Vieno gyvenimo istorija

Prienų globos namuose gyvena daug garbaus amžiaus sulaukusių senjorų. Kiekvienas iš jų turi sukaupęs didelę gyvenimo patirtį, beribę išmintį, gražiausius prisiminimus. Kiekvieno iš jų gyvenimas vertas atskiro pasakojimo. Siekdami pagerbti garbaus amžiaus sulaukusius senjorus, Prienų globos namų socialiniai darbuotojai nutarė rengti popietes, kurių metu jaukioje aplinkoje, prie arbatos puodelio, senjorai galėtų nuoširdžiai pabendrauti, pasidalinti savo gyvenimo patirties ir išminties lobiais, pasidžiaugti vienas kitu.

„Mūsų metai labai greitai prabėga, gretos retėja ir retėja. Bet jūs visi esate nuostabūs žmonės. Tai, ką jūs mums duodate, joks vadovėlis neatskleis. Jūs mus mokote meilės ir pagarbos vyresniam, savo šaliai, gimtajam kraštui, savo artimam“, – kreipdamasi į senjorus kalbėjo socialinė darbuotoja Jelena Konovalova. Jos su socialine darbuotoja J. Kuzmickiene organizuota popietė „Vieno gyvenimo istorija“ prasidėjo nuo Taydos Tareilienės, šiais metais sausio 1-ąją paminėjusios 98 metų sukaktį, gyvenimo istorijos. Prie arbatos puodelio Tayda ir jos sūnus Arvydas dalijosi mintimis apie ilgametės gyvenimą, asmenybę formavusias šeimos vertybes, viso gyvenimo palydovės poezijos žavesį, meno galią ir net bajoriškas kilmės šaknis. Socialinių darbuotojų pagalba parengtame stende eksponuojamos nuotraukos atskleidė įsimintinus Taydos gyvenimo biografijos faktus – šeimos pradžią ir kartų ryšius, žavingiausias jaunystės akimirkas, aistrą sportui, meilę knygoms, poezijai, pasišventimą gailestingosios sesers misijai ir buhalterės darbą, poilsio ir laimės akimirkas. Daugumoje nuotraukų į akis krenta gilus, mąslus jaunos merginos ir moters žvilgsnis. Tas pats žvilgsnis išlikęs ir beveik šimto sulaukusios senjoros akyse.

Pagarba mamai žavisi visi Globos namų gyventojai

Įpusėjusią 99-uosius Taydą atlydėjo sūnus Arvydas. Lydimas susižavėjusių žvilgsnių ir Violetos Ibianskytės atliekamos mylimiausios Taydos dainos „Širdele mano“, jis pagarbiai pasodino mamą už bendro stalo. „Gali būti, kad mama gimė 1915 metais. Nors metrikuose parašyta, jog gimė 1916-aisiais, tačiau gailestingosios sesers diplome įrašyti 1915-ieji“, – tarytum teisindamasis dėl galimų netikslumų biografijoje, tačiau mamai atidžiai sekant kiekvieną žodį, kalbėjo Arvydas. Ji čia pat pritariamai linktelėjo, kai sūnus pridūrė su mama susitaręs, jog iki 100 metų reikia traukti, o vėliau – kaip Dievas duos.

Kilmingos šaknys

Tayda Tareilienė, kaip paaiškėjo, yra dvarininkų šeimos, bajorų luomo palikuonė. Šį titulą šeima gavusi tais laikais, kai Lietuva carinei Rusijai. Taydos tėvelis Obuchovičius jį gavo iš caro už nuopelnus tarnyboje. Tėvelis buvo išsimokslinęs bajoras. Taydos teigimu, visi bajorai turėję mokytis, tad ir jos tėvelis studijavo teisę. O teta Arvydui yra papasakojusi dar daugiau – kad senelio kilmė siekia Čekijos aukštuomenės šaknis, tačiau pats jis sakydavo jokių dokumentų neturintis, todėl negalintis to patvirtinti. Kaip ir tetos pasakojimo, kad mamos mama buvo Rusijos dūmos deputatė. Tiesa, senelio bajoro titulo įrodymą, su dideliu herbu ir antspaudu, šeima turi išsaugojusi.

