Mintimis ir širdimi sugrįžo į jaunystės metus (GALERIJA)

Ne dažnai galima pamatyti tokį didelį ir gražų būrį kelių kartų žmonių – žilaplaukių ir dar gana jaunų, tvirtų ir su lazdele, besišypsančių, karštai spaudžiančių vienas kitam ranką, šiltai apkabinančių keletą ar dešimtį metų nematytą klasės draugą. Prieš keletą dienų buvę Šilavoto mokyklos, per daugiau nei šimtą metų keitusios savo statusą nuo pradžios, progimnazijos, septynmetės, vidurinės iki aštuonmetės, devynmetės ir dešimtmetės, mokiniai ir mokytojai suskrido į vieną iš jaukiausių ir sakraliausių gamtos kampelių – Šilavoto „Davatkyną“.

Dievo rankos globojamame dvasios ramybės užutėkyje rugsėjo 7-ąją Šilavoto pagrindinės mokyklos mokytojos Daiva Dainienė ir Virginija Maščinskienė nutarė pravesti atvirą integruotą pamoką, kurios uždavinys – atskleisti laiko uždangą ir mintimis bei širdimi sugrįžti į savo mokyklinius metus, pasidalinti prisiminimais ir pavartyti dar spaustuvės dažais kvepiančią jau šeštąją Šilavoto mokyklos mokinio, mokytojo ir ilgamečio direktoriaus Jono Mikučiausko knygą „Išskridę grįžta prisiminimuose“.

„Pamokos“ pradžioje tylos minute buvo pagerbti mirę mokytojai ir mokiniai.

Norėjosi įamžinti žmones, kurie mokėsi Šilavoto mokykloje

„Kiekviena mokykla, nesvarbu, kaime ar mieste būtų, daug ar mažai mokinių turėtų, visada palieka gilų pėdsaką kiekvieno žmogaus širdyje ir šalies gyvenime. Tikriausiai nerasime Lietuvoje mokyklos, kurioje nebūtų mokęsis garsus mokslo vyras, nusipelnęs kultūros veikėjas, darbo pirmūnas. Ir visai nesvarbu, kuo gyvenime tapo buvę mokiniai. Juk visada už pirmąjį lentoje nedrąsiai parašytą žodį, teisingai atliktą matematikos uždavinį mokiniai dėkingi savo Mokytojams ir savo Mokyklai, kurioje prabėgo nerūpestinga vaikystė ir nepakartojamai gražūs jaunystės metai, prasidėjo kelias į pažinimą ir buvo surastas pašaukimas“, – rašo J. Mikučiauskas knygos įžangoje. Būtent skaitant įžymių žmonių biografijas, kuriose, anot J. Mikučiausko, dažniausiai pažymima tik vidurinės mokyklos baigimo vieta ir išsimokslinimas, o tai, kokioje pradžios ar septynmetėje, aštuonmetėje mokykloje žmogus mokėsi iki tol, nutylima, jam ir kilo sumanymas pagarsinti savo kraštą – parašyti knygelę ir paminėti žmones, kurie mokėsi Šilavoto mokykloje. Galbūt jie ir nepasiekė mokslo aukštumų, bet gerai užsirekomendavo savo darbuose, pelnė apdovanojimus ir įvertinimus. Paskatino ir noras parodyti ankstesniosios kartos moksleivių, kurie į gyvenimą ėjo gana sunkiais karo, pokario metais ir kolūkinio gyvenimo kūrimosi laikotarpiu, mokymosi, gyvenimo sąlygas.

Knygos paskutiniame puslapyje yra fotografija su šuliniu, kuris buvo pats pagrindinis Šilavoto mokyklos mokinių troškulio malšinimo šaltinis. J. Mikučiauskas pasidžiaugė, kad šios fotografijos autorius – buvęs mokinys, dabar Dailės akademijos magistrantas Petras Lincevičius.

Abejones išsklaidė didelis palaikymas ir padrąsinimas

Autorius neslėpė, kad mąstant apie knygą buvo daug abejonių, su daug kuo kalbėtasi, vieni buvo už, kiti prieštaravo, sakė, gal žmonės užpyks, neradę savęs. Todėl jis ir knygoje, ir pristatyme dar kartą atsiprašė tų, kurie neras savo pavardės. Anot autoriaus, surinkti medžiagą ir aprašyti visus buvusius mokinius būtų sunkiai įveikiamas darbas dėl knygos apimties ir su tuo susijusių finansinių apribojimų. Sunku buvo įtraukti ir besimokiusius prieš karą bei pokario metais, nes daugelio buvusių mokytojų ir mokinių nebėra tarp gyvųjų. Nors nuotraukų daug, mažai kas galėjo atpažinti ar prisiminti, kas ten įamžintas.

