Šiemet miškas pašykštėjo savo gėrybių, nedaug buvo mėlynių ir aviečių, ne kažin ką randa ir renkantys bruknes. Tačiau dabar žmonės iš miško jau grįžta su pilnais krepšiais grybų. Dažnas džiaugiasi radęs ne tik voveraičių, kazlėkų, raudonikių, bet ir gražuolių baravykų.

 IMG_6591

Savo sudėtimi ir baltymų kiekiu grybai yra artimi mėsai, todėl kai kuriose šalyse vadinami „augaline mėsa“. Grybuose nėra chlorofilo, jie negali neorganinių rūgščių paversti organinėmis kaip augalai. Grybai, panašiai kaip ir gyvūnai, vykstant medžiagų apytakos procesams gamina šlapalą, o jų glikogenas yra krakmolo tipo. Jis būdingas tik gyviems organizmams. Reikalingų maisto medžiagų ir energijos grybai gauna iš kitų irstančių organizmų.

Grybuose gausu B grupės vitaminų, taip pat randama vitaminų A, D ir C. Apskritai valgomieji grybai yra vertingas ir skanus maisto produktas. Pagal angliavandenių ir mineralinių medžiagų kiekį grybai artimesni daržovėms ir vaisiams. Grybuose yra gana daug vitaminų ir mikroelementų, labai svarbių medžiagų apykaitai. Be to, grybuose yra daug ląstelienos – ji beveik neįsisavinama, tačiau skatina žarnyno darbą ir padeda pašalinti kai kurias organizmui kenksmingas medžiagas.

 

Kai ruošiamės grybauti

Paprastai grybauti susiruošiame tada, kai turime laisvo laiko ir norime pabūti gamtoje. Be to, eidami į mišką turime pasirinkti tinkamą aprangą bei apavą. Kadangi miške galime netikėtai sutikti gyvačių, aptikti širšių lizdus, turime tam pasirengti.

Grybavimui turėtume pasirinkti drabužius ilgomis rankovėmis, apsiauti ilgomis kelnėmis ir, jeigu oras lietingas, būtina pasiimti neperšlampamą striukę ar lietpaltį. Kojas geriausia apsiauti guminiais botais.

Grybams dėti būtų gerai turėti pintą vytelių krepšį, kuriame grybai ne taip kaista, mažiau liečiasi ir susilaužo.

Visi žinome, kad grybo negalima nei pjauti, nei laužti. Grybą reikia rauti, sukant kotą, tačiau labai atsargiai, nepažeidžiant vegetatyvinės grybienos, esančios miško paklotėje. Likusią koto dalį reikia pridengti žemėmis arba samanomis, kad neišdžiūtų grybiena.

Tradiciškai grybauti išsiruošiame anksti rytą, kad miške atsidurtume su pirmais saulės spinduliais, kai dar vėsu ir drėgna, kai jauni, išdygę per naktį grybai jau kelia savo kepurėlėmis samanas.

Geriausių grybautojų sėkmės paslaptis glūdi pirmiausia mokėjime pasirinkti grybavimo vietą. Be to, miškininkai ar gyvenantys pamiškėse žmonės žino nemažai smulkmenų, susijusių su grybavimu. Vienas neatidus grybautojas pereina, o kitas, eidamas jam iš paskos, pilną pintinę prisirenka…

 

Ką reikia žinoti grybautojui

Kaip nustato Grybavimo Lietuvos miškuose taisyklės, draudžiama rinkti, parduoti ir supirkti voveraites, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis kaip 1 cm, ir baravykus, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis kaip 1,5 cm. Taip pat negalima rinkti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių grybų.

Jeigu nustatyta tvarka pažeidžiama grybaujant, piliečiams gali būti skiriama nuo 25 Lt iki 100 Lt, pareigūnams – nuo 100 Lt iki 200 Lt bauda. Jeigu ji pažeidžiama grybus superkant, parduodant ar perdirbant, piliečiams gali būti skiriama nuo 250 Lt iki 500 Lt, pareigūnams – nuo 500 Lt iki 1 tūkst. litų bauda.