Ir šiandien Taydos veidas, aristokratiška laikysena, kalbos maniera ir tik retai pasirodanti santūri šypsena išduoda, kad ši garbaus amžiaus sulaukusi moteris yra inteligentiškos šeimos dalelė.

Gimimo vieta: „Lietuva – Latvija – Estijaaaaa!..“

Taip išdainuoja savo atsakymą Tayda, paklausta, kurgi jos gimtinė. Galima suprasti, kad kažkokie ryšiai ją sieja su visomis šiomis šalimis. O vėliau ir paaiškėjo: Taydos mamos šaknys – Lietuvoje, sukūrusi šeimą mama išvyko į Estiją, kur buvo siunčiamas tėvelis, ten gimė Tayda, o sūnus Arvydas gyvena Latvijoje.

Arvydo pasakojimu, mama gimė Tartu mieste, švediškai ir vokiškai vadintame Dorpat, sutrumpinus viduramžių estišką pavadinimą Tarbatu. Tayda su broliu gimė sausio 1-ąją. Papildydami vienas kitą, mama ir sūnus pasakojo, jog Taydos mamai gimdant, visi šventė naujuosius. Atskubėjusi būsimosios Taydos močiutė dukrai pasakiusi: „Tik neduok jai kokio Stanislavos ar Anuškos vardo – tokių daug. Duok jai Taydos vardą“. Vardo kilmės, pasak Arvydo, niekas nesiaiškino, tačiau analogų galima rasti: Aleksandro Didžiojo viena draugė buvo Taisa. O Taydos brolis ją visuomet vadindavo Taja. Nors tėvai susilaukė ir daugiau vaikų, šeimoje išgyveno trys, o du iš jų jau taip pat iškeliavę amžinybėn.

Vėliau T. Tareilienė sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune kartu su kitu sūnumi, Arvydo broliu. Šeimyninėmis aplinkybėms susiklosčius ir likusi viena, ji nesutiko keltis pas sūnų į Latviją teigdama: „Manęs iš Lietuvos niekur neišveši“. Arvydui nieko kito nebeliko, kaip patikėti mamą Prienų globos namų darbuotojų globai, tačiau ir pats nuo jos nenutolo. Paaukojęs didelę dalį savo gyvenimo, jis lanko mamą, ją globoja, prižiūri. Tik sūnaus raginama ir prispirta, Tayda kiekvieną dieną daug vaikšto. Judėjimas reikalingas sveikatai palaikyti, kad nesustingtų sąnariai.

Šių griežtų priemonių sūnus ėmėsi po to, kai mirus broliui, su kuriuo mama gyveno Kaune, ji buvo patekusi į ligoninę. Tuomet, sakė Arvydas, mama net pakilti iš lovos negalėjo. Sūnui kasdien ją lankant, po truputį išmoko atsisėsti, po to atsistoti, o paskui ir vaikščioti pradėjo. Apsigyvenusi Prienų globos namuose, pradėjo vis daugiau vaikščioti. „Kai jau judu, tai judu… Priverčia!“, – šypsojosi patenkinta Tayda. „Reikia mums dirbti ir smegenimis, ir judant. Kai atsigulsime ant lovos, tada bus blogai“, – tvirtino Arvydas, pats aktyviai dalyvaujantis Prienų sveikuolių veikloje, savo pavyzdžiu siekiantis užkrėsti ir daugiau Globos namų gyventojų, galinčių gyventi aktyviau, tik galbūt pernelyg „užsisėdėjusių“ vietoje.

Savo vaikus auklėjo griežtai, bet su meile

Paklaustas, ar mama griežtai auklėjusi, Arvydas sakė atsimenantis vaikystę ir mamos auklėjimą gal nuo 3–4 metų. Mama, anot jo, buvo griežta visiems trims savo sūnums. Tačiau su tam tikru gailestingumu. Pamena, kad bausdavo ir su diržiuku, bet taip švelniai, kad norėdavosi pasišaipyti. Pabandęs kartą pasijuokti, atsiėmė be gailesčio. Galėdavo ir bėgti, bet mama sakydavo: „Durys išeiti plačios, bet sugrįžti – siauros“. Dabar visos bausmės Arvydui atrodo niekis, o vaikui atrodė kitaip.

