – važiuoja toliau, keliai laisvi“, – dėsto vyriškis. Taigi, keliai platūs, galima važiuoti į artimesnius miestelius, galima į sostinę ar net į užsienį išdumti.

Klestėjimo metais, kuriais laikomi 1975–1988 m., kai kolūkiui vadovavo ūkinius reikalus gerai išmanantis pirmininkas Petras Aleknavičius, Vyšniūnai buvo viena perspektyviausių gyvenviečių ne tik Prienų rajone, bet netgi lygiuojama ir į visiems žinomą Juknaičių gyvenvietę.

Žemės apie Vyšniūnus nėra pačios geriausios, kraštovaizdis nusagstytas nedideliais miškeliais, didelių laukų masyvų nėra. Tačiau kolūkis sėkmingai gyvavo, laikė gyvulius mėsai ir pienui, dirbo laukus ir ruošė pašarus. Tiesa, kaimo jaunimas irgi neatsiliko nuo kitų bendraamžių – daugelį viliojo miestas ir darbininkiškos profesijos. Tačiau buvo ir tokių, kurie ateitį matė gražiame Vyšniūnų kaime, ruošėsi statyti namus ir auginti vaikus.

 

Sugrįžę į gimtinę

Savo gyvenimo istoriją sutiko papasakoti Vyšniūnų kaimo gyventojai Danutė ir Vytautas Kvedaravičiai.

Abu, galima sakyti, vietiniai gyventojai – Vytautas iš Vyšniūnų, Danutė – iš Lelionių. Baigusi daržininkystė mokslus Danutė dirbo Kauno rajone, Batniavos tarybiniame ūkyje, Vytautas – gretimame kolūkyje vairuotoju. Kai 1985 metais susituokė, nusprendė apsigyventi Vyšniūnuose.

Vytautas ir čia dirbo vairuotoju, Danutė – kolūkio valgykloje virėja. Perspektyvos jaunai šeimai buvo puikios – tuometinė valdžia pasiūlė statytis namą. Į jį Kvedaravičiai įsikėlė 1988 metais. Čia gimė ir abi dukros. Dabar namus dažniau lanko Vilniuje dirbanti Vilma, o vyresnioji gyvena Norvegijoje ir Vyšniūnuose lankosi rečiau.

Iširus kolūkiui, daugelis žmonių liko be darbo. Kvedaravičiai taip pat. Tačiau Vytautas įsidarbino Butrimonių paukštyne, o Danutė daugiau laiko skyrė vaikų ir gyvulių priežiūrai. Karvės ir auginamos kiaulės tapo didžiausiu šeimos pragyvenimo šaltiniu. Tačiau dabar Vytautas jau turi neįgalumo grupę, yra iš dalies nedarbingas, o dar ir po operacijos. Šeima šiuo metu irgi verčiasi ūkininkaudami, dirbdami žemę ir laikydami karvutę. Pragyvena, nes didelių poreikių nėra, visko turi savo. Jeigu reikėtų, padėtų ir dukros.

Pasak Vytauto, anksčiau šitų Vyšniūnų nebuvo – stovėjo vos 6 namai, o vėliau, jau nuo 1970 metų prasidėjo statybos. Be to, tuo metu buvo stambinami kolūkiai, dalis Užuguosčio kolūkio žemių atiteko neseniai susikūrusiam Vyšniūnų kolūkiui.

 

Geri laikai ir kolūkio draskymas

Kolūkio pirmininkas Petras Aleknavičius, gerai išmanęs ūkio darbus, nusprendė, kad kalvotą žemę dirbti neapsimoka, todėl buvo nutarta daugiau laikyti gyvulių ir plėtoti šią ūkio šaką. Tad daugelis didesnių ir mažesnių kalnelių liko žaliuoti, buvo atiduoti žmonėms kaip „asmeninio naudojimo sklypas ar vadinamieji arai. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių liko savo trobelėse, kurių nepalietė nei kolektyvizacija, nei melioracija. Tik tie seni vienkiemiai ir kaimai greitai nyko. O jauniems žmonėms, kurie liko dirbti kolūkyje, reikėjo jau geresnių gyvenimo sąlygų.

Buvo pastatyti kultūros namai, vaikų darželis, daugiabučiai namai, kolūkio kontora.

Pasak Vytauto, jau 1988 metais, artėjant nepriklausomybei, girdėjosi kalbos apie kolūkių draskymą, apie sąjūdžio kūrimąsi bei atsiskyrimą nuo Tarybų Sąjungos. Nors paskutiniu metu kolūkyje buvo visai neblogai, žmonės uždirbo, gyventi buvo kur. Tik fermose nelabai kas norėjo dirbti, tai prasikaltusius, sako, siųsdavo.

