Didesnis plaustas pritaikytas vandens turistams
Pažintinių kelionių upėmis entuziastas pakuoniškis Eugenijus Kamarūnas savo nedideliu plaustu, pagamintu iš plastiko butelių, kasmet leidžiasi į keliones kuria nors Lietuvos upe. „Mano vizija – nuo Nemuno aukštupio žemyn plaukti visais didesniais intakais“, – prieš keletą metų yra sakęs aistringas keliautojas, tuomet leidęsis į penktąjį savo žygį Šventąja. Šie metai – ne išimtis, be to, išbandytas ir naujas didesnis plaustas, kuriame telpa iki dešimties žmonių.
2007-aisiais pradėjęs keliones šalies upėmis, Eugenijus Kamarūnas niekada nepraleidžia progos išlipti į krantą susipažinti ir su pakrantėse įsikūrusiais miesteliais, juos reprezentuojančiais istoriniais, kultūriniais objektais, pabendrauti su vietos žmonėmis. Kelionių metu pakuoniškis grožisi nuo vandens atsiveriančiu įspūdingu šalies kraštovaizdžiu.
„Gal darom didelį plaustą?…“
Per aštuonerius metus Eugenijus nediduku plaustu išbandė Nemuno, Neries, Žeimenos, Šventosios, Merkio, o šių metų gegužę – Nevėžio vandenis. Šios vasaros pabaigoje į Nemuną vėl teko leisti plaustą, tik jau didesnį, gerokai patobulintą. Šia upės atkarpa Eugenijus savo mažu plaustu buvo plaukęs gal prieš aštuonerius metus.
„Galima sakyti, kad naujo plausto statybos iniciatorius yra Vidas“, – sakė Eugenijus. Vidmantas Račkauskas – buvęs sportininkas, kartu su Eugenijumi dirbęs treneriu Prienų sporto mokykloje. Dabar Vidas yra kaimo turizmo sodybos „Vanagų vienkiemis“ vienas iš savininkų. Buvusių kolegų ryšiai niekada nebuvo nutrūkę, todėl vieno susitikimo metu Eugenijus parodė bičiuliui kelionių upėmis nuotraukas. Šis susidomėjęs pasiūlė: „Gal darom didelį plaustą?.. Kad plaukimas upe būtų ne tik pramoginė, bet ir pažintinė kelionė“.
Teoriniai pasvarstymai
Pasiūlytą idėją reikėjo gerai išgvildenti. Eugenijus atpasakoja pirmąjį pokalbį su draugu: „Nuo kaimo turizmo sodybos „Vanagų vienkiemis“, įsikūrusios už Siponių, Nemuno kilpų regioniniame parke, iki Punios sausuma būtų apie 5 kilometrai. Plaukiant aplink upe, kuri daro vingį ties Punios šilu ir vadinama pirmąja Punios šilo kilpa, gaunasi gal 40 km. Mes svarstėm, jog galima plaukti maršrutu Punia–Nemajūnai. Valtimi persikėlus per Nemuną ties kaimo turizmo sodyba, toliau reikėtų eiti pėsčiomis iki Punios, kur prasidėtų plaukimas plaustu. Aš galėčiau sodybos lankytojus pervesti pėsčiomis per Punios mišką. O sengirėj ir Punioj yra ką apžiūrėti. Legendomis apipintame Punios miške – ir partizanų žeminės, ir Punios šilo muziejus girininkijoje, ir įspūdinga Panemuninkų atodanga, ir daug gamtos istorijos paminklų. Sodybos šeimininkai tuo metu nugabentų į vietą plaustą, kur jis per keletą valandų, kol mes keliautume pėsčiomis, būtų sumontuotas. Nuo Punios iki „Vanagų vienkiemio“ plaukti gali tekti daugiausia 8 valandas. Žodžiu, tokiai apžvalginei kelionei reikėtų paskirti visą vasaros dieną, jeigu planuotume dar ir sustojimą Nemajūnuose, kur būtų galima apžiūrėti įspūdingos architektūros medinę bažnyčią, jaukias Nemajūnų kapines. Tokia buvo teorinė mintis“.
Praktinis idėjos įgyvendinimas
Norėdamas „užkabinti“, V. Račkauskas pasiūlė Eugenijui didelių plastmasinių statinių. Šis apsiėmė plaustą statyti ne kaimo turizmo sodyboje, kaip manyta iš pradžių, o namuose Pakuonyje, nes važinėti kasdien tokį kelią buvo per didelė prabanga. Daugiabučio namo rūsyje Eugenijus įsirengė dirbtuvę. Plausto statybas – kas medžiagomis, mediena, vėliavėlėmis, kas moraliai – parėmė buvę mokiniai, draugai. Žinoma, kažkiek papildomų finansų įdėjo ir patys idėjos sumanytojai.
