Pašaukimas

Kaip žadėjome, spausdiname buvusios Jiezno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, jau du dešimtmečiai mokykloje nebedirbančios nusipelniusios pedagogės, poetės Birutės Grižienės ištraukas iš rankraščių – pamąstymus apie pašaukimą ir keletą eilėraščių.

 

 

Po laukinio juodojo serbento krūmu kas pavasarį išdygdavo žalių pakalnučių kuokšteliai. Lapų kereliai netrukus sumišdavo su mažyčiais baltų žiedų varpeliais. Nepajėgdavau nuo jų atsitraukti. Galėdavau išsėdėti prie seno kero visą pusdienį, pirštais glamonėdama mažyčius žiedus ir nedrįsdama jų skinti. Trapūs balti varpeliai lydėjo mano dienas, aš kurdavau jiems daineles ir pasakas – šviesias, pilnas skaidraus skambėjimo. Vėliau tos baltutės pavasario gėlės žydėdavo ant mano darbo stalo – ir pačiai besimokant, ir mokant kitus. Tarytum tas baltas vaikystėj pamiltas žiedo varpelis tapo pasirinkimo simboliu. Šviesaus ir skambančio. Nes ir dabar – iš nemažos laiko distancijos – žvelgdama į savo pradžią, aš matau didelę tokio pasirinkimo prasmę ir atsakomybę. Ar ne per daug lengvapėdiškai kažkada nusprendžiau: būsiu mokytoja? Ar ne per ilgai ieškojau savęs jau pedagoginiame kely? Ar atleis man tie, kurie turėjo iškęsti tuos mano ieškojimus? Ir pagaliau ar dabar – jau suradau? Vieni klaustukai. Daugybė dienų, praleistų mokykloje, – man lyg baltas pakalnučių laukas. Lyg šviesiais varpeliais papuoštas darbo stalas, prie kurio sėdėdama nedrąsiai liečiau vaikų sielas – lyg kažkada vaikystėje baltus žiedų varpelius. Ar aš kūriau jose šviesos ir gerumo pasaulį? Tam tikra prasme, aišku, kūriau, prisidėjau prie jų augimo, begaliniai norėjau matyti juos tobulesnius, gražesnius, geresnius. Ir pati su jais augau. Man atrodo, kad pirma turėdavau visa tai užmegzti savy, įtikėti, išauginti. Mokytojas, man regis, – visą savo sąmoningą gyvenimą nuolat kintanti, atsinaujinanti asmenybė, auganti kartu su savo mokiniais, nuolat grįžtanti į pirmapradį vaikystės betarpiškumą. Gal todėl ir donkichotizmo jame nemaža. Gal todėl ir atpažinti jį minioj nesunku. Gal todėl ir praktiškame nūdienos žmogaus vertinime dažnai išgirsti: „Žinai gi – mokytojas“. Nežinau, ar vertėtų dėl to sielotis. Gal didžiuotis. Kalbu apie tuos mokytojus, kuriuos tebemyli vaikai. Mano tvirčiausiu įsitikinimu, pagrindinis tiltas, jungiąs vaikus ir jaunuolius su mokytojais, yra meilė. Ji turi daugybę išraiškos formų, kurioms pavadinimus kūrė ir psichologai, ir metodininkai, ir sociologai, ir paprasčiausi žmonės, bet visas jas – tas formas – lems žmogaus širdies gelmė: kiek ten yra pakalnučių skaidrumo versmės? Kiek įkūnyta žmoguje šviesaus pasišventimo auginti? Augti pačiam.

 

Susėskim, vaikai, prie pakalnučių

Stalo.

Varpelį baltą – tarsi laimės alkį –

Įsileiskime širdin.

Ar girdite:

Kaip šaukia pamirštų laukų

Išlytas kmynas?

Ar jaučiate, kaip atsidūsta

Sliekas,

Prigludęs prie korėto

Grumsto –

Lyg širdies.

Man amžinai mažas rankas

Ištieskite,

Kad aš įbert galėčiau

Žemės,

Mums pakalnučių baltą varpą

Išauginusios.

Tegul skambės balta giesmė:

Man – šiapus vartų,

Jums – išeinantiems ieškot

Gimtinės.

