home Aktualijos Gyventi ar mirti?

Gyventi ar mirti?

Lietuva – kraštas, pirmaujantis savižudybėmis, o pastaruoju metu vis garsesni debatai apie eutanaziją priverčia susimąstyti, kad jos dar bus ir įteisintos.   Televizijos ekranuose ir spaudoje vėl liejasi Seimo narių, medikų, kunigų nuomonės, gana sausos, tačiau griežtos, apie eutanaziją. Kas gi ta eutanazija, kuri sukelia tiek diskusijų? Žmogaus eutanazija – sąmoningas žmogaus gyvybės atėmimas kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, atliekamas vien marinamojo labui. Savanoriška eutanazija dažniausiai taikoma nepagydomiems ligoniams, kurių likęs gyvenimas praeitų skausmuose, ir tik jiems patiems norint. Istorija Istoriškai laikoma, kad pirmosios diskusijos dėl eutanazijos prasidėjo dar 1870 m. Tačiau istoriniuose šaltiniuose užsimenama, kad eutanazija buvo net atliekama dar antikinėje Graikijoje bei Romos imperijoje. Eutanazijos idėją palaikė įžymieji filosofai Sokratas, Platonas ir Seneka. Tiesa, medicinos tėvas Hipokratas jau tuomet buvo prieš tokią praktiką. Jo žodžiai „Niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės nei savo noru, nei kitų prašomas“ laikomi prieštaravimu „kančios palengvinimui“. Eutanazijai buvo prieštaraujama ir krikščionybei plintant po Europą. XIII amžiuje gyvenęs garsus italų filosofas Tomas Akvinietis pabrėžė, kad eutanazija prieštarauja žmogaus instinktui išgyventi. Jo mintims pritarė ir XVII a. garsūs medikai, profesorius Francois Ranchin ir mokytojas Michael Boudewijns.Tačiau visada buvo tam ir pritariančių. Filosofams ir medikams prieštaraujant, eutanazijai pritarė garsus anglų rašytojas, teisininkas ir kunigas Džonas Donas. Nepaisant didelės priešpriešos, eutanazija ir toliau buvo atliekama. Eutanazija tapo ypač palaikoma protestantizmo ir Švietimo amžiaus (XVII a. vid.–XVIII a. pab.) laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu skirtingos nuomonės apie eutanaziją išplito po visą pasaulį ir skirtingose kultūrose eutanazija buvo suprantama skirtingai. Dalyje kultūrų savižudybė priimta laikyti normalia žmogaus likimo ir sprendimo norma, o ne nusikaltimu ar nuodėme. XIX amžiaus pabaigoje pasaulinė bendruomenė kai kuriose pasaulio dalyse vėl grįžo prie diskusijų ir XX a. pradžioje pasirodė pirmieji mėginimai eutanaziją įteisinti įstatymais. Ko gero, keisčiausia ir kraupiausia eutanazija pradėta vykdyti 1939 m. liepos 24 d. Tuomet nacių valdomoje Vokietijoje buvo nužudyti keli neįgalūs vaikai. Per trumpą laikotarpį nacių valdžia „išreiškė gailestį“ dar 300 tūkst. psichiškai ir fiziškai neįgalių vokiečių. 1940 m. sausio 14 d. dujomis, kurios buvo naudojamos ir masiniam žydų genocidui, sunaikinta dar 70 tūkst. vokiečių. Vėliau analizuojant nacių nusikaltimus prieita prie išvados, kad nacių vykdyta „eutanazijos  kampanija“ rėmėsi viena iš ideologijų, aprašytų Austrijos psichologo Adolfo Josto knygoje „Teisė į mirtį“ („Das Recht auf den Tod“). Joje, remiantis eutanazijos modeliu, kalbama apie teisę žudyti, siekiant išsaugoti sveikosios tautos dalies gyvybę ir sveikatą. Toks tautos „švarinimas“ vardan likusiųjų sveikatos buvo pritaikytas ir vykdant genocidą. Po Antrojo pasaulinio karo diskusijos atsinaujino tik vėl pasikeitus politiniam Europos žemėlapiui. 2008 m. eutanazija su tam tikromis sąlygomis įteisinta Liuksemburge, Olandijoje, Šveicarijoje, Tailande, vienoje iš Jungtinių Amerikos Valstijų (Oregone) ir Belgijoje. Šiemet vasario 13 d. Belgija tapo pirmąja šalimi visame pasaulyje leidžiančia atlikti eutanaziją bet kokio amžiaus pacientui. Kai kuriose pasaulio valstybėse (ir Lietuvoje) eutanazija draudžiama įstatymais. Eutanazija Eutanazija yra skirstoma į tris tipus. Pirmoji – savanoriška eutanazija. Aktyvi savanoriška eutanazija – tai maisto ir skysčių atsisakymas. Šis procesas dar vadinamas dehidrataciniu sunaikinimu. Žmogaus gyvybė užgęsta kūnui netenkant maisto atsargų ir skysčių. Nors tai laikoma „išsigelbėjimu“ nuo kančių, tačiau pacientai patiria alkio sukeliamus galvos, galūnių skausmus. Visi eutanazijos tipai  dar skirstomi į aktyviuosius ir pasyviuosius. Aktyvieji – tai specialių medžiagų, medikamentų, įrankių - pagalbinių priemonių naudojimas. Pasyvieji – atsisakymas gyvybiškai reikalingų maisto medžiagų, skysčių ar deguonies. Pasyvi savanoriška eutanazija atliekama