Socialinių darbuotojų diena – visų šventė

Socialinių darbuotojų veikla ir sunkus darbas jaučiamas visur, tačiau tik profesinės dienos išvakarėse apie tai kalbame. Socialiniai darbuotojai – tai tie žmonės, kurie būna šalia, kai prireikia ne tik fizinės, bet ir dvasinės pagalbos, kurie išklauso, paguodžia ir pataria. Jų pacientai ar klientai, įvardykime kaip kam patinka, yra socialiai pažeidžiami, kartais jau gražų gyvenimo kelią nuėję, o kartais ir jaunesni žmonės, turintys vienokių ar kitokių sveikatos problemų.

Socialinių darbuotojų diena Lietuvoje pradėta minėti nuo 1993 metų. Data pasirinkta atsižvelgiant į tai, kad 1993 metais rugsėjo mėnesį įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavimas ir pradėjo kurtis socialinė sistema.

Iki nepriklausomybės atkūrimo socialiniam darbui nebuvo skiriama daug dėmesio, nebuvo ir darbuotojų, kurie rūpintųsi ne vien tuo, kad globos įstaigoje atsidūręs žmogus būtų pamaitintas ir minimaliai prižiūrimas. Gal dėl to tokie valdiški globos namai buvo vadinami „ubagynais“ ir iki šiol dar gąsdina vyresnio amžiaus žmones. Dabar globos namuose apsigyvena ne tik neturintys artimųjų ir pagalbos reikalingi žmonės. Gyvenimo rudenį dažnas žmogus nori būti savarankiškas ir gyventi oriai, užsiimti mėgstama veikla, bendrauti su bendraamžiais, o kartais ir nenori būti artimiesiems našta, tad ir pasirenka gyventi globos namuose.

Daugelis rinktųsi Prienų globos namus

Prienų krašte didžiausias socialinių paslaugų teikėjas yra Prienų globos namai, kuriuose susibūręs labai stiprus socialinių darbuotojų branduolys. Tai žmonės, gerai išmanantys savo darbo specifiką, psichologiją ir turintys Dievo dovaną – norą ir sugebėjimą padėti greta esančiam ir pagalbos reikalingam žmogui.

Prienų globos namai jau daug metų turi gerą reputaciją, ir daugelis svajoja juose gyventi. Tai lemia keletas veiksnių, tačiau visų pirma – kolektyvas, kuris dirba ir stengiasi, kad kiekvienam būtų gera, kad pasijustų lyg namuose, lyg savo šeimoje.

Dalė Šimukauskienė – pati pirmoji mūsų šalyje socialinė darbuotoja, darbinę veiklą pradėjusi nuo 1993 metų, kai ministro įsakymu buvo įvestas toks etatas. Tai visada besišypsanti, maloni moteris, turbūt iš prigimties turinti daug gerumo, kurį dalija globos namų gyventojams. Dabar ji yra socialinio darbo vadovė ir Trečiojo amžiaus universiteto direktorė.

„Dirbti pradėjau atsiųsta iš darbo biržos. Reikėjo suktis, ieškoti būdų, kaip padaryti gyvenimą globos namuose geresnį ir įdomesnį. Globos namų darbuotojai turi stengtis dėl čia gyvenančių žmonių gerovės, todėl turi būti išsilavinę ir profesionalūs.