 

Smulkmeniškas, priekabus, kerštingas žmogus, tapęs mokytoju, bus labai nelaimingas nevykėlis – sugriaus sau gyvenimą. Tai, žinoma, didelė nelaimė, nes kiekvienas žmogus turi teisę į laimę, o ją – tą laimę – prarasti – baisu. Bet dar baisiau, kad toks žmogus metai iš metų nuodys gyvenimą šimtams vaikų – didins nelaimingų vaikų skaičių. O tai jau ne vien nedalis – tai jau nusikaltimas. Viskam: valstybei, visuomenei, žmonijai, sąžinei. Tai – piktadarystė. Galiu taip kalbėti, nes per ilgus mokytojavimo metus įsitikinau, jog mokyklose tokių mokytojų ne vienas ir ne du. Nelaimingų. Dejuojančių. Kenčiančių. Nemylinčių ir nemylimų. Diena iš dienos velkančių Sizifo akmenį – savo likimą. Kodėl? Vardan ko? Jie visada savo sunkiai daliai pateisinti suranda begales priežasčių: ir išlepintus dabarties vaikus, ir visuomenės menką dėmesį mokyklai, ir netikusias programas, ir… Tik beveik niekad iš jų lūpų neišgirsi: ne tam kely esu! Nesukūrė gamta many to, ką galėčiau vadinti Pašaukimu. Skaudu, kad ne taip jau maža tų priklydėlių mokyklose. Deja. O vidutinybė visada drąsi, gerklinga. Ji pasišovusi kurti klimatą, požiūrį, atmosferą. Vidutinybė labai kolektyviška: ji ir puola, ir ginasi būriu. Tik atkreipkime dėmesį į publikacijas, liečiančias mokytojus. Kiek kartų kaltinti rašytojai, nesukūrę patrauklaus pedagogo paveikslo, kino menininkai, neįamžinę tokio ekrane. O jei poetas, neiškentęs vulgaraus priekaišto dėl „nesuprantamo“ eilėraščio, mestelės kartesnį žodį! Kyla ištisos bangos prijaučiančių, ginančių nesupratimą, dvasinį kurtumą, net išdrįstančių teigti „ Vox populi – vox Dei“/“Literatūra ir menas“, 88.02.20, p.6 / Netgi taip. O juk vidinis balsas turėtų kartais krebždenti: „nekaltink veidrodžio…“

Kartais net graudu mąstant, kodėl tūlas mokytojas, toks jautrus sau, ne visada toks būna tiems, kurie kasdien prieš jį susėda ir patikliai pakelia akis. O jeigu toks vadovo kėdėj? Štai kodėl daugybė šviesių mūsų žmonių ėmė šaukti netgi per vaikams skirtą spaudą, jog negeri dalykai dedasi mokykloje. Man tebeskamba ausyse vienos gerbiamos mūsų aktorės žodžiai, pasakyti pedagoginei auditorijai:

– Jeigu mano duktė/šiandien jau suaugusi/nori ką nors siaubingo susapnuoti, ji prisimena mokyklą…

Baisūs žodžiai. Bet turi jie pamatą. Žinau tai ne vien iš savo pedagoginių stebėjimų, bet ir iš motiniškos patirties: keturi mano vaikai parsinešdavo namo skaudulius, gautus mokykloje, ir aš gerai žinau, kaip nelengva juos užgydyti. Išmokim dorai žiūrėt tikrovei į akis: daugybė priežasčių lėmė mūsų mokyklos nudienos susikomplikavusią situaciją, bet ne paskutinėje vietoje negabus, nepedagogiškas, neinteligentiškas mokytojas. Kartais net itin neaukštos kultūros. Mes kartais užmirštame, kad tam tikras žinių bagažas nelems žmogaus inteligencijos, kad diplomas, duodąs teisę eiti į klasę, neužtikrina sėkmės joje, kad ne nusileisti reiks iki vaikų, o pakilti. Žinau, kaip tai nelengva. Beveik neįmanoma tam, kuris bandytų susikurti šį gebėjimą tik būtinybės suvokimu. Visa tai turi būti žmoguje – prigimty, genuose, kraujyje. Kaip ir regimoji atmintis, absoliuti klausa, persikūnijimo galia. Sugebėjimas vidujai susišaukti su kitu žmogumi – gal taip galima būtų pavadinti pedagoginio talento prigimtį. O jeigu talento, tai iš kur jų tiek paimsi mūsų visuotinio mokymo laikais – paprieštarausite. Juk jokie talentai niekada ir niekur nesimėtė. Ir nereikia, kad mėtytųsi. Pagaliau nereikia, kad kiekvienoj mokykloj būtų jų dešimtys. Tegul gyvena talentų ilgesys, išaugęs iš pagarbos tiems, kurie gamtos pasiųsti būti mokytojais. Mes taip išmokome paskandinti viską skaičių, procentų, pagyrų ataskaitose, kad jose iš viso beveik nebereikia ieškoti žmogaus. Pavartykim mūsų, mokytojų, charakteristikas, skirtas visokioms atestacijoms, apdovanojimams, išvykoms į užsienį. Mes gi visi – lyg vieno paukščio kiaušiniai. Jeigu ir žinom apie savo miesto, rajono ar respublikos įdomesnius, gabesnius mokytojus, tai iš atsitiktinės publikacijos ar trafaretinio šventinio straipsnio. O juk būtų įdomu retkarčiais žvilgtelėti, kas to nūdienos mokytojo širdy, paklausyt, kuo jis gyvena, kas neleidžia kartais užmigti, kas palaiko ir guodžia.