su gydytojo pagalba. Tai yra nuodingų medikamentų suleidimas, iš esmės panašus į mirties bausmės atlikimą JAV kalėjimuose. Remiantis šiuo būdu, 1995–1997 m. Australijoje buvo galima naudotis daktaro Phillip Nitschke sukurta „Išsilaisvinimo mašina“. Asmuo, norėdavęs eutanazijos, prie savo rankos pritvirtindavo medikamentų suleidimo įrenginį, prie jo prijungtu nešiojamuoju kompiuteriu atsakydavo į kelis klausimus ir po 15 sekundžių nuo paskutinio paspaudimo „Taip“, jam buvo suleidžiami mirtini medikamentai. Antrasis eutanazijos tipas – nesavanoriška eutanazija. Ji skiriama kūdikiams, kurie gimė su sunkiomis ligomis arba tam tikrais fiziologiniais trūkumais, bei sunkiai sergantiesiems, kurie yra jau vegetacinės būsenos. Dažniausiai šiam eutanazijos tipui gaunamas artimųjų sutikimas. Nesąmoninga eutanazija yra taikoma prieš paciento valią. Ši eutanazija atliekama pacientui to nežinant arba jam prieštaraujant. Ko gero, šiam tipui pagrindus padėjo nacių valdomoje Vokietijoje vykdytas tautos „švarinimas“. Šio tipo eutanazija yra neteisėta ir prilyginama kriminaliniam nusikaltimui. Etika Deja, daugelis gydytojų, kunigų bei pačių pacientų ir jų artimųjų yra nusiteikę prieš eutanaziją. Kunigai mano, kad tai yra tokia pati nuodėmė kaip ir žmogžudystė arba savižudybė, medikai – kad tai medicinos pagrindų griovimas, be galimybės vykdyti jų profesinę pareigą gydyti. Artimieji niekada nenori atsisveikinti su žmogumi, kurį mylėjo, gerbė, su juo gyveno ir norėtų išeiti. Natūraliai. Kartu. Tą pačią dieną. Tą pačią akimirką. Ir amžinai likti kartu, nestebint kito ar savo kančios. Dažnai matydami artimojo skausmus, jo organizmo nykimą tiesiog akyse artimieji tikrai nori jam pagelbėti. Dažnai ir patys sergantieji, jausdami artėjančias amžinybės duris, nori jas greičiau atverti. Lietuvoje paplitę vėžiniai susirgimai dažnai „suvalgo“ sergančiuosius „iš vidaus“, todėl ligonio kančia pažįstama daugeliui. Tačiau ar verta skubinti savo mirtį, prarandant galimybę dar bent vieną dieną pabūti su savo mylimaisiais, dar bent vieną dieną matyti augančius anūkus ir vaikus? Ką gi apie eutanaziją mano prieniečiai?Kas jų manymu turėtų nuspręsti apie sergančiojo gyvybės nutraukimą, ar reikėtų eutanaziją įteisinti Lietuvoje? Tuo domėjosi Otavija Paplauskaitė.   Vyr. gydytoja Rita Keturakienė Esu griežtai prieš eutanaziją. Visapusiškai. Ir iš religinės, ir iš profesinės, ir, svarbiausia, iš žmogiškosios pusės. Mano manymu, eutanazija yra tiesiog skubotas gyvybės atėmimas. Šiuolaikinė medicina tikri daug pasiekusi ir turi daug galimybių, medikamentų, kuriais galima sušvelninti pacientų kančias arba padaryti jas nejaučiamas. Skausmai tikrai nėra būtinybė atsisakyti gyvybės arba ją atimti.   Rasa B. Nesu nei prieš, nei už. Tai yra labai individualus dalykas. Aš manau viskas priklausytų nuo situacijos. Tiktai pats žmogus turėtų nuspręsti. Žinoma, jei jis nesąmoningas, tai galėtų padaryti artimas žmogus, kuris prisiimtų visą atsakomybę. Tikrai negalėčiau pasakyti, kaip aš pasielgčiau tokioje situacijoje. Jei dauguma taip nuspręstų, vadinasi, eutanazija yra reikalinga. Tikrai yra daug atvejų, kai ji būtų išeitis.   Danielius  Esu prieš eutanaziją. Kadangi esu katalikas, todėl nepripažįstu gyvybės nutraukimo. Kiekvienas į pasaulį atėjęs žmogus turi teisę gyventi. Jei Dievo tai duota, vadinasi, žmogus visa tai turi iškęsti. Kiek stebuklų būna pasaulyje. Atrodo, žmogus jau neturi šansų išgyventi, bet išgyvena. Tai kaip mes, mirtingieji, galim nuspręsti, kam gyventi, o kam ne?! Palikime tai Dievo valiai. Aš prieš eutanazijos įteisinimą. Tokiu atveju daugelis gydytojų ir giminaičių gali piktnaudžiauti eutanazija, nepalikdami nė menkiausios vilties sergančiajam išgyventi.   Greta S. Šiuo klausimu esu girdėjusi daug nuomonių, tačiau aš manau, jog tokia galimybė turėtų egzistuoti. Kitaip nei daugelis, aš nemanau, kad eutanazija prilygsta žmogžudystei. Tai yra sunkus moralinis sprendimas. Manau, kad žmonės jį priimtų tik išbandę visus kitus būdus. Aš esu už eutanazijos įteisinimą. Jei ir būtų priimtas toks įstatymas, tai dar nereikštų, kad visi žmonės rinksis šį kelią. Tačiau situacijose, kai jau žinoma, kad negali tikėtis jokių prošvaisčių pasveikti –tai galėtų būti viena iš išeičių.  

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close