Keliaukime karališkuoju vieškeliu

Vytauto kelias, arba ,,Šlach – Witolda“ – taip senoliai vadina vieškelį. Daugelis žmonių dar prisimena 1930 metus, kai keliu iškilmingai buvo vežamas Vytauto paveikslas.

V–VIII a. pro Aukštadvarį vingiavo vienas pagrindinių ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos kelių. Viduramžiais jis ėjo pro seną pilį. Visa pilių linija saugojo kelią, vedusį iš Vilniaus į Trakus, pro Aukštadvarį, Stakliškes, Jiezną, Birštoną, Kauną. Kryžiuočių minima Novenpilio pilis (Aukštadvaris) buvo viena iš kunigaikščio Kęstučio kariuomenės telkimo vietų. Tai kunigaikščio Vytauto tėvonija, pro čia jis vykdavo į Punią, Birštoną ir kitas vietoves. 1413 metais prancūzų riteris Hilbertas de Lannoy šiuo keliu vyko į Punią aplankyti valdovo Vytauto. Istoriniai šaltiniai rodo, kad 1443–1444 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras ir jo sūnus, vėliau Lenkijos karalius Aleksandras, šiuo keliu vykdavo į Birštoną. XVI a. pradžioje, labai išaugus karališkų dvarų vaidmeniui, LDK kariuomenei Aukštadvario valsčius siųsdavo 117 raitelių. Buvo įkurtas karališkasis žirgynas, Stakliškių dvare auginami tetervinai, Birštone įkurtas žvėrynas. Visi šie karališki dvarai buvo įkurti gražiausiose vietose, juos jungė tas pats vieškelis. XVII a. prasidėjus karams su Rusija ir Švedija, Karališkąjį vieškelį mindė rusai ir švedai. Rusų kazokams sugriovus Trakus, 1657 metais bajorų seimelis dėl patogaus susisiekimo posėdžiavo Aukštadvaryje. Po karo miesteliuose vykdavo turgūs, o kelias, kaip svarbiausia arterija, jungianti LDK svarbiausius politinius ekonominius centrus, davė žmonėms galimybę atsigauti. Netrukus, 1704 m., kelio grindinį trypė švedai, atnešę maro epidemiją. 1812 m. keliu žygiavo dalis imperatoriaus Napoleono Bonaparto karių. Žmonių atmintis išsaugojo prisiminimus apie kareivių žygio poilsį prie miestelio aikštės šulinio, daugelį kareivių, kalbėjusių lenkiškai. Liūdnai prisimenama sergančių ir sušalusių kareivių vargana kelionė atgalios. Daug jų amžinam poilsiui priglaudė prie vieškelio pūpsančios smėlėtos kalvelės. XIX a. viduryje Lietuvos miesteliai šalia kelio vėl atsiduria politinių įvykių verpete. Iš Vilniaus į Aukštadvario dvarą atvažiuodavo filomatų draugijos nariai, tarp kurių – poetas A. Mickevičius. 1830–1831 m. į Aukštadvario apylinkes traukė sukilėliai, studentai iš Vilniaus. Nuslopinus sukilimą, keliauti Karališkuoju vieškeliu tapo ramiau. 1854 m. kelionę Karališkuoju vieškeliu, gražias apylinkes, kaimus aprašė poetas Vladislovas Liudvikas Kondratovičius-Sirokomlė. Lietuvą sudrebinus 1863 metų sukilimui, vieškeliu traukė rusų daliniai. Kaimų valstiečiai dar ir dabar mena, kai jų seneliai buvo varomi budėti prie didžiausių kryžkelių. I pasaulinio karo metais vieškeliu vėl traukė vokiečių ir rusų daliniai. Po karo caro valdžia daug dėmesio skyrė pagrindinių kelių, vadinamų „stolbovyje dorogi“, priežiūrai ir remontui. Prieš II pasaulinį karą šis kelias buvo prižiūrimas ir remontuojamas valsčių viršaičių rūpesčiu ir vietinių ūkininkų pagalba. II pasaulinio karo metais Karališkasis vieškelis neprarado karinės svarbos – pro Aukštadvarį važiavo vokiečių kariuomenė, traukėsi rusų kariuomenės tankai. Karų ar suiručių laikotarpiu ypač nukentėjo miesteliai, esantys šalia vieškelio. Sovietmečiu, 1968 metais Karališkojo vieškelio vingiai buvo tiesinami, o kelio danga pakeista asfaltu. Dabar šis kelias įvardytas kaip magistralinis kelias. 2007 m. jis buvo rekonstruotas.