Atrinkdamas knygos herojus J. Mikučiauskas teigė plačiausiai apžvelgęs progimnazijos ir vidurinės mokyklos laikotarpį, o apie vėlesnių metų mokinių pasiekimus užsiminęs tik epizodiškai. Vadovavosi pasiekimo moksle, darbe, išskirtiniame pomėgyje arba įdomios biografijos kriterijais.

„Šią knygelę reikėjo išleisti daug anksčiau, kai dar buvo gyvi liudininkai“, – apgailestavo knygos autorius. Ir ši knyga, kurios rašymas truko ilgiau nei metus, nebūtų išvydusi dienos šviesos, atviravo jis, jeigu ne drąsinantis gerbiamos, visų kraštiečių mylimos Maironio literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės ir kitų buvusių mokinių žodis.

Kas geriau galėtų įvertinti mokinio darbą negu jo buvęs mokytojas

Knygą nuo pirmojo iki paskutinio puslapio išnaršė ir recenziją parašė Šilavoto mokykloje dirbusi Anarsija Adamonienė. Jos recenziją autoriui perdavė ir savo įspūdžiais apie perskaitytą knygą pasidalijo kita mokytoja ir muziejininkė Antanina Čerkevičiūtė-Aleknavičienė, kuri yra baigusi Šilavoto šešiametę pradžios mokyklą. Buvusi mokinė stebėjosi dideliu ir nuoširdžiu J. Mikučiausko darbu. „Kaip jis rado jėgų? Kokia jo unikali atmintis – suskaičiavo visas laidas… Aš didžiuojuosi Šilavotu, nes čia mokėsi ir kurį laiką gyveno ir mokslų daktarai, profesoriai, katedrų vedėjai. Labai gražiai savo atsiminimus parašė Aldona Ruseckaitė – Šilavoto legenda, prozininkė, vienuolikos knygų autorė. Labai įdomiai savo prisiminimus rašo Danutė Zieniūtė-Baužienė. Ypač gražiai apie mokytojus ir direktorę Mariją Levanavičiūtę atsiliepia Antanas Marcinkevičius. Į amžinybę išėjusi mokytoja Aldona Degutytė – nuostabi mokytoja, parašiusi Pašlavančio krašto istoriją, filologijos mokslų daktaras, tautosakos tyrinėtojas Algirdas Aleksynas, fizikos mokytoja ekspertė Elvyra Kalinkevičienė, parašiusi du fizikos uždavinių vadovėlius, mokslininkai fizikai, aukštosios mokyklos dėstytojai Juozas ir Algis Petkevičiai, agronomai, kolūkių kūrėjai Juozas Petkevičius ir Algis Senavaitis, vidurinės mokyklos pirmosios laidos jauniausias klasės mokinys, fizikos mokslų daktaras Modestas Juozas Vilkas – apie visus labai gražiai, glaustai, tiksliai, išsamiai, šiltai ir pagarbiai kalba autorius. Tai žmogus, kuris atsidavęs Šilavotui, jo metraštininkas, žymiausias kraštotyrininkas. Jis ir kaip mokyklos vadovas buvo reiklus, rūpestingas, tuo pačiu – nuoširdus“, – gražių žodžių autoriui nešykštėjo A. Aleknavičienė, linkėdama visiems įsigyti unikalią knygą, o J. Mikučiauskui – sveikatos, laimės, šviesos namuose, giedro dangaus ir žydinčios žemės.

Dėmesiu pradžiugino Seimo narys

Į knygos sutiktuves bei pasveikinti jos autorių atvyko LR Seimo narys Vytautas Kamblevičius ir Seimo nario padėjėja Loreta Jakinevičienė. Seimo narys padėkojo autoriui už didelę šventę kraštiečiams, už kygoje įamžinus Šilavoto pačius gražiausius momentus, čia dirbusius mokytojus ir besimokiusius mokinius. „Galima sakyti, kad tik vartydamas šią knygą aš pradėjau studijuoti Jono biografiją. Pasirodo, mes esame vieno kaimo žentai“, – savo įžvalgomis pasidalijo V. Kamblevičius. Jis įteikė autoriui gėlių ir padėką už istorinės atminties įprasminimą bei vertybių puoselėjimą. Gėlių puokštė buvo skirta ir J. Mikučiausko gyvenimo palydovei ir moralinei rėmėjai žmonai Reginai.

