GYVENIMO RETROSPEKTYVOS. Gyvenimo keliu lydi tėvų ir mokytojų skiepytos vertybės

Aukšta, liekna, tiesaus ir atviro žvilgsnio, elegantiška moteris. Po dailia išore – aštrus protas ir tvirta valia, kruopštumas ir atsakomybė. Darbe kasdien tenka susidurti su žmonėmis, padėti jiems nepasiklysti teisiniuose labirintuose. Tokia yra teisininkė, Prienų rajono notarė Rasa Dereškevičienė.
2012 m. – Rasos darbinės veiklos jubiliejus. Jau dvidešimt metų ji dirba Prienų rajono 2-ajame notaro biure ir per šį laikotarpį pelnė profesionalios teisininkės vardą. Jos biuro durys neužsiveria visą dieną, neretai tenka dirbti ir po darbo valandų, atsisakyti savaitgalių.
Apie tėvus ir (ne)paveldimą patriotizmą
Rasa gimė1965 m. kovo 26 d. Komi ATSR, Vorkutos mieste, politinių kalinių ir tremtinių šeimoje. Į Lietuvą šeima grįžo 1970 metais, kai jai buvo penkeri. Nuo1972 m. Rasa mokėsi Prienų 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Buvo itin gabi mokinė, lyderė, todėl nei draugai, nei pedagogai neabejojo, kad Rasa daug pasieks. Baigusi mokyklą,1983 m. įstojo į Vilniaus universiteto teisės fakultetą, o1991 m. jį sėkmingai baigusi ir įgijusi teisininkės kvalifikaciją sugrįžo į Prienus.
Abu R. Dereškevičienės tėveliai – politiniai kaliniai, po kalinimo ilgus metus praleidę Sibiro lageriuose. Tėtis kilęs iš Ukmergės rajono, Paužuolių kaimo. Augo turtingoje ir darbščioje 9 vaikų šeimoje, buvo pats jauniausias.
– Kai tėtį suėmė, jam buvo 23 metai. Į Lietuvą sugrįžo būdamas 47-erių. Per 17 metų, kuriuos tebuvo lemta pagyventi Lietuvoje, nuolat tampomam po Saugumo Komiteto centro ir Prienų skyrius, spėjo pastatyti namą, sukurti mums, dviem savo vaikams, kiek įmanoma normalesnes sąlygas augti ir mokytis. Beveik visų tėčio brolių ir seserų likimas skaudus: vieni nukankinti ir nužudyti kaip Lietuvos partizanai miške, kiti suimti ir kalinti kalėjimuose ir lageriuose. Dar kiti matydami nelygias jėgas bei išorės priešo galybę, spėjo emigruoti į JAV, ten sukūrė šeimas ir sulaukė gilios senatvės, – prisiminimais iš tėčio pasakojimų dalinasi Rasa.
Mama, sako Rasa, taip pat kilusi iš gausios ir turtingos šeimos, turėjusios28 haūkį Panevėžio rajone. Jos šeimoje augo 10 vaikų. Daugumos jų likimas taip pat tragiškas – nukankinti, nužudyti. „Žinau tik dviejų savo tetų iš mamos pusės kapavietes – visų kitų mamos brolių ir seserų, tarp jų ir abiejų mamos tėvų, mano senelių, kapų vietų niekas nežino. Vėlinių proga visiems jiems degu žvakelę ant simbolinio tremtinių kapo Prienų kapinėse. Mano mamai Dievas leido ilgiau pagyventi Lietuvoje, mačiau jos begalinį optimizmą, meilę artimui, darbštumą. Nuolat stebino jos sveikas humoro jausmas, noras bendrauti, tobulėti. Jaunystėje dėl įkalinimo ir tremties negalėjusi mokytis, vėlai grįžusi į Lietuvą, kur laukė ne itin saldus buvusio politinio kalinio-tremtinio gyvenimas, jau aštuntoje dešimtyje pradėjo lankyti TAU universiteto Prienų skyriaus užsiėmimus, buvo aktyvi studentė. Kartą, kai kalbėjomės apie mano darbą, ji paklausė, ar negalėčiau politinių kalinių ir tremtinių vaikams išduoti patriotizmo paveldėjimo liudijimą. Po ilgų diskusijų abi nusprendėme, kad patriotizmas nepaveldimas“, – mintija Rasa.
Apie mokytojus ir pasaulio keitimą
Kai susitikusios kartais pasikalbam apie mokyklinius metus, Rasos veidą visada nušviečia kažkoia šviesa, nunešanti, rodos, į laimingiausius gyvenimo metus.