                                                         Strėva

Strėvos vardą kaimas gavęs nuo čia tekančios Strėvos upės. „Strėventi“ – senojoje sanskrito kalboje reiškia lengvą ir lėtą tekėjimą. Kaimas įsikūręs šalia Stankos ežero, tačiau tai nėra tikrasis ežero vardas. Kaukas – taip vadino nedidelį ežerėlį, šalia kurio įsikūrė Strėvos kaimas, pro kurį vingiuoja vieškelis, jungęs svarbius administracinius taškus. Jau nuo XIV amžiaus pro čia važinėdavo pirkliai, kariai ir kunigaikščiai. Labai patogu čia būdavę apsistoti poilsio, pagirdyti arklius. Žmonės sustojimo vietą prie ežero ėmė vadinti „pristanka“, o patį ežerą – Stanka. Strėvos kaimo apylinkėse yra piliakalnis, pilkapiai, XVI–XVII a. senkapiai. Kaimas kažkada turėjo karčemą, čia klestėjo ekonominiai verslai, veikė kalkinė, uogų ir grybų supirkimo punktas, kalvė, savo paslaugas teikė rimorius, siuvėjas. Strėvoje gyveno žinoma žolininkė Juzefa Volčikienė. Ant upės buvo žydo Bijomkės malūnas su aliejine. Darbas čia sukosi spėriai: daug grūdų ir linų supirkdavo iš vietinių gaspadorių, samdė žmones darbams. Kitoje Strėvos upės pusėje buvo pastatyti du namai darbininkų šeimoms, ta vieta vadinama Sachalinu. Nuo senų laikų Strėvoje gyveno medžiotojai, įsikūrusi girininkija.Tarpukariu Strėvos kaime buvo įsikūrusi pasienio būstinė. Gyvenantiems pasienio zonoje reikėjo laikytis griežtų nurodymų, paisyti nustatyto režimo tamsiu paros metu, nevaikščioti po lauką po 21 valandos vakaro. Tačiau, vietinių gyventojų teigimu, siena nebuvo itin griežtai saugoma, prasmukti visgi buvo įmanoma. Strėvos kaimas priklauso Vytautavos parapijai, įkurtai 1939 metais, kai buvo pastatyta Šv. Antano Paduviečio bažnytėlė. Šios bažnyčios statybos iniciatorius – Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas. Strėvoje buvo planuojama statyti namus pasienio pareigūnams, taip pat paštą, kultūros centrą, pieninę. Planuota pastatyti net paminklą Vytautui. Darbus nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Strėva neišaugo į didesnį miestelį, tačiau gyvoji tradicija tęsiasi, kasmet vyksta Šv. Antano atlaidai Vytautavos bažnytėlėje. Keliaudami apžiūrėkime išlikusią per kaimą vingiuojančią akmenimis grįstą vieškelio atkarpą, kuria važinėdavę pašto karietos, gerai kaustytų arklių kinkiniai, vežę pirklių mantas.

Spindžiaus miško įžymybė – Strėvos įgriuva (arba „Zapadlaja jama“)