Prisimenu, parašiau kažkada eilėraštį:

 

Nenoriu atsivert –

Įsileist širdin – lyg viešbutin –

Kas išsiruošęs tik pasižvalgyt.

Suskyla į šukes mintis

Nuo svetimo smalsumo.

Tokia nužvarbusi,

Sulyta, ujama

Širdis šį vakarą –

Užverk duris.

Pabūsiu tik su nerimu,

Prie lango stiklo prisiglaudusiu,

Su nuovargiu, užmigusiu

Ant pasunkėjusių vokų.

Pabūsiu su gera viltim,

Kad ryt ištiesiu kiekvienam rankas:

Užeikit…

Ne, ne! Nenoriu atsivert.

Net žodžiui – paukščiui

Neramiam…

 

O dabar svarstau: kažin ar esu teisi? Ar tai pati geriausia išeitis mūsų kely – nuryti skaudulį kartu su ašara? O gal čia pat šalia žmogus, kuris gebėtų ištiesti ranką? Gal jam tavo siela – visai ne smalsumo tenkinimo objektas, o salelė, leidžianti sušilti sužvarbusiai širdžiai?

 

Aš nieko nemaitinau,

Nors per dienas raikyt norėjau

Duoną.

Aš niekam nenušluosčiau ašarų,

Nors delnuose drobulė drėko

Nuo vėsos.

Aš nieko nepasitikau per slenkstį

Prarymojau bebudėdama.

Ir niekam tamsoje neuždegiau

Mažutės kelrodės

Žvaigždės.

Basa, vienplaukė, alkana

Štai išeinu į juodą

Gruodį:

Maitinti,

Laukti

Ir mylėt.

 

Didžioji Pedagoginė misija. Tokioje keistoje, gal netgi nepavydėtinoje situacijoje ji atsidūrusi. Iš vienos pusės – skambūs žodžiai ir liaupsės šventinėse tribūnose, iš kitos – nepasitenkinimas, priekaištai kasdienybėje. Ir kritiškas požiūris – mūsų pačių – į visa tai. Ir sveikas noras – išlikti savimi. Tuo, kuo gamta tave paskyrė. Tuo, kuo pats save sutvėrei per ilgą ir nelengvą kelionę klasės suolų tarpueiliais – iki balto pakalnučių stalo. Iki subtilaus jų varpelių skambėjimo – netgi giliam viduržiemy.

 

Ko prigludai prie mano lango,

Balto sniego žvaigžde?

Ko tu žvelgi raštuoto

Nerimo akim?

Kiek liko mums abiem

Stiklo ledu nueiti.

Ką tam kely reiks atiduot

Ar atsiimt?

Nuogų akacijų droviam

Šakų mirgėjime

Iškabinėsiu svajones

Lyg vaiko žaisliukus –

Per visą gruodžio naktį

Ėjome ir ėjome

Prie žiburio –

Prie šviečiančių namų.

 

***

 

Bičių dūzgesiu liepą palaistysiu,

Sugraudinsiu save jau

Sudegintais tavo laiškais.

Baltą taką – nuo Vilniaus

Iki Karaliaučiaus –

Išbarstysiu šventais

Aukurų pelenais.

Ir šviesa, ir tiesa

Gal pavargusiais

Slenksčiais pareis.