Miškininkų kelionė po Lietuvos istorines žemes

Lietuvoje Miškininko diena švenčiama trečiąjį rugsėjo šeštadienį. VĮ Prienų miškų urėdija turi ilgametę tradiciją savo profesinę šventę pažymėti kelione. Per pastaruosius kelerius metus miškininkai lankėsi Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, o pernai pasižvalgė ir kaimyninėje Latvijoje. Šiemet buvo nutarta aplankyti kitą kaimynę – Baltarusiją ir jos teritorijoje išlikusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis.

 OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Pati ekskursija žadėjo būti įdomi, nes daugelis nesilankė Baltarusijoje nuo tada, kai, Lietuvai tapus nepriklausoma, buvo uždarytos sienos ir kelionei jau reikėjo vizų.

Iš urėdijos teritorijos autobusas pajudėjo 4 valandą ryto, kad netektų ilgai stovėti muitinėje ir suspėtume laiku nuvykti į numatytus objektus.

Iki pasienio posto daugelis keliautojų miegojo, tačiau čia teko lipti iš autobuso, kad išsikeistume litus į baltarusiškus rublius. Pati tvarka muitinėje šiek tiek nuvylė, pasijutome kaip sovietiniais laikais – teko išlipus iš autobuso su lagaminais pereiti muitinę, pažymėti pasus.

Pirmasis sustojimas buvo Lydos mieste, įsikūrusiame etninėse lietuvių žemėse. Miestas savo amžių skaičiuoja nuo 1180 metų. Kaip paminėjo gidė, nuo XIII a. iki 1795 metų Lyda priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1323–1328 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas čia pastatė mūrinę pilį. 1392–1394 m. pilį ir Lydos apylinkes puldinėjo kryžiuočiai ir mongolai-totoriai. Pilis buvo beveik sugriauta.

Apžiūrėję pilį iš išorės, patekome ir į vidų. Pati pilis yra įdomi savo istorija, menančia ne tik kovas ir priešų apgultis, bet ir karališkąsias Jogailos vestuves su ketvirtąja žmona Sofija Alšėniške. Pilies vidus restauruotas, tačiau autentikos beveik nėra, patys darbai atlikti gana atmestinai.

Trumpos ekskursijos po patį Lydos miestą metu pamatėme vienuolių pijorų vienuolyną, įspūdingą barokinę Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčią, paminklą pirmosios spausdintos knygos LDK leidėjui Pranciškui Skorinai.

Kitas sustojimas – Naugardukas. Miestas žinomas jau nuo XI a. kaip karališkoji rezidencija. Be to, čia gimė ir augo poetas Adomas Mickevičius, kurį didinga Naugarduko pilis paskatino parašyti pasaulinę šlovę pelniusią poemą „Gražina“. Tad pirmiausia ir aplankėme paminklą poetui bei jo garbei supiltą pilkapį. Vėliau apžiūrėjome kunigaikščio Mindaugo pilies griuvėsius, kurie jau pradedami restauruoti (atstatinėti), istorinę turgaus aikštę. Netoli restauruojamos pilies yra Dievo Motinos gailestingumo bažnyčia, kurioje tuokėsi kunigaikštis Jogaila, taip pat buvo pakrikštytas ir A. Mickevičius.

Nukeliavę apie 50 km, patenkame į kitą gražų Baltarusijos miestelį Myrių, apžiūrime unikalią Radvilų šeimai priklausiusią pilį, kuri yra įtraukta į UNESCO kultūros ir paveldo objektų sąrašą. Kaip pasakojo gidė, pilis buvo daugiau kunigaikščių ir bajorų pasilinksminimų vieta, nors atliko ir gynybines funkcijas. Šalia pilies yra vadinamasis itališkas parkas. Ekskursijos metu teko nemažai išgirsti apie didikų Radvilų gyvenimą, jų istorinę misiją, gyvenimo būdą, giminės tradicijas.