Keliaudami vieškeliu pirmyn pasukime į Strėvos įgriuvą. Tai gili dauba, susiformavusi paskutinio ledynmečio laikotarpiu. Vietiniai žmonės šios vietos vengė, tamsiu paros metu pro čia nevažiuodavo ir pėsti stengėsi neiti. Vytautas Volčikas prisimena savo senelių pasakotas legendas apie Strėvos įgriuvą. Pirmoji legenda sako, jog dabartinės duobės vietoje stovėjo žydo karčema. Čia buvo visko pilna: valgio, gėrimų, gražių moterų, galima gauti nakvynę, pašaro arkliams. Keleiviai pro čia važiavo įvairiu paros metu, kai kurie čia apsinakvoję gėrė, lošė kortom, barėsi ir net susimušdavo. Į karčemą neretai eidavo ir vietiniai vyrai. Viena moteris labai pyko ant savo vyro už jo tankų lankymąsi smuklėje ir nusprendė atkeršyti. Negana to, ta moteris buvusi galinga burtininkė. Atsistojusi atokiau nuo smuklės, ji ėmusi siųsti prakeiksmą. Žodžiai buvę tokie galingi, kad smuklė prasmego skradžiai žemę kartu su visais lankytojais, o toje vietoje likusi didelė duobė. Seni žmonės pasakoja, kad ir dabar vidurnaktį čia girdisi vyrų barniai, švilpimas ir riksmai. Antroji legenda byloja apie čia stovėjusius krištolinius rūmus. Jie buvę tokie puošnūs, kad saulei nušvitus spindėdavę visomis spalvomis. Rūmai buvę išpuošti brangakmeniais, o juose gyvenę velniai. Velniai buvo susiskirstę pareigomis, kiekvienas žinojo, ką kuris turi veikti, tačiau kartą jie susivaidijo dėl valdžios. Dėl to kilo baisi netvarka: visi tik lakstė, barėsi, kiekvienas norėjo būti viršesnis. Dievas, iš aukštybių stebėjęs šią suirutę, nusprendė viską sutvarkyti. Į pagalbą pasikvietė padėjėją Perkūną, kuris sudaužė velnių rūmus ir nugramzdino juos giliai po žemėmis. Taip velniai buvo nubausti, o rūmų vietoje atsivėrė didelė duobė. Vietiniai žmonės dar pasakoja apie duobėje paskendusius arba tyčia nuskandintus gyvulius, nes čia kažkada buvusi pelkė.

Kol dienos dar gražios ir neprasidėjo ilgi ir įkyrūs rudenio lietūs, baikime mūsų kelionę Karališkuoju vieškeliu po Aukštadvario regioninį parką. Šįkart mūsų maršrutas vingiuoja iki pat Stakliškių.

Liešiškių šaltinis

Tuoj už Kristapiškių kaimo, kairėje kelio pusėje atsišakoja nežymus keliukas, vedantis į Šilalio kaimą. Dabar keliukas užaugęs miškeliu. Kairėje pusėje yra medžiais apaugęs krantas, iš jo srūva upeliukas ir teka per kelią. Braunantis palei upeliuką galima ateiti prie kažkada garsaus Liešiškių šaltinio. Dabar jis nevalomas, pamirštas. Senovėje šaltinio dumblu žmonės gydė sužeidimus, galvos, sąnarių ir kitus negalavimus. Pirmojo pasaulinio karo metais pro čia važiavo vokiečių kareiviai. Su jais buvo ir sunkiai sužeistas karininkas. Mirtimi besivadavusį žmogų priglaudė kaimo gyventojai. Moterys pasitarę parnešė dumblo iš šaltinio, dėjo ant linininės drobės ir tvarstė ligoniui koją, kuri buvo juoda. Jau kitą dieną ligonis atgavo sąmonę, karštis atslūgo. Po kelių dienų karininkas, tiesa, dar silpnas, bandė stotis ir dėkojo už išgelbėtą gyvybę. Vokiečiai labai stebėjosi lietuvių moterų medicininiais sugebėjimais. Šaltinio dumblu gydė ne vien žmones. Pasakojama, kad pavasarį veršis ragais sužalojo žirgui krūtinę, prasidėjo gangrena. Jau merdėjantį gyvulį moterys dar ėmė gydyti. Po dviejų parų budėjimo (kompresus nuolat keitė) žirgas pakilo.

