Pakuonis šventė Lietuvą
„Dainų dieną televizija pakartos, tada pažiūrėsim pabaigą“, – šnekėjosi Pakuonio žmonės, būreliais traukdami į parapijos parką prie Žalgirio paminklo paminėti Valstybės dieną. Ir suskambo Lietuvos himnas! Iškilmingai, didingai nuaidėjo virš liepų, ąžuolų viršūnių, pagražėjusios bažnyčios bokštų. Tikriausiai pačiame Vilniuje būtų išgirdę, bet ten tuo metu jį giedojo tūkstančių tūkstančiai… Giedojo visoje Lietuvoje, visame pasaulyje. Širdys prisipildė džiaugsmo, pasididžiavimo savo tauta. Tauta, turinčia didingą istoriją ir puikią tradiciją – visiems vienu metu giedoti savo himną. Manau, ne vienas, nuklydęs toli nuo tėvynės, mintyse pagavo V. Kudirkos žodžius: ,,Pasijutau lietuvis esąs“…
O po himno tuojau suvinguriavo daugybė kitų dainų. Stiprūs balsai traukė ,,Lietuva brangi“, ,,Ant kalno klevelis stovėjo“, ,,Oi, neverk, motušėle“ ir daugybę kitų. Jiems pritarė labai marga susirinkusiųjų draugija: nuo mažylių ant tėvų rankų, mokinukų, jaunimo iki senelių, pajėgiančių tik sėdėti ant parko suolelio ir dainuoti. Tuojau pradėjo suktis rateliai. Pakuonis šventė LIETUVĄ. Ilgokai pabendravę, spontaniškai pasilinksminę, vakaro tamsos vejami, nuoširdžiai besišnekučiuodami skirstėmės į namus nešdamiesi taurų bendrumo, vienybės, jausmą.
Ona Zmejauskienė