Sveikindama autorių ir buvusį kolegą L. Jakinevičienė teigė atsimenanti J. Mikučiauską iš darbo Švietimo skyriuje laikotarpio, kuriuo tuometinis mokyklos direktorius įsiminęs kaip mokyklų vadovas, niekada nerodęs puikybės, nuoširdžiai dirbęs savo darbą ir iki šiol išlikęs paprastu, nuoširdžiu žmogumi. Taip pat ji padėkojo ir įteikė gėlių puokštes renginio vedėjoms ir knygos sudarytojoms Daivai bei Virginijai.

Prisiminimais dalinosi mokiniai ir mokytojai

J. Mikučiauskui, kaip buvusiam ilgamečiam mokyklos direktoriui, buvo patikėta tęsti „pamoką“ ir „paegzaminuoti“ keletą buvusių mokinių, t. y. pakviesti juos pasidalinti prisiminimais apie buvusį laikotarpį, gyvenimo, mokymosi sąlygas, vaikystės išdaigas. Savo ankstyvosios vaikystės prisiminimais dalijosi geras mokyklos vadovo kaimynas Vytautas Zienius, kuris, būdamas ketverių ar penkerių, tapo pirmosios Šilavoto mokyklos gaisro liudininku, nors tuomet, kaip sakė, dar nesupratęs, kas vyksta, ir tik vėliau, pradėjęs lankyti naujai pastatytą mokyklą, sužinojo, koks pastatas sudegė. Jaunesnės kartos atstovė Vilniaus edukologijos ir Mykolo Romerio universitetų dėstytoja, mokytojos D. Dainienės auklėtinė Dalia Astrauskaitė-Gulbinskienė dalijosi ją užplūdusiu dideliu džiaugsmu sugrįžus į nuostabią vietą, nuostabios šventės proga dėkojo savo auklėtojai D. Dainienei ir direktoriui J. Mikučiauskui už mokyklinius metus, už tai, kad tokių žmonių dėka Šilavotas yra gražus, klestintis kultūros židinys.

Pakeliauti istorijos vingiais buvo pakviesti ir kiti abiturientai bei mokytojai: ketvirtosios laidos abiturientas, parapsichologas, menotyrininkas Kazimieras Gylys, devintosios laidos abiturientė, pusę metų buvusi J. Mikučiausko auklėtine, fizikos mokytoja, išdirbusi mokykloje daugiau kaip 43 metus – Nijolė Paplauskaitė-Šeškuvienė, mokyklos medalininkas, savo filosofinėmis, literatūrinėmis mintimis, istorinėmis žiniomis ir aštriomis diskusijomis su mokytojais dar mokykloje pagarsėjęs Kazys Brūzga, paskutiniosios penkioliktosios vidurinės mokyklos laidos abiturientų auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja Vida Bendoriūtė-Mickuvienė, pasikvietusi kartu pasveikinti knygos autorių ir sugužėjusius savo auklėtinius. Prisiminimais dalijosi ir savo mokytoją su naująja knyga sveikino tryliktosios laidos abiturientas, „užkietėję“ pirtininkas Algis Petkevičius, trečiosios laidos abiturientas, žemės ūkio mokslų daktaras, J. Mikučiausko klasės draugas Antanas Sakalauskas ir atvykę bendraklasiai. Draugai linkėjo daug sveikatos, gėrio, kūrybinės minties ir perdavė linkėjimus bei apkabinimus nuo klasės auklėtojos Onutės Mikalauskaitės, kuri prašė padėkoti už šią ir kitas knygas, ypatingai už knygą „Nutilę kaimai“.

Dar ilgai skaidri Davatkyno padangė skambėjo nuo Šilavoto mokyklos mokinių ir mokytojų klegesio, jausmingų prisiminimų, kalbų apie gyvenimą, draugus. Sekmadienio dangus nepašykštėjo saulės ir šilumos, susirinkusiems kraštiečiams susitikimo nuotaiką praskaidrino jaunystės laikų bei gerai visiems žinomos dainos, atsigaivinti ir pasistiprinti kvietė gėrybėmis gausiai nukrautas suneštinių vaišių stalas.