Dailininkai sugrįžo į saulėtąją verandą (GALERIJA)
Birštonas vėl nugulė ant drobės ir kartono įvairiomis spalvomis bei dažais. Kurortą jau 13-ąjį kartą aplankė būrys ištikimų draugų.
Šiemet jau į 13-ąjį Birštono plenerą menininkus pakvietė plenero kuratorė, pati iš rankos teptuko nepaleidžianti Irena Mikuličiūtė-Mika.
Nuo 2001 m. Birštono pleneruose dalyvauja daug tapytojų. Dauguma jų – jau nuolatiniai kurorto svečiai. Tai gerai Lietuvoje žinomi tapytojai Romanas Averincevas, Aušra Andziulytė bei Algirdas Šakalys. Prie jų mielai prisijungė ir skulptorius Sigitas Straigys.
Pasak I. Mikuličiūtės, plenero tikslas yra propaguoti Lietuvos kultūrą, tapybos ir skulptūros tradicijas, suburti dailininkus, leisti jiems atsiskleisti ir neriboti raiškos priemonių.
Būtent taip ir stengiasi dirbti kūrėjai. Gaivus kurorto oras bei ramybė suteikia ne tik galimybę pasinerti į kūrybinį darbą, bet ir naujų, netikėtų minčių. Vasariškas Birštonas greitai lieka įamžintas ant to, kas, tapytojų nuomone, geriausiai tuo metu tinka. Tuo metu vyraujanti nuotaika perteikiama dažų kalba.
Pasak I. Mikuličiūtės, A. Šakalys – vienas žymiausių Lietuvos siurrealizmo atstovų. Pats A. Šakalys prisipažįsta, kad pagrindinė jo kūrinių tema ir idėja – fantazija. Netgi į tapomą konkretų gamtos vaizdą jis įpina fantastinių elementų. Linksmai šypsodamasis tapytojas prisimena, kaip piešdamas Birštono vaizdą į paveikslą įpynė ir fantastikos elementą – vietoj medžio lajos atsirado žmogaus galva. Anot A. Šakalio, daug jėgų susikaupti nereikia. Jam mintis, idėja ateina greitai.
Visos mintys, kurios sukosi tapytojų galvose ir nugulė drobėse, ant kartono, niekur nedings. Jas mielai sutiko priimti Birštono sakralinis muziejus. I. Mikuličiūtė itin džiaugėsi paveikslų ekspozicijai jau antrą kartą suteikta saulėtąja veranda. Pasak, jos, veranda yra labai jauki, neįpareigojanti ir išlaisvinanti iš griežtų rėmų. Čia ir menininkai, ir parodos lankytojai gali jaustis laisvai – kaip savo namuose.
Šių metų vasaros plenero kūriniuose vyrauja pagrindinės temos: Nemuno motyvai, Birštono statiniai bei birštoniečių portretai. Tačiau darbuose pirmenybė vis tiek atiduodama pastatams bei sakralumui. Ne viename kūrinyje tarp spalvų išnyra kryžiaus kontūras.
A. Šakalys parodai Birštone pateikė ir jam įspūdį palikusios bei jo nutapytos Tytuvėnų Dievo Motinos ikonos „Kazanskaja“ cerkvės paveikslą.
O štai skulptorius S. Straigys, papildydamas kūrinius sakraline tema, plenero metu sukūrė medinę, stilizuotą Kristaus skulptūrą.
Visus šiuos darbus menininkai patys atnešė į muziejų ir pakabino. Tik A. Andziulytė tuo metu, vis dar kūrybinės idėjos vedama,s džiaugėsi nuo Nemuno dvelkiančia vėsa. Laikinojoje dailininkės „studijoje“ Birštono krantinėje jau sukinėjosi ir smalsūs mažieji praeiviai. A. Andziulytė ant drobės „perkėlinėjo“ kito Nemuno kranto atvaizdą. Eskize greitai daugėjo spalvų potėpių. Menininkė, užvaldyta kūrybinės energijos, ryžtingai patvirtino, kad kūrinys jau greitai bus baigtas, ir vėl pasinėrė į darbą.
Plenero kuratorė I. Mikuličiūtė labai džiaugėsi savo kolegų komanda ir nestokojo pagyrų nei menininkams, nei jų kūriniams. Irena – ne tik dailininkė, bet ir galerijos savininkė. Pernai Irenos galerijoje puikavosi jubiliejinį gimtadienį šventusio A. Šakalio paroda.
Pasak I. Mikuličiūtės, su dauguma tapytojų ji pažįstama jau po dešimtį metų. Kasmet laikas nenumaldomai eina į priekį. Keičiasi ir žmonės, ir pleneruose sukuriami kūriniai.
Šių metų pleneras skirtas dailininkui, scenografui, dekoratyvinės dailės dėstytojui, menotyrininkų fenomenalia asmenybe XX a. Lietuvos kultūroje vadinamam Liudui Truikiui. Šiemet – 110-osios jo gimimo metinės.
A. Šakalys – ne tik vienas iš pirmųjų plenerų dalyvių, bet ir L. Truikio mokinys. I. Mikuličiūtė akimirkai net susimąstė, kad sudėjus praeitį, pažintis į knygą galėtų nugulti dar viena tapybos istorija.
Plenero metu sukurtus kūrinius birštoniečiai ir kurorto svečiai dar gali apžvelgti iš arčiau Birštono sakraliniame muziejuje, tačiau tik iki rugpjūčio 16 d.
Mantvydas Prekevičius