Socialinio darbuotojo darbas sudėtingas, tačiau neturintis autoriteto visuomenėje ir per mažai vertinamas. Socialiniams darbuotojams dabar trūksta esminio dalyko – turimos kvalifikacijos perkėlimo į gyvenimo tikrovę, kurioje gyvena socialinių paslaugų reikalingi žmonės. Dažnai trūksta gebėjimo pasinaudoti informacija, o labiausiai – vadybinių įgūdžių, kaip organizuoti darbą, kad jis būtų skirtas klientui, o nebūtų duoklė biurokratijai. Darbuotojas turi būti išsilavinęs ir profesionalus, sugebantis iš karto įvertinti, ko reikia žmogui. Be to, lengvai bendraujantis, sąžiningas, nuoširdus, atjaučiantis, besilaikantis duoto žodžio, turintis daug žinių iš įvairių sričių ir gebantis jas panaudoti pagyvenusio, neįgalaus ar kito reikalingo paslaugų žmogaus naudai, Džiaugiuosi, kad visos mūsų socialinės darbuotojos turi autoritetą tarp globos namų gyventojų, vadinamos dukrelėmis ar kitais maloniais ir šiltais žodžiais“, – pasakojo D. Šimukauskienė.

Pradžioje darbo, kaip prisimena D. Šimukauskienė, nebuvo sukurtos socialinės sistemos, nebuvo įstatyminės bazės. Tačiau Lietuva gana greitai įsijungė į bendrą Europos šalių socialinę sistemą. D. Šimukauskienei jau 1994 metais teko stažuotis Švedijoje, susipažinti su šios šalies socialine politika.

Po poros metų darbo ir Prienų globos namuose susidėliojo tam tikros struktūros, pradėjo kurtis kolektyvai, atsirado daugiau darbinės veiklos. Globos namų gyventojai sukūrė ansamblį „Kvietkelis“, užsimezgė dalykiniai santykiai ne tik su Lietuvos, bet ir su kai kuriais Lenkijos globos namais, pradėta keistis darbo patirtimi, gyventojų delegacijomis.

Darbas suteikia malonumą

Pasikalbėti apie socialinį darbą su darbuotojomis susėdame jaukioje globos namų „Seklyčioje“. Moterys kalba viena per kitą – tiek, atrodo, daug nori pasakyti. Kalba, o akys šviečia. Jos džiaugiasi bendravimu su namų gyventojais, džiaugiasi nors kokiu, net ir nežymiu, sveikatos pagerėjimu, džiaugiasi prakalbinusios žmogų, sužinojusios, kas slegia jo širdį ir kaip jam padėti.

Socialinės darbuotojos, kurios dažnai tampa artimesnės už savo šeimos narius, sako, kad globos namų gyventojai gali joms pasiguosti, pasiskųsti, išsiverkti ar pasidžiaugti. Jau įprasta, kad vadina dukrelėmis, bet moterys sako, kad kartais ir mama pavadina. Ir kaip būna miela ir gera, kai sako, kad tavęs pasiilgau, laukiu. Tai rodo, kaip aukštai vertinamas jų darbas, kokie gražūs tarpusavio santykiai, pagrįsti pagarba ir pasitikėjimu, kurio neatstos jokie padėkos ar garbės raštai.

Kai žmogui tampa sunku susitvarkyti su buitimi, kai yra sveikatos problemų, tada ieškoma būdų, kaip pagerinti jo gyvenimo kokybę ir išvengti rūpesčių. Ir kaimiškose vietovėse yra socialinių darbuotojų, kurie lanko namuose dienomis, ateina padėti apsitvarkyti namus, pagaminti valgyti, apskalbti ar surinkti skalbinius. Kiti pagyvenę žmonės, norintys ir galintys kažką veikti, nuvežami į dienos centrą. Ten seneliai gali ne tik bendrauti, dalintis prisiminimais, organizuoti ir dalyvauti renginiuose, bet ir užsiimti mėgstama veikla. Tačiau tai laikinas pabuvimas, o globos namai tampa savais. Čia kiekvienas turi savo būstą, kambarėlį vienam ar dviem, turi savo daiktus ir pagal pomėgį gali dalyvauti įvairiose veiklose.

Prienų globos namai daugeliui jau yra tapę tikrais namais. Pasak D. Šimukauskienės, ypač greitai pajunta namų šilumą atvykusieji iš slaugos ligoninės, kur buvo teikiamos gydymo paslaugos.