– Man labai pasisekė, kad lankiau ir baigiau Prienų 1-ąją vidurinę mokyklą, – sako ji. – Iki šiol dėkoju Likimui, kad teko mokytis pas mokytojas Moniką Zalieckienę, Mildą Staniulienę, Eugeniją Brilienę, Ziną Dobilienę, Ireną Žiogienę, a.a. Antaniną Blekaitienę, a. a. Albiną Mažeikienę, Aldoną Morkūnaitę, Donatą Ambraziejūnaitę, Moniką Vasiliauskienę, Iriną Noskovą, Stasę Beliūnienę, Emiliją Vaškienę. O tokio principingo, kultūringo ir reiklaus direktoriaus kaip a. a. Juozas Zalieckas mums galėjo pavydėti visos mokyklos. Ypatingai lenkiuosi ir dėkoju mūsų lietuvių kalbos mokytojai Anarsijai Adamonienei. Ji buvo nepaprastai reikli ir griežta. Aštuonerius metus meldžiau Dievo, kad nebūtų bent vienos lietuvių kalbos pamokos! Nepavyko! Mūsų mokytoja ne tik kad niekada nesirgo, bet nebuvo nei vienos dienos, nei vienos pamokos, kad ją turėtų kas nors pavaduoti. Iki šios dienos prisimenu iškaltus ir Mokytojos įkaltus į galvą klasikų ir ne tik eilėraščius. Maža to! Mintinai mokėmės ir prozą. O kur dar nesibaigiantys montažai, minėjimai, jubiliejai ir sukaktys, kurių metu mintinai deklamuodavome eilėraščius ir visą kitą įmanomą Lietuvos ir užsienio poetų ir rašytojų kūrybą. Net J. Baltušį mokėmės mintinai, ir niekam nekilo minčių, kad galima neišmokti ar kitaip simuliuoti. Anuomet mes, mokytojos Anarsijos Adamonienės mokiniai, jautėmės tarsi kankiniai. Dabar gi susitikę jaučiamės tarsi broliai. Puikiai žinojome, kas yra lietuvių kalbos pamoka ir ką joje reikia veikti. Mokytoja mums atidavė viską, ką galėjo, neatsisakė mūsų, jau ir baigusių mokyklą. Bendraklasių susitikimų metu mūsų mokytoja parodo mūsų sąsiuvinius, rašinius, cituoja mūsų mintis, pristato naujas knygas, kurias, jos manymu, turėtumėme perskaityti. Iki šių dienų gaudau kiekvieną jos žodį ir straipsnį rajoninėje spaudoje. Manau, ir šių dienų mokiniams ji dar labai daug ką galėtų pasakyti. Beje, būtent mokytoja A. Adamonienė savo pavyzdžiu, atsidavimu savo darbui įkalė man į galvą, kad visi mes atėjome į šį Pasaulį jo pakeisti, padaryti šiek tiek geresnį. Ir kad visuomet kartelę sau reikia kelti šiek tiek aukščiau, negu iš tiesų gali įveikti, – nuoširdžiai, atvirai kalba Rasa apie pedagogus, kuriems ji iki šiol yra dėkinga.
Gal dėl to, sako, ir rinkosi teisės fakultetą. O gūdžiais 1983-aisiais jiems, politinių kalinių ir tremtinių vaikams, ten buvo ne vieta. „Tai garsiai tuometinis mūsų fakulteto dekanas man pasakė mandatinės komisijos metu, paliepęs atsiimti dokumentus, kurie, ko gero, per neapsižiūrėjimą ir atitinkamų struktūrų klaidą buvo priimti. Nepasimečiau, neatsiėmiau, įstojau ir baigiau“, – tvirtino savo valią ir ryžtą pademonstravusi tuomet dar jauna ir atkakliai savo tikslo siekianti, šiandien profesionali, pripažinimą ir populiarumą pelniusi teisininkė.
Galbūt todėl mamos pėdomis pasekė ir atžalos. Dvi dukros ir du sūnūs – Rasos pasidižiavimas. Visi gabūs, baigę aukštuosius mokslus arba dar tik sieksiantys aukštojo išsilavinimo. Trys pasekė mamos, teisininkės, pėdomis. Vyriausioji, 26-erių Vaida, baigė tą patį Vilniaus universiteto teisės fakultetą. Išlaikiusi asesoriaus egzaminus, pasirinko notariatą. Miglei 25-eri, ji taip pat baigė Vilniaus universiteto teisės fakultetą ir toliau sėkmingai tęsia doktorantūros studijas, dėsto Vilniaus universiteto teisės fakultete. Miglė jau yra vieno vadovėlio teisininkams bendraautorė, dar dirba advokatų kontoroje. Devyniolikmetis Julius šiemet baigė 12 klasių ir įstojo ten pat, kur mam ir sesė. Jauniausias Rytis – vienuoliktokas. Kokį kelią jis pasirinks – dar neaišku.
Roma Sinkevičiūtė