Anuomet ir senelis, ir kiti vyresnieji auklėjo visus labai griežtai, esą mama tik paskutiniais metais pradėjo pasiduoti. Seniau, ant lovos atsisėdus su viršutiniais drabužiais, mama tokio elgesio netoleruotų, laikytų prastu išsiauklėjimu.

„Nuo šeimos ir ypač nuo mamos labai daug kas priklauso, – patikino Arvydas. – Kai viena besilaukianti moteris nuėjo pas garsų pedagogą A. Makarenką paklausti: „Kada man pradėti auklėti vaikelį – jis tuoj gims?“, šis atsakęs: „Jūs jau devynis mėnesius pavėlavote“. Aš manau, kad auklėjimą jau gavau dar mamos įsčiose. Dar negirdintis vaisius mamos įsčiose pradeda jausti vibracijas. Jis reaguoja, ką mama kalbasi su savo vyru, ar ji džiaugiasi, ar dainuoja, ar liūdi – visa tai jis jaučia per vibracijas. Kai man buvo treji ar ketveri metai, mama ir pasakas pasakodavo, ir eilėraščius deklamuodavo, ir dainuodavo. Iš tų laikų atsimenu mamos deklamuojamą „Jūratę ir Kastytį“. Įsiminusi ir viena mamos dainuojama lopšinė: „Kai užaugsi būsi didis, tvirtas ir galingas. Priešui kovoj būsi baisus – vargšams gailestingas“. Man rodos, kad tai man paliko labai gilų įspūdį ir viso mano charakterio formavimuisi. Mama dainuodavo daug arijų, iš „Traviatos“ ir kitų operų, bet atmintyje pasiliko iš Džildos arija iš operos „Rigoletas“, – vaikystės prisiminimais dalijosi sūnus.

Gailestingosios sesers profesija užkoduota genuose

Orios laikysenos moteris nelinkusi daugžodžiauti, tačiau primygtinai prašoma atskleisti kai kurias gyvenimo, profesijos detales, didžiuodamasi sako, kad jos profesija – gailestingoji sesuo.

Pratęsdamas Arvydas stengėsi perteikti tai, ką buvo pasakojusi pati mama ir kas jam įsiminė. Mama, anot jo, sakydavusi, kad gailestingoji sesuo ir medicinos sesuo yra didelis skirtumas. Medicinos sesuo ateina, suleidžia vaistų, o gailestingoji sesuo privalo turėti ką nors kita. Arvydo teigimu, mama nuo jaunystės buvo gailestinga aplinkiniams. Kalbant apie darbo laikotarpį, sūnus prasitarė, kad vienu metu (grįžus iš Estijos) ji dirbo sesele Kaune, asistuodavo gydytojams per operacijas, vėliau tapo kvalifikuota buhaltere.

Genuose užkoduotos gailestingosios sesers savybės išryškėjo ir Taydai gyvenant Globos namuose. Pasak ją supančių žmonių, meiliai „coliuke“ vadinama moteris visus užjaučia, gaili. Tą esą įskiepijo ir savo sūnui.

Puoselėjo meilę kalbai, menui

Genuose užkoduota ir Taydos meilė poezijai, dainai, nors pati muzikinio išsilavinimo neturėjo. Šiuos genus ji taip pat perdavė sūnui (Arvydas dalyvavo šių metų Pasaulio lietuvių dainų šventėje kartu su Latvijos lietuviais).

Tiesa, namuose nuo vaikystės buvo pianinas, kuriuo Tayda grojo. Muzikinis ir meninis lavinimas anuomet buvo privalomas dvarininkų šeimose, todėl jo mokė samdyti mokytojai.

