Darbštus darbą randa
Pas Alfonsą Eugenijų Majų, gyvenantį Skriaudžiuose, lankiausi dar tada, kai jis savo verslą buvo tik pradėjęs. Nedidelis pastatas kieme su senomis vilnos karšimo staklėmis buvo pirmas žingsnis. Gal netgi drąsus žingsnis, žinant, kad mūsų žmonės tuo metu labiau vertino puošnią sintetiką, o ne natūralias medžiagas.
Pradėjo nuo senų staklių
– Verslą pradėjau nuo senų kaizerinių staklių, kurias pavyko nebrangiai įsigyti. Pradžia buvo sunki. Pirmosios staklės tarnavo kaip priemonė išmokti dirbti ir išbandyti, ką sugebi, Norint įgyti profesionalumo, reikia daug laiko, kantrybės ir turėti viziją. Dabar galiu pasidžiaugti nemažais pokyčiais: naujesnėmis staklėmis, įrengimais bei įgyta darbo patirtimi ir patenkintais klientais, – pasakojo A. E. Majus.
Pasak vyriškio, rinktis verslą privertė gyvenimas. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę vyko pertvarka, teko keisti ir darbą – iš hidromelioratoriaus persikvalifikuoti į vilnos perdirbėją. Be to, tuo metu įsigijo nedidelę sodybą Skriaudžiuose, kur buvo ūkinis pastatas. Išradingam ir užsispyrusiam žemaičiui norėjosi iššūkių, nors didelio palaikymo iš šeimos pusės nebuvo. Niekas netikėjo, kad šis užsiėmimas apsimokės ir duos kokią nors naudą. O pasiekta nemažai: pastatytas priestatas, didesnės staklės, atliekančios vilnos kedenimo, karšimo, verpimo ir siūlų sukimo operacijas.
Iš švarios vilnos – gera produkcija
Eidami į karšyklą, kalbamės apie tai, kaip gaunamos gražios sruogos verpalų.
– Pirmiausia vilną sumetu į bunkerį, čia ji išpašoma, iškedenama, porcijuojama. Paskui patenka į svarstykles. Kiek nustatai – daugiausia 20 kg – tiek vilnos iškrenta į vadinamąjį vilkelį pirmajam karšimui, kuris paprastai būna grubus. Po antro ir trečio karšimo vilna patenka į kantavimo mašiną, kuri daro 120 knatelių (senoji darė tik 40). Vėliau knatai dedami ant verpimo mašinos, suverpti nuimami ir perdedami ant dvejinimo mašinos, o ta jau susuka sruogas, – gamybos procesą aiškina A. E. Majus, primindamas, kad visa linija dirba sinchroniškai, vienodomis apsukomis.
Pasak šeimininko, staklių eksploatacija yra brangi, nes pas mus auginamų avių vilna nešvari. Tai priklauso ne tik nuo avių veislės, bet ir nuo laikymo sąlygų. Lietuvoje avininkystė nėra išvystyta, nors avių augintojai daugiau specializuojasi gaminti mėsą. Dėl tos priežasties avių kailiai ir vilnos dažnai neapdirbami, o deginami. Nors, pasak vilnos apdirbėjo, būtų galima ir Lietuvoje įrengti vilnų plovyklas, bet viską lemia labai griežti gamtosauginiai reikalavimai. Daugiausia vilna importuojama iš N. Zelandijos ir Anglijos, kur ji būna apdorota. Belieka pagaminti siūlus. Iš geros ir švarios vilnos išeina ir gražūs, kokybiški siūlai. O iš kai kurių mūsų avių vilnos siūlai būna ir su įvairiais šypais, jaučiamas šioks toks riebalingumas. A. E. Majus perka vilną ir iš vietinių augintojų, tačiau ji turi būti švariai išplauta. Mat plovimas yra pats „brudniausias“ darbas. Geros kokybės siūlų visada turiu paruoštų, kad atvykęs žmogus galėtų juos pasikeisti į vilną. Jeigu karštų ir verptų tik pačių atsivežtą vilną, išgyventi būtų sunku. Reikia suktis.
Svarbu, kad žmogus būtų patenkintas
Susikaršti ir susiverpti vilnos pas A. E. Majų atvažiuoja žmonių iš visos Lietuvos. Juk dideli fabrikai nepriims moterėlės iš kaimo, atvažiavusios su maišu savų avių vilnos.
– Esu šioks toks monopolininkas, nes karšyklos yra tik Plungėje ir Ukmergėje. Atvažiuoja pas mane ne tik iš Vilniaus, Kauno, Alytaus, aplinkinių rajonų. Turbūt nėra vietovės, iš kur nebūtų klientų. Man atrodo, kad mažos įmonės pranašesnės, nes čia gali pabendrauti su žmogumi, pasikalbėti, kol bus atliktas užsakymas. Dėmesio ir garbės nenoriu, dirbu sau malonų darbą ir viskas. Jeigu pas tave atvažiuoja žmogus, reiškia jis nori paslaugos, ir tu turi daryti viską, kad jis liktų patenkintas. Jeigu gerai padarai, klientas sugrįš, – sako pašnekovas.
Šiuo metu žmonės labiau rūpinasi savo sveikata, daugiau naudoja dirbinių iš natūralios avių ir šunų vilnos. Norint gauti gerų siūlų, reikia šunų vilną maišyti su avių maždaug lygiomis dalimis, tada ir gaminys bus kokybiškas. Apie tai reikia klientams išaiškinti, kad jie suprastų ir teisingai pasirinktų.
Skriaudžiuose iškaršta vilna naudojama ne tik siūlams. Iš jos siuvamos antklodės, veliami veltiniai, o darbščios ir kūrybingos moterys daro ir įvairiausius papuošalus. Tokie rankomis pagaminti daikteliai yra labai populiarūs Vokietijoje, Airijoje, Anglijoje.
– Grįžtame į senovę, labiau vertiname tai, kas yra natūralu ir tikra. Dėl to ir tautodailininkai sėkmingai gali dirbti, – sako A. E. Majus.
Pats vilnų karšėjas ir verpėjas nešioja savo mamutės megztą megztinį ir kojines, o jo žmona vilnonėmis kojinėmis vaduojasi nuo sąnarių ligų.
Ateities perspektyvos
A. E. Majus daugiausia dirba vienas, tik kartais, kai turi laiko, padeda žmona. Vaikų savo užsiėmimu nesudomino, dukra pasirinko teisininkės profesiją, sūnus ekonomikos mokslus baigė. Didesnę viltį tėvas deda į sūnų, gal jis pratęs pradėtus darbus. Tuo labiau, kad jau yra nemažas įdirbis, įgyta patirties. A. E. Majus priima ekskursijas iš mokyklų, pasakoja ir aiškina vaikams, iš kur atsiranda gražios pirštinės ar šiltos kojinės. Ateityje turi viziją rengti edukacinius užsiėmimus, gal dar atsiras galimybė pasinaudoti ES parama plėtojant tautinio paveldo temą. 2009 metais jo karšiamai vilnai ir vilnoniams verpalams buvo suteiktas tautinio paveldo sertifikatas.
Vilnų karšimu ir verpimu užsiimantis verslininkas nesėdi vietoje: važiuoja į įvairias muges, seminarus, konferencijas, plečia savo akiratį. Be to, jis dalyvauja ir meno saviveikloje: dainuoja ir groja Skriaudžių kanklių ansamblyje. Darbštus žemaitis spėja visur. O jeigu ko nepadaro dieną, sako, kad tam dar yra vakaras.
Stasė Asipavičienė
