Išskirtiniai mūsų miškų medžiai
Lankomės miške ne tik tada, kai sirpsta uogos ir dygsta grybai, bet ir tada, kai norime atsipalaiduoti, pailsėti bei atgauti jėgas. O besidairydami pastebime ir įdomių dalykų – neįprastų medžių ne tik savo dydžiu, bet ir kaimynyste bei draugyste su greta augančiais. Prienų miškų urėdijos miškuose visais laikais buvo į ką pasižiūrėti, nes čia augo Lietuvoje aukščiausia eglė, senus istorinius laikus menantis Žvėrinčiaus miške augęs Vytauto ąžuolas. Dabar urėdijos teritorijos miškuose auga aukščiausias maumedis, didžiausias tūriu Gojaus ąžuolas, daugiakamienė liepa, Sienkalnio ąžuolas, didžiulė pušis miške greta Dūmiškių kaimo. Ir daug kitų, gal ne tokių didelių, bet įspūdingų medžių.
Ąžuolai milžinai
Daugiausiai didelių ir stambių savo ūgiu ir tūriu randama ąžuolų. Prienų miškų urėdijos „Verknės“ girininkijos miške auga stambiausias Lietuvoje (o gal ir Europoje) didysis Gojaus ąžuolas, kuris yra ir gamtos paminklas. Jo aukštis siekia 34 m, tūris – 45 kub. m., o liemens apimtis krūtinės aukštyje – 6,7 m. Prieš porą metų praūžusi nemaža audra aplaužė kai kurias ąžuolo šakas, tačiau pats medis nenukentėjo.
Kitas įdomus ir įspūdingas ąžuolas auga Klebiškio miške, prie buvusios ūkininkų Vilkų sodybos. Kaip pasakojo Prienų miškų urėdijos vyr. miškininkas Jonas Koklevičius, prieš 40 metų ąžuolas buvo nedidelis, nors ir drūtas, gumbuotas. Kai greta pradėjo stiebtis jaunuolynas ir tamsėti, ąžuolas tada ėmė augti aukštyn, iškeldamas savo išdidžią galvą. Ne veltui sakoma, kad ąžuolas būna su kailiniais, bet be kepurės…
„Gumbuotas buvo jau ir tada, tačiau dabar tie gumbai dar ryškesni. Laikui bėgant atsirado uoksų, kuriuose apsigyveno paukščiai, voverės. Medžio vidurys išpuvo, bet kiaurymės nesimatė, tik pastaraisiais metais kažkas padegė, tad išdegė puvėsiai ir atsivėrė kiaurymė. Medis žalias ir auga, nors atrodo ir išpuvęs. Žievė ir brazdas atlieka gyvybines funkcijas, todėl jis ir žaliuoja. Manau, kad šiam ąžuolui yra ne mažiau kaip 200 metų, nes žinoma, kad ąžuolas per metus daug nepriauga, o jo apimtis prie kelmo yra 1 m“, – sakė J. Koklevičius.
Medžiuose milžinuose dažnai susiformuoja natūralios drevės. Seni ąžuolai paprastai subrandina gausų gilių derlių, kuriuo minta smulkūs miško žvėreliai ir paukščiai. Todėl medžiai milžinai nepriklausomai nuo jų rūšies plyno kirtimo biržėse turėtų būti paliekami ir saugomi. Jau guli Žvėrinčiaus ąžuolas ten pat, kur augo ilgus šimtmečius, guli ir uosis, atguls ir kiti ten, kur jų šaknys.
Pasak J. Koklevičiaus, ąžuolo gumbai – tai augliai ar pažeidimai. Sunku pasakyti – gal genetika sutrikusi, gal medžiagų apykaita kalta. Tačiau tai ne eilinis, o išskirtinis medis.
Įspūdingi ir Sienakalnio daugiakamieniai ąžuolai „Verknės“ girininkijos miške. Medžių kamienai suaugę, kai kuriose vietose sudaro kiaurymes. Kaip pasakojo etnologė Rita Balsevičiūtė, dar senoliai sakydavo, kad tokie medžiai yra šventi, turi gydomųjų galių, todėl sergančiojo drabužį (pvz., kepurę, jei žmogui skauda galvą),perkišdavo per kiaurymę, dėkojo medžiui ir nešė atgal ligoniui.
Išskirtiniai medžiai auga skirtinguose miškuose
„Verknės“ girininkijoje auga ir daugiakamienė liepa, traukianti čia apsilankančių žmonių dėmesį. Kaip ir kiti išskirtiniai medžiai, taip ir ši liepa turi stebuklingų gydomųjų galių. Tad ir norisi visiems prie jos prisiglausti, pasėdėti pavėsyje, paklausyti bičių dūzgimo. Ir kuo gi ne meditacija, ramybės pojūtis?
Išlaužo girininkijos miške jau guli nuvirtęs didžiulis uosis, turėjęs du tarpusavyje suaugusius kamienus. Šilavoto girininkijoje auga įspūdingo dydžio juodalksnis, o Meškapievio girininkijoje, Prienų šile prie Dūmiškių kaimo auga išskirtinio dydžio pušis. Nors šalia jos yra ir kitų nemažų medžių, tačiau ši savo stotu iš jų gerokai skiriasi.
Balbieriškio girininkijoje yra nemažas plotas maumedynų. Degsnės maumedyne auga 46 metrų aukščio maumedis, kuris laikomas aukščiausiu Lietuvoje. Šis maumedynas pasodintas daugiau kaip prieš 155 metus ir dabar užima beveik 3 hektarų plotą. visi čia augantys medžiai mažai nusileidžia ūgiu aukščiausiam.
Kodėl medžiai, augdami kartu su kitais toje pačioje augimvietėje, tampa išskirtiniais, sunku pasakyti net ir patyrusiems miškininkams. Reikia tikėtis, kad čia nukrito produktyvaus medžio sėkla, turinti gerą genetinį kodą, o gal mikroklimatas pasitaikė geresnis. Tačiau turime gražų ir įdomų medį, kuriuo galime džiaugtis ir didžiuotis.
Medžių draugystė – neišskiriama
Gojaus miške galima rasti ant senų ąžuolų kelmų augančių eglaičių, kituose miškuose yra labai gražiai kartu augančių, liemenimis ir šakomis susipynusių berželių, pušų ir eglių. Viena pušis auga apsikabinusi juodalksnį.
Pasak miškininko J. Koklevičiaus, kartais sėkla nukrenta labai arti kito medžio, bet medelis vis tiek išdygsta. O išsiraitę medžiai gali būti dėl to, kad šviesinant jaunuolynus ant mažų medelių užkritusios šakos ir žabai juos prispaudžia. Tačiau gyvybinės energijos veikiamas, nors ir sunkiai, medelis auga ir įgyja jau šiek tiek kitokią formą.
Kaip ten bebūtų, tačiau ta medžių draugystė, apsikabinimas ar šakų bei šaknų susipynimas yra neeilinis reiškinys – tai ne tik įdomu, įspūdinga, bet ir sukelia įvairių gražių minčių apie amžiną draugystę.
