Kūčios Vilkutaičių namuose

Tęsiame prisiminimus apie J. Vilkutaitį-Keturakį ir pristatome Birutės Vilkutaitytės-Gedvilienės prisiminimų fragmentą iš knygos „Tikrasis Keturakis ir jo raštai“ apie rašytojo teisinę veiklą Prienuose.

1

1929 m. Prienų „Žiburio“ gimnazijoje buvo pastatyta Tėtulio antroji komedija – „Šimtas margų“, kuri dar tebebuvo dar rankraštyje. Visą pasirodymą rengė gimnazijos Jaunosios Lietuvos draugovės skyrius, kurio pradininkas ir veikėjas buvo mano sesers Leokadijos klasės draugas, škėvoniškis Jonas Leonavičius (vėliau žinomas žurnalistas Jonas Leonas, kuris 1958 m. JAV „Vienybėje“ rašė: „J. Vilkutaitis-Keturakis kartu su veikėjais Alfonsu Ambražiūnu, dr. J. Brundza, klebonu J. Valaičiu buvo nuoširdūs tautiškosios moksleivijos rėmėjai. Iš šios draugystės buvo pastatyta ir „Šimtas margų“).

Komediją sutiko režisuoti mūsų mėgėja artistė Aldona (mano sesuo), pasikviesdama į pabaigą ir Tėtulį su savo patarimais. Tarp kitko jis pats užlipęs į sceną ir parodęs, kaip vyrai kaime geria degtinę iš vieno stiklelio, kaip iš eilės vienas kitą „užgeria“, paskui stikliuką nukrečia ir tik tada paduoda kitam.

Į vaidinimą susirinko pilnutėlė salė žmonių, nes tai buvo reta proga pirmą kartą pamatyti antrąją „Amerikos pirtyje“ autoriaus, prieniškio, komediją. Ji praėjo su dideliu pasisekimu. Tėtulio vardas vėl pasirodė spaudoje, ir į Prienus atvyko keli žurnalistai su juo pasikalbėti. Atsimenu Adolfą Klimą ir A. Merkelį, o be jų dar atvažiavo Kauno dramos teatro režisierius Borisas Dauguvietis, kuris išsiprašė „Šimto margų“ rankraštį, norėdamas komediją pastatyti Kaune.

(…) Prisimenu ir B. Dauguviečio pokalbį su Tėtuliu, nes buvo užsiminta ir apie brolio Antano Vilkutaičio kūrybinį palikimą. Tėtulis aiškino, jog brolis buvo grynas publicistas, nors, dar studentu būdamas, pradėjo versti iš rusų kalbos L. Tolstaojaus dramą „Tamsos galia“ (bet to darbo net neįpusėjęs). Paties Tėtulio, kaip Keturakio, pirmieji kūrybiniai žingsniai, patekę į spaudą, buvo laisvas vertimas iš lenkų kalbos „Kas kaltas“, originalus apsakymėlis iš tikro atsitikimo „Gaisras“, „Juokingas pasakojimas apie šaltabuizius, arba kaip Mikas apsidžiaugė čebatais“ ir komedija „Amerika pirtyje“.

(…) Giliau pažvelgus į jo būdą, darosi aišku, kad jis niekada rimtai nesiekė būti rašytoju ir tokiu savęs nelaikė. Rašymas jam buvo tik šalutinis, malonus laiko praleidimas arba tik savo kūrybinio pajėgumo bandymas. Kad apie tai namuose beveik nebuvo kalbama, liudija faktas, kad Leokadija tik gimnazijoje, per lietuvių kalbos pamoką, pirmą kartą iš kunigo Astrausko lūpų išgirdo, kad Tėtulis yra rašytojas, komedijos „Amerika pirtyje“ autorius, o jo duktė – „oi, Vilkutaitytė”! – yra šioje klasėje… Kai visi į ją sužiuro, tai dar irgi menka „pana Leokadija“ tik paraudo ir nežinojo, kur dėtis – ar bėgti iš klasės, ar lįsti po suolu…

Nors vėlais vakarais, namams nutilus, Tėtulis dar kiek rašinėdavo, bet retai, nes kartais „Mūzos tyli“ ne tik „kardams žvangant“… Kūrybai neužtenka vien tik talento – ją plėtoti reikia daug laisvo laiko ir ramybės – ne tik fizinės, bet ir dvasinės. O tokią didelę šeimą (6 vaikus) augindamas Tėtulis neturėjo nei vieno, nei kito. Tą jis pats pareiškė laiške žurnalistui Alf. Klimui (žr. knygą „Tikrasis Keturakis ir jo raštai“).

Užtat savo tiesioginiam teisėjo, vėliau notaro darbui Tėtulis buvo tiesiog atsidavęs žmogus. Ne veltui Marijampolės apygardos teismo paliudymu jis buvo pats teisingiausias teisėjas visoje Marijampolės apygardoje. Reikia žinoti, kad tuo metu Lietuvos teismuose veikė visai kitokia sistema, negu čia, Amerikoje. Ten nebuvo jokių „jury“ arba advokatų. Visa atsakomybė buvo užkrauta ant paties teisėjo: jis pats turėdavo ištardyti kiekvieną bylos dalyvį, abiejų pusių liudininkus ir pats padaryti teisingą nuosprendį. Todėl dažnai ligi vidurnakčio tas bylas peržiūrėdavo, patikrindavo liudininkų parodymus, kad pats pilnai įsitikintų ir teisingai nubaustų arba išteisintų kaltinamąjį.