Nors Arvydas jau daug metų gyvena Latvijoje ir galima sakyti, jog ten jo namai, Lietuvą ir lietuvių kalbą jis myli ir puoselėja lygiai taip pat, kaip kadaise mama. Pertraukdama sūnų, Tayda įsiterpia, kad caro laikais, kai lietuvių kalba buvo uždrausta, jos mama slapčiomis surinkdavusi vaikus, susodindavusi aplinkui ir mokiusi lietuviškai kalbėti ir skaityti. Slapčiomis nuo rusų mergaitės ir mokykloje mokydavosi lietuvių kalbos, kartais juos ir apgaudavusios. Tayda šiuos momentus prisimena su linksma šypsena. Pasak jos, kai rusai ateidavo patikrinti, kaip mergaitės mokosi, šios parodydavo lapus su rusų kalba parašytu tekstu ir pasakodavo, kaip uoliai mokosi, o šiems išėjus apversdavo lapą, kuriame buvo lietuviškos raidės. „Ne tokie kvaili mes buvom“, – šelmiškai nusišypso senolė.

Galvoje surašyti eilėraščiai ir kelionė į Ameriką

Visą gyvenimą Taydą lydėjusi kūryba ir poezija išliko tik galvoje, mintyse. O atsimena ilgaamžė daug. Dabar gi bus Oninės, sako ji, deklamuodama moterį išaukštinančias eiles. „Šventas Jonas – menkas ponas, davė uogą – pliką, nuogą. Šventa Ona – gera žmona, davė duoną ir smetoną“.

Pasak Arvydo, mama visą gyvenimą rašė daug ir kiekvienu momentu – ir prie stalo, ir prisėdusi ant seno tarybinio „čemodano“ . Vieną iš pirmųjų eilėraščių jis prisipažįsta pasisavinęs, bet mama nepripažįsta, jog tai buvęs jos eilėraštis. Bet maždaug devynerių metų vaiko rašymu mokytoja, jo nuomone, tikrai nepatikėjo. Eilėraštį Arvydas dar ir dabar puikiai atsimena: „Jau gandrai parskrido, /špokai švilpt pradėjo, / Pamiškėj žibutė melsva sužydėjo. / Sode obelaites baltas rūbas puošia, / o darbščios bitutės nardo jų žieduose. / Ach, pavasarėli, / koksai tu gerutis. / Viską tu apžiūri – / miškus, upes. / Darbo tau nemaža… / Bet, pavasarėli, ir aš tau padėsiu./

Išgirdusi deklamuojamas eiles, užsikrečia ir puikią atmintį demonstruojanti ilgaamžė: „Laikas slenka, laikas bėga / Ar tu vaikštai, ar tu miegi. / Ar tu linksmas, ar liūdi / Visad jis su tavimi. / Greit prabėga mūs vaikystė. / Greit praeina ir jaunystė. / Jau, žiūrėk, subrendęs tu, / Jau nėra visų draugų. / Kaip gerai, kad nors albume / yra nuotraukų senų. / Kur tu mažas su tėveliu / ir su savo seneliu. / Čia, žiūrėk, draugų būryje / linksmas, jaunas ir gražus. / Čia su mylima mergele / sukeitei aukso žiedus. / Laikas slenka, / laikas bėga, / tik skubėk, jį užfiksuok. / Akimirka prabėga / nebesugrąžinsi jos…“

Mamai susimąsčius, Arvydas prisimena, kad tarybiniais laikais jai buvo galimybė nuvažiuoti pas seserį į Ameriką. Ji visada sakė svajojusi pamatyti Niagaros krioklį. Vaikščiodama Laisvės alėja Kaune matydavusi iškabintus didelius paveikslus, kuriuose buvo pavaizduotas milžiniškas krioklys ir vaiskaus mėlynumo krintantys vandens purslai. Tas įspūdis buvo toks didelis, kad virto svajone, kurią pavyko įgyvendinti.