„Adaptacijos periodas būna skirtingas – vieni greičiau prigyja, kitiems reikia laiko, ypač tiems, kurie turi išankstinę nuostatą. Tačiau einam, kalbam, dirbam, ir žmogus atsiveria, pradeda bendrauti. O tada ir sau tinkamos veiklos suranda. Šiame darbe svarbiausia yra dėmesys žmogui ir individualūs pokalbiai“, – sako D. Šimukauskienė.

Dažniausiai gyventojų tarpusavio santykiai būna geri. Tačiau, kaip ir kiekvienoje šeimoje, būna, kad ir susipyksta. Juk ne visi yra sveiki, yra ir sergančių Alzhaimerio liga, išsėtine skleroze, senatvine demensija.

Namai pakvimpa pyragais

Globos namų gyventojai turi įvairių veiklų ir darbų. Vasaros metu kas nori įsirengia daržus, sodina šiltnamyje daržoves ar gėles. Rudenį verda uogienes, daro kompotus, o prisigrybavę čia pat esančiame miške – verda ir ruošia grybus žiemai. Yra gerų šeimininkių, kurios mėgsta palepinti savo artimiausius draugus ar mylimus socialinius darbuotojus skaniais pyragais. Ir mano apsilankymo dieną globos namuose tvyrojo šeimos jaukumo ir šilumos– kepamų pyragų – kvapas.

Socialinės darbuotojos džiaugiasi, kad šių namų gyventojams veiklos netrūksta. Kas nori, visada randa ką veikti ir kuo užsiimti. Štai Regina Norkienė, nors jau perkopusi devyniasdešimtmečio ribą, rašo atsiminimų knygelę ir dar daro puikias suvenyrines žvakides, Violeta Ibenskytė ruošiasi romansų vakarui, kitos moterys siuvinėja, mezga, piešia, dainuoja. Sunku visu pomėgius ir išvardyti.

O štai kiti domisi ir šiuolaikinėmis naujovėmis: naršo internete, bendrauja su artimaisiais per feisbuką, elektroniniu paštu, skaito laikraščius ar domisi pasaulio naujienomis. Yra ir dar labiau išsilavinusių, mokslo žmonių, tokių kaip Vytautas Nezgada ar Karolis Rimtautas Kašponis, kurie rašo knygas. Globos namuose visi gyventojai gali užsiimti norima veikla, gali išvykti kada ir kur nori, tik prieš tai suderinę išvykas su administracija, kad nekiltų neaiškumų.

Kai kurie globos namų gyventojai turi savo automobilius, tad keliauja, lanko artimuosius. Žmogus gali gražiai ir kokybiškai gyventi, kai jo neslegia buitinės problemos.

D. Šimukauskienė džiaugiasi, kad kai kurie globos namų gyventojai yra aktyvūs, patys organizuoja paskaitas, diskusijas. Ateina tik kartais paprašyti pagalbos, jeigu reikia ką nors padėti, ko patys negali. „Visada padedame įgyvendinti jų sumanymus“, – sako Dalė Šimukauskienė.

Savanoriai laukiami

Socialinės darbuotojos džiaugiasi, kai sulaukia visuomenės dėmesio. Gražūs santykiai yra užsimezgę su mokyklomis, su „Carito“ organizacija. Ypač džiugina savanoriai, kurie atvyksta pabendrauti ir padėti globos namų gyventojams.

Savanorystė bendrąja prasme – tai kasdienė pagalba žmonėms be pertraukų ir išimčių. Tik ši veikla paplitusi senesnėse Europos Sąjungos šalyse, turinčiose daugiau patirties ir gilesnes tradicijas. Pas mus dar nėra susiformavusių savanorystės tradicijų.

