home Tautinis tapatumas Sūduvos krašto kryždirbystės tradicijos

Sūduvos krašto kryždirbystės tradicijos

Suvalkijos regionas, nuo XX a. tyrinėtojų apibūdinamas kaip mažiausiai liaudiškų memorialinių paminklų turinti katalikiškosios Lietuvos dalis, buvo mažiausiai tyrinėtas, jo ankstyvieji paminklai retai fiksuoti. Pradžioje kryžių gausiai būta ir Suvalkijos (Sūduvos) krašte, jie buvo labai svarbūs religiniame bei socialiniame kaimo gyvenime. Tyrinėjimuose aptinkama, kad XIX a. pirmojoje pusėje kryždirbystė čia išgyveno savotišką krizę po baudžiavos panaikinimo ir senuosius gatvinius kaimus pradėjus skirstyti į vienkiemius. Suvalkijos regione ilgiau galiojo ir carinės valdžios draudimai. Tačiau iki mūsų dienų išlikę papročiai statyti ir nuolat atnaujinti kryžius, prie jų melstis, atlikti kitas tradicines apeigas, kabinti prie medžių mažas koplytėles privačiomis intencijomis. Ieškant literatūros apie kryždirbystės ir kryžių puošybos tradicijas Suvalkijos regione XX amžiuje, aptinkama gana įdomių detalių. Pavyzdžiui, teigiama, kad tarpukario ir pokario suvalkiečių kryžiams buvo būdingos dailiai, profesionaliai atliktos detalės. Gausiai dekoruotus kryžius paprastai darė staliai, kurių dauguma išsilavinimą, matyt, buvo įgiję Marijampolėje veikusiose marijonų vienuolyno dirbtuvėse. Pačių tėvų marijonų mikrokapinaitėse Marijampolės kapinėse stovėjo jų dirbtuvėse darytas stogastulpis ir antkapiniai kryžiai. Pokario laikotarpiu nuo1948 m. daugelis paminklų bei kryžių buvo nugriauta ar apgadinta, mediniai kryžiai būdavo tiesiog sudeginami. Tačiau atsirasdavo drąsių žmonių, kurie net ir rūsčiu pokario laikotarpiu nebijodavo savo sodybose pasistatyti kryžių. Vėliau juos imta statyti dar drąsiau. Nuo XX a. antrojo dešimtmečio pabaigos Suvalkijoje paplito puošnūs ornamentuoti lietuviški kryžiai, nors ir toliau nemažai gyventojų tebestatė kuklius, menkai puoštus paminklus, tuo paliudydami, kad XX a. kaimo dvasiniame gyvenime kryžiaus ir koplytėlės, turinčių grynai religinę paskirtį, vaidmuo bendruomenėje išliko gyvas. Tačiau pagausėjo ir puošnesnių kryžių, besilygiuojančių į „tautinius“ paminklus. Tokio kryžiaus pagrindas – elementarus keturkampio skerspjūvio rąstų karkasas su neaukšta, truputį platesne cokoline dalimi ir masyviais piramidės pavidalo šakų užbaigimais. Stiebo ir šakų briaunos dažniausiai būna apkaltos smulkiomis kiaurapjūvėmis lentelėmis, o kryžma apsupta į tarpšakius įstatytų nesudėtingų geometrinių formų spindulių. Po1990 m. Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę, kryžių statyba Suvalkijos regione labai suaktyvėjo. Buvo restauruoti arba naujai atstatyti beveik visi žymesni tarpukario paminklai. Šis darbas paskatino dabartinius meistrus prisiminti ir įvaldyti tarpukariu buvusias populiarias medžio apdirbimo technikas. Tiek bendruomenių, tiek privačių asmenų iniciatyva pastatyta gana daug naujų paminklų. Nepriklausomybės dešimtmečiui skirtų paminklų projektai į Suvalkiją perkėlė kitų regionų – Aukštaitijos ir Dzūkijos – kryžių tipus, paskatino kurti eklektiškus paminklus, kurių puošybos detalių motyvai dažnai būdavo surenkami iš įvairių to laikotarpio leidinių bei knygų iliustracijų. Aukštaičių mažosios lauko architektūros