Lepelionių piliakalnis

Akmenuotu vieškeliu nuo Šilalio kaimo leiskimės žemyn. Dešinėje pusėje išvysime mažą piliakalnį, žmonių vadinamą Napoleono kepure, Balnakalniu. Piliakalnio pietinio šlaito pašonėje srūva puikus šaltinis, o nuo piliakalnio atsiveria tolimos apylinkės, matosi net legendinė Punia, pietinėje pusėje – Pušelės kalnas su Didžiašiliu ir šaltiniu, Lelios ežeras su upele Lėlala, dešiniau yra Grūšios, Molynės kalvos, Malakasų revas, Lepelionių kaimas su Lapanios upele. Legenda sako, kad piliakalnį iš žemių supylė kareiviai „kepelišiais“, o toje vietoje, iš kurios sėmė žemes, liko ežeras. Dar pasakojama, kad žmonės pamato keliu traukiančius karius su plunksnomis kepurėse, arkliais tempiamas patrankas. O kai kada galima pamatyti iš ilgo Malakasų revo išjojančius raitelius, tačiau jie be galvų… Apie ežero atsiradimą senoliai porina dar dvi sakmes. Esą ežeras „atėjo Malakasų revu balto rūko – debesies pavidalu ir sustojo klonij“. Pasak kitos sakmės, piemenys, pamatę artėjant didelį debesį, ginė karves iš daubos. Vyriausia karvė neklausė, o jie labai garsiai rėkė: „Lelka, Lelka!“ Debesis ėmė ir nusileido, vanduo užtvindė daubą, paskendo Lelka… Šiose vietose gyveno jotvingiai – tai patvirtino 2007 metais daryti archeologiniai kasinėjimai. Piliakalnis tarnavo kaip žvalgybos postas, galbūt priimdavęs signalus iš Punios, Gerulių. Keliaudami vieškeliu žemyn, kairėje pusėje, galime rasti akmenį su iškaltais ženklais: jotvingių kryžiumi ant trikampio, kurio šonuose – du pusmėnuliai. Akmuo gulėjo pietinėje piliakalnio papėdėje, tačiau sovietmečiu tampant akmenis iš laukų jis atsidūrė prie kelio. Prie šio akmens visada sustodavę žmonės, keliaujantys į Vilnių.

Vieškelis pamažu kyla aukštyn. Žmonės pasakoja, kad ant Grūšios kalno gulėjęs pailgas kaip laivelis juodas akmuo, prie kurio naktimis degdavusi ugnis. Esą ten paslėpti lobiai. Akmuo nesunaikintas, tik traktoriumi nuvilktas nuo kalvelės į priešingą kelio pusę ir dabar užstumdytas žemėmis. Kita kalvelė kairėje – Molinė. Vieškelis čia daro posūkį, kerta magistralinį kelią ir neria į Būdų mišką. Pasakojama, kad šioje vietoje keleivius dažnai išgąsdindavo tūnantys vaiduokliai – žuvusių žmonių dvasios. Dar sovietmečiu čia stovėjo kryžius dvasioms numaldyti, kiekvienas praeivis jam kepurę kėlė…

Lelionių dvaras

Dešinėje vieškelio pusėje boluoja dvaro pastatai. Dvaras jau nuo XVI a. priklausė Alytaus ekonomijai ir buvo vadinamas Lelionių raktu. XIX a. pr. dvarą įsigijo Rosochackių giminė, kilusi nuo Lomžos. Dvarą su priklausiniais (Kvietkine, Jogalina, Seniava) įsigijus Rosochackiams buvo pastatyti nauji pastatai. Tarpukariu Lelionių dvarą valdė Marijona Rosochackytė-Čižienė ir jos sūnus Marijonas. Ponia labai mylėjusi ir gerbusi šunis, turėjo jų daugybę, gerai šėrė. Pas ją susirinkdavo kaimų vaikučiai, kuriems ji sekdavo pasakas. Ji vis sekdavo sakmę apie šunį, kuris badmečiu staugė, kol jam iš gerklės iškrito rugio varpa. Žmonės grūdus pasėjo ir vėl gavo derlių. Taip šuo išgelbėjęs žmones. Labai geru žodžiu žmonės minėjo šeimininkę, ypač sūnų Marijoną. Šis draugaudavo tik su valstiečiais, jiems negailėjo nieko – nei medžio iš savo miško, nei ganyklų. Kai dvare organizuodavo talkas, pagalbininkų nepritrūkdavo. Į laukus Marijonas veždavo pintines obuolių, kriaušių, kad merginos turėtų ką krimsti iki pietų. Marijonas ragindavo motiną, kad ši leistų gaminti valgį iš geriausių produktų. Čižai gerbė savo darbininkus ir kaimų žmones, atsitikus nelaimei duodavo pinigų ar kitų daiktų. Marijonas net ruošėsi vesti gražią kaimo merginą, bet mirė jaunas nuo širdies ligos. Į jo laidotuves susirinko galybė žmonių, jaunimo. Marijono karstą visą kelią iki Stakliškių kapinių pasikeisdami nešė kaimo vaikinai, taip parodydami didelę pagarbą mirusiam draugui. Kaip prisimena amžininkai, „nebuvo tokio žmogaus, kad jo negailėtų, ba buvo už ką“. Paliekame dvarą ir pamažu artėjame prie senovinių ąžuolų, kurie ir šiandien stebina praeivį.