„Pastaraisiais metais mūsų globos namuose dirbo savanoriai iš Italijos, Ispanijos, Ukrainos. Jie bendravo su gyventojais visą savo buvimo Lietuvoje laiką, mokė anglų kalbos, ispaniškų tradicijų, žaisti šachmatais ir kt. O mūsų jaunimas ateina tik epizodiškai, vieną kitą kartą, tačiau nėra jokios sistemos. Mūsų žmonėms labai patiko bendrauti su savanoriais iš kitų šalių, nors buvo ir šioks toks kalbos barjeras. Atvykstantys savanoriai yra motyvuoti, turi didesnius tikslus“, – kalbėjo Irena Laukaitytė.

Pasak socialinių darbuotojų, savanoriai reikalingi, kad padėtų organizuoti socialinį darbą ir paįvairintų jau esamas veiklas, o gal sukurtų ir naujų.

Kaip pastebėjo Raimonda Sakalauskienė, gal mūsų, lietuvių, mentalitetas dar per žemas, kad suvoktume savanorystę kaip ilgalaikį įsipareigojimą. Gal todėl, kad globos namuose yra ir sunkiai sergančių žmonių, kuriems reikia daugiau dėmesio, atsidavimo, nuoširdumo. Juk lengviau rasti kitą savanorystės sritį, o ne dalyvauti socialiniuose projektuose.

Socialinių darbuotojų reikšmė didėja

Pasak D. Šimukauskienės, socialinių darbuotojų reikšmė didėja, nes tauta sensta, daugėja vyresnio amžiaus žmonių, kuriems reikalingos socialinės paslaugos. Šiuo metu Prienų globos namuose gyvena apie 200 gyventojų, nemaža dalis – sunkūs ligoniai.

„Socialinių darbuotojų šventė turėtų būti visų mūsų šventė, nes ateityje nė vienas neišsiversime be socialinio darbuotojo ar jo padėjėjo. O geras socialinis darbas gali pakelti tautos moralinį lygį, kuris, beje, labai priklauso nuo požiūrio į senatvę, negalią, silpnesnį žmogų“, – kalbėjo D. Šimukauskienė.

Socialinis darbuotojas jaučiasi atsakingas beveik už viską žmogaus gyvenime. Įvairių socialinėje srityje veikiančių institucijų bendri renginiai, susitikimai leidžia mūsų šalies socialiniams darbuotojams geriau suprasti socialinio darbo esmę ir problemas, pasidalinti patirtimi su užsienio kolegomis bei numatyti tolesnes šios profesijos plėtojimo kryptis.

Prienų globos namuose vyksta respublikiniai renginiai, seminarai bei socialinių darbuotojų mokymai, kadangi čia veikia metodinis centras.

„Nors socialinio darbuotojo darbas nedėkingas, tačiau kai matai, kad žmogus jaučiasi gerai, kad tu jam gali padėti, tada ir pats jauti didelį pasitenkinimą, džiaugiesi kartu su juo“, – sako D. Šimukauskienė.

Socialinės darbuotojos vienbalsiai tvirtino, kad didžiausias darbo minusas yra netektys. Prie žmogaus prisiriši, dirbi, padedi, kad pradėtų taisytis po ligos, džiaugiesi, kai pradeda judinti rankas ir kojas, o paskui – infarktas, ir viskas. Tačiau mirtį reikia priimti natūraliai, nors ir kaip tai būtų sunku…

Socialinio darbo vadovė pasidžiaugė, kas jų profesinės dienos išvakarėse Prienų globos namų direktoriaus pavaduotoja A. Bajorienė posėdžiauja Šveicarijoje ir Italijoje dėl Europos globos namų senjorų gyvenimo kokybės.

Pasak D. Šimukauskienės, nors socialinė sistema Lietuvoje susikūrė tik šiek tiek daugiau kaip prieš 20 metų, mes jau žengėme didelį žingsnį šioje srityje ir lygiuojamės į tokias šalis kaip Švedija ar Amerika. Tačiau kiekviename kolektyve, kiekvienuose globos namuose svarbiausia – darni ir gera komanda.