statiniams būdingas kryžius su altorėlio pavidalo gausiai drožinėta koplytėle, sukomponuota aplink kryžmą. Aukštaitiškasis kryžiaus tipas labiausiai prigijo Suvalkijos regione. Plačiai jį paskleidė Igliaukoje gyvenęs kryždirbys P. Tamašauskas. Šio liaudies meistro gamintas kryžius puošia Prienų rajono Skriaudžių bažnyčios šventorių. Kitas, ne taip plačiai paplitęs, bet taip pat Suvalkijoje prigijęs kryžių tipas – taip pat aukštaitiškas dviejų ir trijų aukštų stogastulpis. Profesionalių dailininkų suprojektuoti kryžiai, madingoje tarpukariu „tautinio stiliaus“ dvasioje interpretuojantys liaudies ornamentus, padarė didelę įtaką Suvalkijos kryždirbių kūrybai. Susiformavo naujas puošnaus kryžiaus tipas, pergyvenęs sovietinės okupacijos laikotarpį ir nepraradęs aktualumo iki mūsų dienų. Plačiau aprašytas kryždirbystės tradicijas galima aptikti Vilkaviškio, Šakių, Marijampolės, Kalvarijos apylinkėse. Apie Prienų rajono suvalkietiškosios dalies kryžių statymo tradicijas duomenys labai kuklūs, išskyrus keletą leidiniuose paminėtų faktų. Antai knygos „Kalvarijos krašto kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės“ sudarytoja Asta Jankeliūnienė pamini, kad Sangrūdos parapijoje1978 m. kunigo Kazimiero Skučo (Veiverių klebono – red. past.) iniciatyva slapta buvo atstatytas nugriautas Naujosios Valios kaimo pavasarininkų kryžius (tik be Vyties). Prienų drožėjų meninės gildijos vadovas tautodailininkas Algimantas Sakalauskas2006 m. išleistoje knygoje „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra, kryždirbystė“ pristato pietvakarinio Lietuvos rajono žinomus menininkus ir drožėjus, tarp kurių nemažai Prienų ir Birštono krašto drožėjų. Tai Gražvydas Andriukevičius, Alvydas Antanavičius, Kęstutis Grigonis, Deividas Kazlauskas, Paulius Koklevičius, Algimantas Sakalauskas, Tomas Stambrauskas, Vaidas Šeškevičius, Arūnas Venslavičius, Antanas Žiūkas, Adomas Bunevičius, Rimantė Butkuvė, Alfonsas Gabrilevičius, Algis Guobys, Rimantas Jacunskas, Andrius Lik, Antanas Mankauskas, Vladas Padegimas, Romualdas Padelskas, Kęstutis Pranculis, Jonas Raiskas, Henrikas Strumila, Romas Venckus, Antanas Venslavičius, Eugenijus Banys, Petras Pranskevičius ir kt. Dalis jų iki šiol dirbina kryžius ar koplytėles medžiuose. Šis katalogas buvo pirmasis bandymas apžvelgti Suvalkijos (Sūduvos) etnografinio krašto kryždirbystės potencialą, drožėjų kūrybinį pajėgumą ir gausą. A.Sa­ka­laus­kas – žymiausias Prienų krašto kryždirbystės meistras. Jis Prie­nuo­se bu­vo suor­ga­ni­za­vęs jau­nų­jų kryž­dir­bių sto­vyk­lą. Jos me­tu moks­lei­viai kū­rė kop­ly­tė­lių ir sto­gas­tul­pių mo­de­lius, vė­liau juos eks­po­na­vo Birš­to­no sak­ra­li­nia­me mu­zie­ju­je. Jau­nų­jų dro­žė­jų sto­vyk­lai „By­lo­jan­tys kry­žiai“, be A.Sa­ka­laus­ko, va­do­va­vo ži­no­mi Prie­nų r. medžio meist­rai, tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jai: Al­gis Guo­bys, Ai­das An­drie­kus, Kęs­tu­tis  Grigonis, Ni­jo­lė Juo­zai­tie­nė ir ki­ti. Šiandien galima teigti, kad Suvalkijos kryždirbių kūriniai dažniausiai išlaiko regioninio savitumo bruožus, pratęsdami tarpukariu susiklosčiusias tradicijas.  

Parengė Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close