Tridupio ąžuolai su alkakalniu

Tridupio (Tridubio) vietovė nuo neatmenamų laikų apipinta sakmėmis. Čia augantys ąžuolai skaičiuoja jau ne vieną šimtmetį. 1854 metais važiuodamas iš Vilniaus į Punią juos aprašė keliautojas V.H. Kondratovičius-Sirokomlė. Tikrai, kad ąžuolams nebuvo baisūs karai, marai nei laikas. Daug pasakojimų ir nutikimų porina žmonės apie čia vaikščiojančius vaiduoklius – mirusių žmonių dvasias, nerandančias vietos. Tamsiu paros metu čia keleiviai nevažiuodavę, nes bijodavę. Esą vienam ratai nusimauna, kitam žirgai išsikinkę pasprunka toli į pievas, trečią užkalbina nepažįstamas žmogus, dar vienas paliko portfelį su pinigais, gerai, kad ryte rado po ąžuolu. Pasakojama, kad patį Stakliškių kleboną, žirgams pasibaidžius, su karieta nematyta jėga aukštai į  medžių šakas įkėlė… Tada jau ir klebonas sujudo: laikė mišias, į ąžuolą įkėlė koplyčiukę. Visi vaiduokliai „aktyvūs“ nuo Tridupio ąžuolų (vietos, kur Tridupio upelis per kelią teka ) iki Kristapiškių kaimo akmenimis grįsto kelio prie piliakalnio. Keista, bet ir šiais laikais čia žmonės patiria keistų dalykų: ant ėjusios jaunos moters krito stora medžio šaka, laimei, tik ranką kliudė, išsikinkęs arklys bėgo ir vos nepražudė savo šeimininko, nepataisomai sugedo automobilis… Tokie senoviniai pasakojimai apie vietovę duoda pagrindo manyti, kad kalva šalia Tridupio upelio, dešinėje vieškelio pusėje, yra alkakalnis.Dar pasakojama, kad XVI a. šalia kalvos apsigyveno iš Rytprūsių nuo maro pabėgęs prūsas su sūneliu. Čia jis globojo ąžuolus, pasistatė malūną, kūreno ugnį, garbino Perkūną. Jo vardas buvo Mackus. Jo provaikaičiai – Mockevičiai gyveno Kvietkinės kaime, bet 1949 metais, palikę dvarą, pabėgo į Lenkiją. Taigi paliekam ąžuolus – Perkūno medžius, kurie verti gamtos paminklų vardo.