Sudėtingesnį plaustą, kaip ir mažuosius, E. Kamarūnas statė vienas, be jokio pavyzdžio, kaip pats sako, buvo ir inžinierius, ir konstruktorius, ir darbininkas. Toks darbas, anot jo, kaip mezgimas: „Neišeina – taisai, ardai ir iš naujo darai. Svarbiausia, kad plaustas atitiktų pagrindinius reikalavimus: būtų saugus, bet kartu manevringas, kad tilptų daugiau žmonių, bet ir būtų lengvas transportuoti“.
2,4×3,6 m dydžio plaustas sukonstruotas iš trijų dalių ir lengvai telpa į miniveną arba nedidelę priekabą. Jo pagrindą sudaro 6 plastmasinės statinės, 12 plastmasinių bakelių, medinis karkasas, bortai, pagrindo ertmės užpildytos putoplastu. Kaip ir visi Eugenijaus plaustai, šis taip pat papuoštas reklaminiais skydais, ant kurių stambiu šriftu užrašytas „laivo“ pavadinimas ir visų pakeliui praplaukiamų seniūnijų herbai. „Kadangi žygis prasideda nuo Punios, o joje yra garsusis piliakalnis, dar žinomas kaip Margirio kalnas, šiam plaustui daviau Margirio vardą. Pasakojama, kad ant aukšto Punios piliakalnio stovėjusi kunigaikščio Margirio Pilėnų pilis. 1336 m. čia vykęs garsusis Pilėnų mūšis. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria viena iš gražiausių šalies panoramų: plati Nemuno juosta ir Punios šilas. Ant kitų reklaminių skydų – Lietuvos vėliava ir užrašai: LIETUVA. PRIENAI“, – tautiškumas, patriotizmas atsispindi ne tik ant naujojo plausto skydų, bet ir pasakojančio keliautojo akyse.
Paklaustas, kiek laiko užtruko plausto statyba, Eugenijus nusijuokia ne iš vieno sulaukiantis tokio klausimo ir paaiškina, jog statyba su pertraukomis užsitęsė apie metus. Labai neskubėjo, bet įtakos turėjo ir pavasarinis tradicinis žygis Nevėžiu savo mažu plausteliu, atostogos su šeima bei artimaisiais pas mamą tėviškėje prie Veisiejų ežero. Ten pat šventė brolio gimtadienį, plaukiojo ežere su dukra ir dvyne seserimi. Žinoma, kalbos apie naują plaustą sukosi ir tarp artimųjų. Sesuo, sako Eugenijus, „truputį pamišusi, kaip ir aš, ji supranta ir palaiko mane. Ji ir pati nieko prieš kada nors leistis plaustu upės tėkme. O mama vis bandė paprotinti: „Sūneli, tau jau tiek metų, o tu dar kaip vaikas…“
Pirmieji bandymai – tvenkinyje
Kol baigiamas konstruoti plaustas stovėjo kieme, vaikai, taip pat ir E. Kamarūno šešiametis anūkas Martynas, ant jo šventė gimtadienius. Pasak Eugenijaus, vaikams tokios šventės „laive“ suteikė daug džiaugsmo, o įspūdžiai liks galbūt visam gyvenimui.
Pirmieji sukonstruoto plausto bandymai vyko Pakuonio verslininko Arvydo Bijamino tvenkinyje. „Du kartus buvom įmerkę į vandenį. Iš nuotraukų mačiau, ką dar reikia tobulinti. Bandėme, ar plaustas manevringas, kiek žmonių gali išlaikyti. Tobulinau dar du kartus, o trečiąjį kartą nuleidom į Nemuną“, – pasakojo aktyvaus laisvalaikio entuziastas.
Plaustu, anot jo, gali keliauti iki dešimties žmonių: „Norint laisvai jaustis, optimalus variantas – 5–6 keleiviai, nors gali plaukti ir daugiau negu dešimt. Plaustas atlaikytų, tačiau tuomet visi jaustųsi kaip „silkės bačkoj“.