„Vėliau prasidėjo kolūkio draskymas, turto dalybos ir piktumai – kam daugiau, kam mažiau teko… Aišku, nereikėjo griauti pastatų, nereikėjo taip visko nuleisti, kas buvo žmonių užgyventa“, – su nostalgija kalbėjo Vytautas.

Taigi, šie gražūs, raudonų plytų pastatai, kažkada buvę kaip gero gyvenimo ženklas, liko niekam nereikalingi. Dalinosi žmonės pastatus, garažus, sandėlius, fermas. O kai daug šeimininkų, tvarkos ir sutarimo nėra. Kaip sakoma – ne tau, nei man.

 

Tvarkai padaryti reikia vyriausybės pagalbos

Stakliškių seniūnas Gintautas Kaminskas sako, kad pastatų likimas toks ne tik Vyšniūnuose, bet ir Užuguostyje. Vietiniai žmonės saugojo buvusią mokyklą, tikėdamiesi, kad ji dar pasitarnaus bendruomenei, bet…

Kalbant apie Vyšniūnų gyvenvietės pastatus, seniūnas sako, kad visi pastatai privatizuoti, parduoti, fermos išdalintos pajininkams. Statinius nupirkę privatūs asmenys, Kauno verslininkai, nieko nedaro. Buvę garažai priklauso „Šiaurės namui“, ten bent yra sargas. Dar vienas pastatas turi du savininkus, vienas vieną galą nupirkęs, kitas – kitą, tačiau abu nieko netvarko. Buvusi pirtis irgi turi savininkus, tačiau jie nori savo turtą parduoti, tik neatsiranda perkančių.

Ne ką geresnė padėtis ir su buvusiomis fermomis. Pasak seniūno, yra ūkininkų, kurie norėtų pastatus atpirkti ir ant tų pamatų statyti naujas fermas. Tačiau problema ne ką mažesnė – reikia surinkti visus savininkus, gauti sutikimus. O kaip juos surinkti, jeigu daugelis jau iškeliavę amžinybėn, o paveldėtojai gal apie esantį tokį turtą ir nežino…

„Jeigu žmogui 20 metų nerūpėjo tas turtas, tai gal jam jis ir nereikalingas? Vyriausybė turėtų imtis kokių nors priemonių, išleisti įstatymą, kad būtų galima daryti tvarką, juk negali taip sugriūti tokie pastatai. Savininkų mes negalime surasti, neturime jų koordinačių. O ir ką galėtume jiems padaryti?“ – sako seniūnas.

Na, o kaip visada, ten kur nėra gero šeimininko, atsiranda turto niokotojų, kalnai šiukšlių, o kai kuriose vietose įsikuria ir veiklos neturintys jaunuoliai.

Apie tolimesnę Vyšniūnų ateitį seniūnas svajoti nedrįsta. O dabartis – ne kokia. Tačiau dabar, gerėjant ekonominei situacijai, gal atsiras investuotojų ir į Vyšniūnų statinius? Juk vieta tikrai gera, gražus kraštovaizdis, puikus susisiekimas su Vilniumi, Kaunu, Alytumi.

Vietiniai gyventojai, kurių dauguma yra senyvo amžiaus, verčiasi žemės ūkiu, laiko karvutę, sodina daržoves ir gauna pensijas. Jaunesni – ūkininkauja, seniūnijos teritorijoje yra apie 10 ekologiškų ūkių. Kiti važiuoja dirbti į Butrimonis, Alytų, Stakliškes, Jiezną, Vilnių, UAB „Nematekas“.

Važiuoja tie, kurie turi savo automobilius ar į darbą vežioja įmonės transportas. O kaip kitiems, vyresnio amžiaus žmonėms nusigauti į miestą?

„Per dieną į Vyšniūnus atvažiuoja vienas autobusas. Ir tai ne kiekvieną dieną. Kam būtinai reikia, tai samdosi ir važiuoja. O ką daryti, jeigu yra reikalų“, – sako Danutė.

Belieka tikėti, kad ateityje dar išgirsime apie Vyšniūnus, kad dar bus gerų laikų ir čia sugrįš žmonės.

 

2 thoughts on “Vyšniūnai laukia sugrįžtant investuotojų

  1. Seniūnas turbūt nežino, kad yra Kaimo Bendruomenės centras buvusioje mokykloje, pirtis jau pernai nupirkta ir turi savininką, o Kultūros namus tuometinė valdžia su Vaicekausku ir seniūnu priešaky paliko merdėti, nors galėjo atiduoti bendruomenei, tai nors nestovėtų griuvėsiai…

Comments are closed.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close