Muzika padeda atrasti gyvenimo džiaugsmą
Rugsėjo 25 dienos pavakare į susitikimą Birštono viešojoje bibliotekoje pakvietė muzikos terapeutė ir dainuojamosios poezijos atlikėja Ilona Papečkytė. Daugelį bibliotekos lankytojų sudomino renginio tema ir galimybė daugiau sužinoti apie muzikos terapiją ir jos taikymą sergant įvairiomis ligomis. Viešnią pristatė bibliotekininkė Stefanija Puskunigienė, kuri yra parengusi ne vieną projektą ir kartu su sanatorijomis organizuoja biblioterapijos užsiėmimus.
Ilona Papečkytė pasakojo savo gyvenimo biografiją, nuoširdžiai dalijosi gyvenimiškais pavyzdžiais bei asmenine patirtimi, įdomiai pristatė savo, kaip muzikos terapeutės, darbą su psichinę bei fizinę negalią turinčiais vaikais. Be to, I. Papečkytė pristatė ir savo dukrą Elenytę, kuri buvo ir jos pirmutinė mokinė. Tai, ką susirinkusieji išgirdo ir pajuto, jautriai palietė ne vieną klausytoją. I. Papečkytė pademonstravo, kaip mažai vaikštantis ar nevaikštantis vaikas gali reaguoti į muziką, kaip muzikos veikiamas jis akivaizdžiai sveiksta. Pasak I. Papečkytės, sunkios, beveik neišgydomos diagnozės nėra beviltiškos: nuolat dirbant su negalinčiu vaikščioti ligoniuku, mušant žingsniavimo ritmą į jo kojas bei sukuriant atitinkamą aplinką, po sistemingo gydymo vaikas pradėjo vaikščioti. Tai tolygu stebuklui, kuris įvyksta veikiant muzikai. Žinoma, galima tikėti, galima ir abejoti, bet rezultatai akivaizdūs.
„Grojant muzikos instrumentais reikia mokėti improvizuoti. Muzikantas turi išmanyti ne tik muziką, bet ir psichiatriją, mokėti muziką naudoti kaip terapiją, pritaikyti tam tikrus instrumentus. Nereikia didelio profesionalumo, bet turi groti su malonumu, kad muzika suteiktų teigiamų emocijų. Muzika mane lydėjo visą gyvenimą nuo pat gimimo. Tad ir tada, kai gimė dukra, kuriai reikėjo pagalbos, pasitelkiau muziką. Su lietuvių liaudies daina „Esu dailiai išmokyta, moku dailiai austi“ pradėjome vaikščioti. Nuo tada ir pradėjau kurti daineles apie mus supančią aplinką, dainuodamos žaismingas daineles mokėmės judėti ir žaisti. Vilijampolės socialiniame centre pradėjau dirbti būdama vos 23 metų“, – pasakojo I. Papečkytė.
Pasak Ilonos, ji dirba su šizofrenija sergančiais vaikais, kurie kuria eiles, o ji – muziką. Tai padeda visiems kartu gauti gerą rezultatą. Ilona iš muzikos terapijos perėjo į meno terapiją, o terapijoje estetika ne tokia svarbi.
Muzika ir jos skleidžiami garsai padeda klientams įgyti sveikatingumą. Muzikos terapijos metu kliento muzikinis komunikavimas muziką naudoja kaip džiaugsmo suteikimo priemonę, kuri padeda patirti emocišką pokytį savyje.
I. Papečkytė mano, kad kiekvieno kompozitoriaus muzika veikia žmones skirtingai. Klausantis vienų kūrinių galima pajusti ramybę, o kiti suteikia aktyvinamą poveikį. Dauguma V. A. Mocarto kūrinių skatina aktyvumą, padeda vaikams mokytis matematikos. L. van Bethoveno sonatos nuteikia raminamai, J. Bramso lopšinė taip pat ramina ir netgi migdo, padeda pamiršti dienos įvykius. Raminamai veikia ir J. S. Bacho „Itališkas koncertas“, J. Haidno „Simfonija“, V. A. Mocarto „Don Žuanas“. Galima sakyti, kad kiekviena muzika yra individuali ir kiekvieną žmogų veikia savaip. Vienodų receptų taikyti šioje srityje negalima, nes kiekvienas žmogus yra individualus, ir kas tinka vienam, gali netikti kitam.
I. Papečkytė atsivežė daug ir įvairių muzikos instrumentų, tad visi norintys galėjo juos išbandyti – išgauti lietaus lašiukų šokį, griaustinį, liūtį. O ir pats žmogus yra visas orkestras, nes pats savo kūno dalimis išgauna garsus: spragsėdamas pirštais, trepsendamas kojomis, plodamas delnais.
Pasak muzikos terapeutės, užsiėmimus lankyti gali visi norintys, tačiau didžiausias efektas gaunamas dirbant su vaikais, turinčiais vienokią ar kitokią negalią. Skambant muzikos garsams galima įveikti stresą, įgyti daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi.
Muzika, kaip ir biblioterapija, veikia žmogų per dvasinį pasaulį, skatina mąstymą, taip pat gerina ir tarpusavio santykius, bendravimą.
Muzikos terapija buvo naudojama prieš tūkstančius metų. Dabar ji vėl atranda savo vietą ir vis plačiau taikoma gydymui.