Grybus rinkti galima visuose – ir valstybiniuose, ir privačiuose – miškuose, tik reikia žinoti, kad grybauti neleidžiama rezervatuose ir tuose miškuose, kuriuose lankymasis laikinai uždraustas ar apribotas savivaldybių sprendimais. Informacija apie tokį draudimą ar apribojimą skelbiama vietos spaudoje, savivaldybės interneto svetainėje, per radiją ar televiziją, o prie kelių, takų į mišką, kuriame uždraustas ar apribotas lankymasis, apie tai informuoja pastatyti ženklai (šiemet buvo uždrausta lankytis miškuose dėl kilusio miškų gaisrų pavojaus).

Susiruošusieji grybauti privačiose valdose, kurios yra arčiau kaip 100 m iki miško savininko sodybos, turėtų būti atidūs – čia galima rinkti grybus tik miško savininkui sutikus.

 

 

Kokius grybus renkame

Norint prisirinkti grybų, pirmiausia reikia juos pažinti. Taigi išraukime grybą, jį apžiūrėkime, įvertinkime. Kai jau esame tikri, jog jis 100 proc. valgomas ir sveikas, tik tada dėkime į savo krepšelį. Jeigu grybo tapatumas kelia abejonių, geriau nerizikuokime ir palikime jį miške.

Voveraitė. Tai geras, mažai kirmijantis, visų grybautojų mėgstamas grybas, tačiau sunkiai virškinamas. Maistui vartojamos šviežios, marinuotos, džiovintos bei raugintos voveraitės. Jauna voveraitė vitamino B1 (tiamino) turi daugiau nei rudakepuris baravykas, daugelis ūmėdžių ar piengrybių.

Voveraičių kepurėlės paprastai būna 3–10 cm skersmens, jaunų – iškilios, senesnių – įdubusios ir skiautėtais kraštais, piltuvėlio formos, ryškiai geltonos, tačiau kartais gali būti ir su baltu arba rudu atspalviu. Voveraites daugiausia valgome virtas, troškintas, vartojame sriuboms, padažams gaminti.

Baravykas. Baravykai laikomi geriausiais grybais, netgi turi grybų karaliaus titulą. Tikrinis baravykas – vertingiausias, gausiai paplitęs ir grybautojų labai mėgstamas grybas.

Jauno grybo kepurėlė būna pusrutuliška, senesnio – išsiplėtusi, drėgname ore lipšni, nuo šviesiai pilkos iki tamsiai rudos spalvos, priklausomai nuo vietos, kurioje auga.

Jaunų baravykų kotas trumpas, storas, beveik kiaušinio pavidalo, vėliau išauga iki 8–16 cm ilgio ir 4–6 cm skersmens.

Baravykai auga nuo birželio iki lapkričio mėn. įvairiuose miškuose po pušimis, eglėmis, ąžuolais, beržais. Gausiausiai baravykai dygsta rugpjūčio antroje ir rugsėjo pirmoje pusėje. Vasarą augantys baravykai labai kirmija. Pagal augimvietes baravykai skirstomi į pušynų, beržynų ir ąžuolynų. Po egle ir ąžuolu rasti baravykai šiek tiek skiriasi savo chemine sudėtimi. Nors abu vizualiai panašūs, tačiau manoma, kad geriausias baravykas yra tas, kuris išaugo po egle. Bene daugiausia grybų auga po ąžuolais ir beržais. Mūsų šalyje grybingiausi yra vidutinio amžiaus pušynai, beržynai, plačialapiai ir mišrūs miškai. Maistui vartojami švieži, marinuoti, džiovinti, sūdyti, šaldyti.

Kazlėkas auga jaunuose pušynuose birželio–rugsėjo mėn. gausiai, ypač Lietuvos pietryčiuose. Valgomas nulupus luobelę, šviežias ir marinuotas. Kazlėko kepurėlė yra 3–12 cm skersmens, jos paviršius rudos šokolado spalvos su violetiniu atspalviu, bet kartais būna rudai gelsvas arba pilkai gelsvas, padengtas lengvai nulupama odele, kuri drėgname ore pasidaro labai gleivėta bei slidi.

Jaunų vaisiakūnių apatinė kepurėlės pusė aptraukta balta plėvele, kuri grybui senstant tamsėja, atitrūksta nuo kepurėlės kraštų. Kazlėkus žmonės mielai renka ir juos vertina dėl gero skonio. Tačiau juos valant taip pajuosta rankos, kad reikia kelias dienas vargti, kol nusiplauni.