Stakliškių piliakalniai ir pilkapiai

Vis labiau artėdami Stakliškių link, išėję iš miško, pamatysime keliuką į dešinę. Pasukę juo ir perėję upelį rasime protėvių pilkapius, o ant Tridupio upelio kranto – Stakliškių I piliakalnį. Jis nedidelis, tad surasti jį miške labai sunku. Keliaudami vieškeliu į Stakliškes žemumoje pereisime lieptą per Guostės upelį. Čia buvo Guostelės kaimas, stovėjo malūnas su malūnininko namu. Daugiausiai malūnas dirbo pavasarį ir rudenį, kai upelis ištvindavo. Malūnininkas („melnykas“) Adomukaitis buvo labai puikus muzikantas, linksmas žmogus. Po bažnytinių atlaidų jaunimas rinkdavosi pas jį pasilinksminti. Ant Guostės upelio kranto, miške, prie senojo kelio į Užuguostį stūkso Stakliškių II piliakalnis. Vadinasi, žmonių čia gyventa, ko gero, dar prieš Kristų. Ant stataus upelio kranto stūksantis piliakalnis yra labai įspūdingas, tik apaugęs mišku. Nuo kalvos (dabar stovi „Bitės“bokštas) matyti labai plačios apylinkės: Alytaus, Pivašiūnų. Kalvių. Senoliai puikiai išmanė, kuriose vietose piliakalnius pilti. Šio piliakalnio papėdėje yra akmuo su duobute, upelio vagoje vaikai rasdavo kaulinių verpstukų, pajuodusių akmenų lyg išneštų iš gaisro… Ant Guostės piliakalnio ir upelio šlaitų nuolat rinkdavosi jaunimas vakaroti, švęsti, žibučių rinkti. Tarpukariu, prisimindami  tradicijas, čia rinkosi kaimų jaunuoliai į pasilinksminimus „Rojaus vakarai“, kuriuos organizuodavo Lelionių dvarininkas Marijonas Čižas. Jis suvadindavo jaunimą, kviesdavo miestelio žydaičius, keliaujančius čigonus, pats dar maisto parūpindavo ir alaus iš bravoro nupirkdavo, muzikantus geriausius suprašydavo. Pasakojama, kad visi gražiai linksminosi dainavo. Labai gražiai šoko ir grojo čigonai. Ir kiti išmokę čigoniškai šokti. Net ir žydaitės su tėvais ateidavusios čia pasilinksminti. Vieta prie piliakalnio tais laikais buvo vadinama Rojaus krantu.