Arvydas patikslino gerai nežinantis, kaip mamai pavyko patekti į Ameriką, tačiau abu žino ten gimusį patriotinį eilėraštį. Tayda jį padeklamavo su ypatingu patosu ir meile akyse: „Gera, gera tėviškėlėj pailsėti, / žalioj pievoj pagulėti. / Čia žolytė medum kvepia, / iš čia bitės nektarėlį neša. / O kai pažiūriu į žydrą dangų – / debesėliai vienas kitą lenkia. / Ir jaučiu kad laikas bėga, / kad jį nuneša plaštakė… / Kas praėjo, tas negrįžta, / Kas ateis, to niekas nepasakė…“

Ir dar vieną, kurį sukūrė ekspromtu ir atsisveikindama pasakė Amerikoje pasiliekantiems lietuviams atsistojusi: „Sugrįžusi aš į tėvynę / linkėjimus parvešiu jūsų. / Pabučiuosiu mūsų žemę brangią. / Ją pabučiuosiu jūsų sielos lūpom.“ Pasak Taydos, mergaitėms tuo metu ašarėlės tik pupt pupt…byrėjo, prisiminus savo gimtąjį kraštą. „O dabar tik pinigų turėk ir važiuok“, – sakė ji.

Kažkur tolyn į praeitį deklamuojančią senolę nunešė kitas eilėraštis, užbūręs besiklausančius žodžiais, artistiška laikysena ir deklamavimo maniera. Tik Taydos žvilgsnis ir prie širdies glaudžiama ranka išdavė, kad šios eilės – o gal ir kažkas menantis pavasarį – jai yra labai brangu ir artima: „Pavasaris – skroblų ir ąžuolų tėvynė. / Taip linksmai šūkauja gegužis. / O man širdis iš skausmo plyšta, / kad dienos už durų užliko, / nei su pavasariu negrįžta. / Žinau, neklausiu, ko sulinkęs / kaip obelis sode šakota. / Pavieškely prie uosio rymai / ir vėl tiesi rankas dievotai / pavasariams, kurie negrįžta.“ Pabaigoje ji pridūrė: „Viskas yra gerai, tik ne viską prisimeni…“. Paklausta, ar ir dienos, kaip šio eilėraščio žodžiai, liūdnai teka, sako: „Kodėl? Mane sūnus lanko, prižiūri. Taip dienos ir slenka..“ Netrukus, išlaikydama intonaciją, priduria: „Visa prapuolė, tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko…“

Gerą nuotaiką kuria ne tobulumo ieškojimas, o buvimas kartu

Gal Tayda ir ne viską, kaip sakė, prisimena, tačiau tiek eilėraščių, kiek sutalpinta atmintyje, ne kiekvienas ir jaunas atsimintų. Tik popietės dalyviams nesinorėjo ilgai jos varginti. Atsipalaidavimo minutėlę vėl suskambėjo pianinas, o Violeta, žinodama, kas bičiulei labiausiai patinka, nejučiomis įtraukė pritarti dainai. Popietė prasidėjo ir baigėsi mylimiausia jos daina „Širdele mano, o kodėl tu liūdna…“ Žinoma, puikiai žinodama dainos žodžius, gerbiama ilgaamžė dainavo su visais kartu, tarsi pamiršusi savo amžių ir priežastį, kodėl čia buvo pakviesta. Vos tik atsitokėjusi, gal penktąjį tarstelėjo: „Arvydai, gal jau užteks. Gal jau eime“.

„Mes lenkiame galvą prieš gyvenimo išminties kupiną moterį, sutikusią su mumis pasidalinti savo istorija“, – sakė J. Konovalova, pabaigai pakviesdama Taydos garbei visus kartu padainuoti.

Atsisveikinant mamos vardu Arvydas įteikė popietės organizatorei J. Konovalovai širdelės formos suvenyrą, kuris, kaip tikimasi, taps popietės talismanu. Senjorai su meile dėkojo istorijos herojei ir socialiniams darbuotojams už gražią iniciatyvą, už pastangas praskaidrinti gyvenimą, papuošti jį jaukiomis nuoširdumo valandėlėmis, už pagarbą ilgo ir garbingo amžiaus sulaukusiems Globos namų senjorams. „Gavome daug peno sielai. Taip gera, kaip niekad. Tokie gilūs prisiminimai paliečia kiekvieną. Ne kiekvienam, sulaukus tokio amžiaus, duota tokia laimė prisiminti tai, ką esi patyręs. Kai čia esame kartu ir neieškome tobulybės nei dainoje, nei eilėraštyje, yra labai gera pasibūti“, – kalbėjo jie. 

Roma Sinkevičiūtė