Raudonikis (raudonviršis). Tai baravykinių šeimos didelis, mėsingas ir vertingas grybas, užaugantis net iki 30 cm skersmens, išsiskiriantis ryškia kepurėle. Priklausomai kur auga, skiriamos kelios atmainos: beržynų, drebulynų, pušynų ir ąžuolynų raudonviršiai.

Raudonviršio kepurėlė yra 3–25 cm skersmens, kartais ir didesnė, jaunų pusrutuliška, senesnių iškili, raudona, oranžinė, geltona, rečiau pilkai rusva. Kepurėlės paviršiaus spalva priklauso nuo augimvietės: miško tipo, dirvožemio rūgštingumo ir kt.

Raudonviršio kotas būna 8–20 cm ilgio, 1,5–5 cm storio, prie pagrindo sustorėjęs, baltas, apšepęs pilkais, rudais arba juodais žvyneliais.

Kepurėlės ir koto mėsa balta, bet paspausta ar perlaužus kotą bei kepurėlę, ji tampa žalsvai rausva, vėliau pilkai melsva ar pilkai violetinė ar kitų atspalvių, malonaus kvapo ir skonio. Raudonikiai auga beržynuose, drebulynuose ir mišriuose su beržais ir drebulėmis miškuose. Mėgsta augti šviesesnėse miško vietose, tarp krūmų, drėgnose augimvietėse. Visi Lietuvoje augantys raudonviršiai valgomi ir nuodingų grybų, panašių į raudonviršį, nėra.

 

Keletas receptų

Baravykus ir raudonviršius galima ir džiovinti, ir sūdyti, ir marinuoti. Voveraites ir kazlėkus daugelis mėgsta valgyti šviežius, bet jeigu nori pasiruošti atsargų žiemai – sūdo arba raugina, kartais užšaldo.

Tačiau visi grybai skaniausi švieži, tik ką parnešti iš miško ir išvirti ar iškepti.

 

Kepti baravykai

6 dideli baravykai, 80 g sviesto, bešamelio padažo (galima pirkti paruošto, bet galima pasigaminti ir patiems iš 30 g sviesto, 3 šaukštelių miltų ir 2 stiklinių pieno), 1 nedidelis svogūnas, 1 skiltelė česnako, svogūnų laiškų, džiūvėsėlių.

 

Supjaustytus grybus pakepinti svieste, pasūdyti, užbarstyti pipirų. Sudėti susmulkintą svogūną, česnaką ir svogūnų laiškus. Viską užpilti bešamelio padažu ir kaitinti 5 min. nuolat maišant. Paruoštą masę sukrėsti į kepimo formeles, apibarstyti džiūvėsėliais ir į kiekvieną formelę ant baravykų uždėti po gabalėlį sviesto. Kepti 10 min. stipriai įkaitintoje orkaitėje.

 

Svogūnų sriuba su baravykais

200 g grybų, 4 svogūnai, 30 g sviesto, 3 šaukštų miltų, kmynų, pipirų, muskato riešuto, druskos, petražolių.

 

Smulkiai supjaustytus svogūnus išvirti pasūdytame vandenyje kartu su kmynais. Sudėti savose sultyse ištroškintus grybus, patirštinti uždaru. Užvirinti ir pagardinti žiupsneliu pipirų, muskato riešutu. Į stalą paduoti su skrebučiais.

 

Bulvių ir grybų apkepas

350 g grybų (tinka voveraitės, kazlėkai, kelmučiai ir, žinoma, baravykai), 400 g bulvių, 100 g tarkuoto fermentinio sūrio, 0,5 stiklinės grietinės, 40 g sviesto, 3 šaukštai aliejaus, truputis pipirų ir druskos.

 

Bulves supjaustyti griežinėliais, apvirti pasūdytame vandenyje ir atsargiai nusunkti. Sluoksniais dėti su svieste ištroškintais grybais ir tarkuotu sūriu į sviestu išteptą ugniai atsparų indą. Pagardinti pipirais, apšlakstyti aliejumi ir užbarstyti tarkuoto sūrio. Kepti orkaitėje 45 min., 180 C temperatūroje. Kepant retkarčiais apipilti grietine. Patiekti su daržovėmis.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close