Stakliškių miestelis ir jo įžymybės

Stakliškių miestelis įsikūręs svarbių kelių sankirtoje. Pro Stakliškes, Užuguostį dar kovų su kryžiuočiais metu vingiavo kelias į Trakus. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose vietovė paminėta 1375 metais, kai per ją traukė kryžiuočiai ir gyrė, kad čia „visa ko pilnas kraštas“. Kalbininkų nuomone, miestelis pavadinimą gavęs nuo vardo Stakelis. Tautosaka liudija, kad čia gyveno audėjos ir audė staklėmis. Dar viena sakmė teigia, kad po medžioklės ponai bajorai lėbavo ir lažinosi, kas daugiau taurelių degtinės išgers. Vienas, išgėręs šimtąją, suriko: „sto kielyšek!“ ir krito negyvas. Esą ir vietovė tokį vardą gavusi. Stakiškės – karališkasis miestelis. Karalius miesteliui valdyti skirdavo labai išsimokslinusius vyrus, mokančius keletą užsienio kalbų, Čia buvo dvaras, sodai, auginami tetervinai. Ne veltui karalius Žygimantas Augustas šią puikią vietą su dvaru bei miškais buvo padovanojęs mylimai žmonai Barborai Radvilaitei. Apie čia gyvenusius ar laikinai rezidavusius karališkuosius asmenis liudija iš Stakliškių rašyti laiškai ir prie senojo Užuguosčio kelio 1957 metais surastas garsusis Stakliškių lobis. Unikalūs, niekur kitur neaptinkami brangių metalų papuošalai, be abejonės, priklausė tik karališkiesiems asmenims. Stakliškės garsios savo mineraliniais vandenimis. Senoliai jau nuo neatmenamų laikų nešėsi iš Žiupos pievų sūrų vandenį ir juo gydėsi. Kurortą čia pastatė mūsų kraštą tuomet valdęs Muravjovas. Prieš tai Vilniaus universiteto mokslininkai atliko daug mokslinių tyrimų. Kurorte gydėsi žmonės iš Lenkijos, Rusijos ir kitų Europos miestų. Senoliai dar mena skrybėlėtas ponias, važiuojančias fajetonais… Pirmoji Stakliškių bažnyčia buvo pastatyta 1593 m.       1663–1674 m. LDK matininkas Juozapas Boufalas pastatė naują barokinę bažnyčią, kuriai buvo suteiktas Švč. Trejybės bažnyčios titulas. Gaila, kad nėra išlikęs bažnyčios projektas, architektas nežinomas. Tačiau, be abejonės, ją statė italų meistrų pavyzdžiu. Prie bažnyčios ilgą laiką veikė Švč. Trejybės brolija, kuri rūpinosi švietimu, ligonių slaugymu, vaikų mokymu. Bažnyčioje saugomas unikalus Švč. Trejybės paveikslas su auksakalio Charevskio aptaisais, stebuklais garsus paveikslas „Kenčiantis Kristus“. Bažnyčioje pamatysime išskirtines angeliukų skulptūras. Meistras vykusiai pavaizdavo vaiko psichologiją, nes angeliukų išraiškos labai netradicinės: vienas verkia, kitas ploja katučių, trečias krapšto nosį, ketvirtas – išsižiojęs žioplinėja. Senovėje aplink bažnyčią buvo kapinės, šalia bažnyčios palaidoti jos fundatoriai. Šventovėje lankėsi daug žymių svečių su Lietuvos pareigūnais, karalius Steponas Batoras. Bažnyčia pastatyta kalnelyje, ant Medujos upelio kranto. Per Medujos upelį stovėjęs medinis tiltas, vadinamas Šv. Jono tiltu. Prie tilto pastatyta barokinių formų koplytėlė „Kristus nešantis Kryžių“. Senovėje bažnyčioje vykdavę Šv. Jono atlaidai ir žmonės su kunigų procesija eidavę prie koplytėlės melstis. Pasirodo, kad buvusios koplytėlės vietoje senovėje stovėjo Šv. Jono Nepomuko skulptūra. Jis – miestelio globėjas ir skęstančiųjų gelbėtojas. Kitoje Medujos upelio pusėje ant kalvelės stovėjo dvaras. Seni žmonės sako, kad dar senesnis dvaras stovėjęs ant didžiausios kalvos pakeliui į Užuguostį (kur senoji girininkija). Vėliau dvaras pastatytas ir čia. Šalia kelio prieš Medujos tiltą, dešinėje pusėje, guli didelis akmuo. Pasakojama, kad ant jo rykštininkai plakdavę nusikaltusius baudžiauninkus. 1907–1908 m. Elijašas Rabinovičius Stakliškėse pastatytė alaus bravorą su salyklo džiovinimo bokštu. Jo projektą rengė Vokietijos statybų fabrikas „Germanija“. Tarpukariu bravoras „Gintaras“ gamino geros kokybės alų, kurį vežė į užsienį. Stakliškėse dar veikė motorinis malūnas, 1918 m. įkurta lietuviška mokykla, Kašiubos vaistinė, gydytojo Dagovičiaus kabinetas. Reikia pasakyti, kad Stakliškėse gyveno didelė žydų bendruomenė, aktyviai dalyvavusi miestelio gyvenime. Į Stakliškių parapijos bažnyčios komitetą buvo renkami ir žydai – gydytojas, bravoro direktorius, mokytojas. Stakliškių mokykloje net lietuvių ir žydų vaikai mokėsi vienoje klasėje, tik gimtosios kalbos žydaičius mokė Samuelis Leščinskas. Klebonas V. Jazukevičius labai artimai draugavo su žydų rabinu, jie kartu net svečius priimdavo, vienas kitą kviesdavo, vaišindavo medumi. Kažkada gyvenimas miestelyje virte virė: buvo daug parduotuvių, siuvyklėlių, bravoras, net fotoateljė, arbatinė, restoranas, mokykla, veikė daug draugijų, bažnytinių organizacijų. Iš Stakliškių senąja Punios gatve važiuodavo į Alytų, Kauno gatve – į Kauną, Trakų gatve – Žiežmarių link…

BUS DAUGIAU

Rita Balsevičiūtė, Aukštadvario regioninio parko kultūrologė