Paskutinis pirmosios kelionės dienos tikslas buvo Nesvyžius – nedidelis gražus miestelis, nuo XV a. priklausęs taip pat vieniems turtingiausių LDK didikų Radviloms. Tai miestelis-tvirtovė, vandenimis ir parkais labai primenantis kai kurias kitas mūsų kunigaikščių ir didikų rezidencijas. Manoma, kad tai geriausiai išlikęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio didikų privatus miestas ir architektūrinis ansamblis, kurie 2005 metais buvo įtraukti į UNESCO  kultūros paveldo sąrašą. Nesvyžiuje apžiūrime bernardinų ir benediktinų vienuolynus, jėzuitų bažnyčią, kurioje yra kunigaikščių Radvilų šeimos kapai – savotiškas Radvilų šeimos mauzoliejus. Vėliau aplankome restauruojamą Nesvyžiaus rūmų kompleksą, pasigėrime gražiu parku, važiuojame pro Slucko vartus ir Rotušę. Pavargę, tačiau daug pamatę ir išgirdę, apsistojame nakvoti Baranovičiuose, viešbutyje „Horizont“.

Antrąją viešnagės dieną aplankėme viso pasaulio stačiatikių piligrimų šventą vietą – vyrų vienuolyną Žirovičiuose. Šis vienuolyno kompleksas XVII amžiuje buvo didžiausias visoje Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje ir visą laiką veikė. Žirovičiai garsėja tuo, kad čia buvo rasta stebuklinga laikoma akmeninė delno dydžio Dievo Motinos su kūdikiu ikona. Seminarijos studentas Serioža vedė ekskursiją po visą vienuolyno ansamblį, pasakojo apie jo istoriją bei dabartį. Gidas priminė, kad dabar seminarijoje mokosi 130 būsimų dvasininkų, tarp jų yra iš Lietuvos. Beje, stačiatikių šventikas gali pradėti ganytojišką darbą tik tada, kai sukuria šeimą.

Apsilankymas šiame vienuolyne buvo ypatingas. Dar tik atvažiavus prie vienuolyno gidė Nijolė įspėjo, kad moterims būtina prisidengti galvas skaromis ar šaliais, segėti sijonus ar vilkėti sukneles. Kadangi daugelis moterų ekskursijai buvo pasirengę kelnes ar džinsus, teko rištis ir duotus sijonus. Vyrams, beje, su trumpomis kelnėmis ir šortais taip pat nevalia eiti į šventyklą. Reikėjo mautis skolintas kelnes…

Žirovičiuose trykšta ir stebuklingu vadinamas šaltinis, kurio vanduo turi gydomųjų galių. Kas norėjo – sėmėsi vandens, kas norėjo – galėjo eiti ir nusimaudyti. Kadangi neturėjome rankšluosčių, dauguma tik pabraidėme vandenyje, o kai kas ir susigundė apsipilti šaltu kaip ledas šaltinio vandeniu.

Nedideliame Kosavo miestelyje aplankėme Tado Kosciuškos namą-muziejų, pamatėme didingų Puslovskių rūmų liekanas.

Pasukę link namų, neaplenkėme ir Ružanų bei buvusios didikų Sapiegų rezidencijos. Rezidencijos pastatai jau atnaujinami, pradedami atstatyti ir kiti rūmai. Pirmuose atnaujintuose pastatuose veikia Sapiegų šeimos ekspozicija, o gidė pasakojo ir apie dabar kitose šalyse gyvenančius jų palikuonis, kurie kartais apsilanko ir Ružanuose.

Kelionė po kaimyninę šalį baigėsi Gardine. Šis lietuviams labiausiai pažįstamas Baltarusijos miestas, dar vadinamas antruoju Vilniumi, buvo įkurtas XII amžiaus antroje pusėje. Gardine buvo svarbiausia Lietuvos ir Lenkijos valdovo  Stepono Batoro rezidencija. Apžvalginės ekskursijos metu apžiūrėjome karalių rezidenciją, bernardinų Šv. Kryžiaus Įsigijimo bažnyčią, XII a. Moriso ir Glebo bažnyčią.

Pasivaikščioję po senamiestį, pabuvoję prie pilies griuvėsių, pilni įspūdžių iškeliaujame į namus. Priekyje – ne toks ilgas kelias, tačiau ilgai trunkančios procedūros muitinėje.
Miškininkai dar ilgai gyvens kelionės atsiminimais bei įspūdžiais ir lauks kitų metų išvykos. Tokių kelionių metu daug sužinoma, praplečiamas akiratis, o ir su kolegomis pabendraujama visai kitoje aplinkoje.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close