Nuo Nemajūnų iki Siponių dvaro
Rugpjūčio 21 d. kelionei paruoštą plaustą jo „kapitonui“ ir konstruktoriui iki Nemajūnų savo mikroautobusu padėjo nuvežti kitas sporto laikų bičiulis birštoniškis Saulius Žaliauskas. Pirmieji keliautojai plaustu nusprendė plaukti nuo Nemajūnų iki „Vanagų vienkiemio“, bet kelionė, turėjusi trukti keletą valandų, savaime sutrumpėjo. „Dulksnojo, o ir plausto patikimumą Nemune išmėginom. Dar nepriplaukus kaimo turizmo sodybos, ant kranto jau mojavo laukiantys stebėtojai. Be to, prie kranto toje vietoje buvo labai patogu priplaukti. Eksperimentiniam plaukimui laiko užteko, o plaustas išbandymą atlaikė, patvirtino, kad yra saugus, bet nemanevringas (juokiasi). Nemunas pernelyg ramus, tačiau tai irgi turi privalumų: neįgudusiems turistams sraunesnė upė būtų pavojingesnė. Be to, plaukdami ramesne tėkme turistai gali grožėtis puikiu kraštovaizdžiu, nejausdami įtampos. Nors keleivių saugumu ir taip buvo pasirūpinta: visi turėjome gelbėjimo liemenes, plaustą juosė atitvarai, todėl iškristi nebuvo jokios galimybės – nebent pats norėtum įvirsti į vandenį. Saugumas – svarbiausia“, – patikino atsakingai į savo užduotį ir darbą žiūrėjęs keliautojas.
Pasakodamas apie eksperimentinį plaukimą, kuriame, be Eugenijaus ir jo padėjėjo Rimanto Juočio, plaukė dar dvi keleivės, pakuoniškis pridūrė gavęs naudingų patarimų ateičiai. Pavyzdžiui, plaukiant reikėtų įsimesti daugiau negu du irklus, nes… manevruojant plaustą kranto link, praverstų ir daugiau pagalbinių rankų. „Norint greit prie kranto priplaukti, reikia nemažai paplušėti fiziškai“, – tvirtina E. Kamarūnas. Kita vertus, kartu plaukiantiems turistams tai būtų nauja atrakcija – gauti valdyti vandenyje plaustą tenka ne kiekvienam. Tiesa, ir tądien turistų buvo daugiau, bet, anot Eugenijaus, jie plaukti gal neišdrįso, gal nenorėjo, gal negalėjo. Tačiau žadėjo prisijungti kitą kartą, nes plaukusiųjų atsiliepimai buvo puikūs. Sugrįžusius žygeivius sodybos šeimininkas pavaišino gardžia vakariene, palepino pirtimi.
Užkietėjusio keliautojo upėmis E. Kamarūno teigimu, Nemuno kilpos kelionei plaustu – labai dėkingas upės ruožas. Nuo jų į bet kurią vietą yra ne taip toli, todėl nėra sunku nusivežti plaustą. Jeigu turistai norėtų daugiau apžiūrėti, susikurti laužą, pailsėti, visa kelionė nuo Punios iki Pakuonio užtruktų gal tris paras. „Tik per tris paras tokį atstumą galima įveikti, bet nebūtinai rinktis vien tokį maršrutą. Galima plaukti atkarpomis, pavyzdžiui, nuo Punios iki Nemajūnų, nuo Nemajūnų iki Siponių. Galima rinktis ir kitas atkarpas: Siponys–Balbieriškis, Balbieriškis–Naravai, Naravai–Giraitiškės, Giraitiškės–Prienai, Prienai–Birštonas, Birštonas–Pociūnai, Pociūnai–Pakuonis. Pasirinkus bet kurią iš patogiausių ar turistų pageidaujamų atkarpų, kelionei su poilsiu krante nereikėtų nė pilnos dienos“, – galimybes keliauti Nemuno upe, išbandant plaukimo plaustu teikiamus malonumus, vardijo pašnekovas.
Dabar plaustas „Margiris“ „nuleidęs“ inkarą „Vanagų vienkiemyje“. Jo kūrėjas E. Kamarūnas pritaria kaimo turizmo sodybos savininkų mintims, išsakytoms jų tinklapyje: „Vasara eina į pabaigą, bet kelionės nesibaigia…“ Ir rudenį dar bus gražių, šiltų dienų, sulauksime „bobų vasaros“, todėl kas nori būti paplukdytas erdviu plaustu, bet kada, suorganizavę būrelį bendraminčių, pasirinkę maršrutą, gali skambinti „laivo“ kapitonui Eugenijui Kamarūnui telefonu 860029434. Būsite ne tik paplukdyti, bet turėsite galimybę ir patys pamėginti valdyti plaustą.