Su tokiu pat pasišventimu Tėtulis vėliau dirbo ir ne tiek įtemptą notaro darbą, o, be to, dar buvo neapmokamas advokatas ir patarėjas daugeliui žmonių, kurie, gal geriau pasitikėdami savo senuoju „sūdžia“, negu kokiu jaunu advokatu, dažnai ieškodavo jo patarimo, žinoma, tik už ačiū.

Atsimenu vieną Kūčių dieną, kuri buvo labai šalta, kaip paprastai tuo metu Lietuvoje. Lauke viskas baltavo po storu sniego sluoksniu, bet vis dar tebesnigo ir pustė. Namuose buvo šilta ir jauku, eglutė svečių kambaryje jau stovėjo papuošta, o mes, ištrūkę iš gimnazijos (buvo dvi savaitės atostogų) namuose padėjom Mamytei ruošti Kūčias. Nors daugelis valgių – prėskučiai arba šližikai, silkių vyniotiniai, šalta žuvis, kisielius, kompotas – jau buvo paruošta anksčiau, bet Kūčių dieną reikėjo sutrinti aguonas ir padaryti aguonų pieną, sutaisyti mišrainę, išvirti barstukus su grybais, iškepti žuvį. Pagaliau reikėjo gražiai padengti stalą, ant kurio po balta linine staltiese būdavo paklojamas sluoksnelis šieno, kaip prisiminimas, kad Jėzus gimė kūtelėje.

Su šienu brolis Vytas buvo išsigalvojęs triuką: suraišiojęs kelias smilgas ir viename gale padaręs kilpą, jis, niekam nematant, „prisimeškeriodavo“ skanių mažų rūkytų žuvelių – „štriblingų“, kurios būdavo sukraunamos didelėje plokščioje lėkštėje, stovinčioje stalo vidury.

(…) Kadangi visi buvo buvome namuose, tai buvo daug judėjimo, nes Mamytė vis ką nors surasdavo padėti jai ruošoje. Me tik čiužinėjom iš vienos vietos į kitą su savo naujais vailokučiais ant gerai išvaškuotų linoleumo grindų, nuolat sugrįždami prie stalo pasisemti saujukę virtų žirnių, kurie pasninko metu buvo visas tos dienos maistas ligi Kūčių vakarienės.

Notaro įstaiga, kaip ir visos kitos, tą dieną buvo uždaryta, taigi ir Tėtulis buvo laisvas ir atėjo į talką trinti aguonų, kadangi jų pienas su šližikais buvo jo mėgstamiausias Kūčių patiekalas.

Staiga išgirdom piktą Alpio lojimą, kuri reiškė svetimo žmogaus pasirodymą kieme, po to priemenės bei virtuvės durų varstymą ir vyrišką balsą. Įėjusi į valgomąjį, tarnaitė pranešė, kad atvažiavo žmogus vežtis ponulį pas ligonį…

Kūčių dieną ir šitokiu oru?.. Mes tik klausiamai sužiurom į Tėtulį, tikėdamiesi, kad šį kartą jis tikrai atsisakys ir, pats būdamas nekokios sveikatos, nestatys savęs į pavojų (aš dar ir šiandien nesu tikra, ar tai buvo jo tiesioginė pareiga – kaip gydytojo ar kunigo – važiuoti pas ligonį, kuris tik dėl savo apsileidimo nepasirūpino sutvarkyti testamento reikalų, dar būdamas sveikas).

Išėjęs į virtuvę ir pasikalbėjęs su ūkininkaičiu, kuris beveik verkdamas maldavo važiuoti pas mirštantį tėvą, Tėtulis, kaip visada, nusileido. Kol jis ruošėsi kelionei, liepė nueiti ir atsivesti nuolatinį liudininką Tamošėlį. Mes su Mamyte dar, žinoma, paprieštaravom, bet Tėtulis nuramino, kad viskas bus gerai ir jis laiku grįšiąs Kūčioms.

Viską susiruošęs ir šiltai apsirengęs trumpesnius kailinukus, ant kurių dar apsivilko ilgus, beveik žemę siekiančius kailinius, užsidėjęs lapinę kepurę, Tėtulis atsisveikino ir išvažiavo. Jį išleidę, vėl ėjom prie savo darbų, bet nuotaika jau buvo sugadinta…

Vytas perėmė dar nebaigtas trinti aguonas, kurios buvo moliniame puode trinamos su gerai nuplautu sunkaus kirvio kotu, ir tai buvo ilgas ir sunkus darbas. Matyt smarkiai sukdamas, brolis trenkė su tuo kirvakočiu į šoną puodo, ir tas skilo pusiau. Išsigandęs Vytas pradėjo šaukti, kad jam paduotų lėkštę, o pats stvėrė už abiejų puodo šonų ir juos laikė suspaudęs, kad neišbėgtų aguonpienis. Kadangi mano būta arčiausiai, tai šokau prie bufeto ir, pagriebusi gilesnę lėkštę, taip smarkiai apsisukau, kad su savo vailokais pačiuožiau ir, neišlaikiusi lygsvaros, šleptelėjau ant sėdynės ir pavažiavau po stalu, bet lėkštės vis tiek neišleidau iš rankų. Tą matę visi pasileido juoktis, ir mūsų bloga nuotaika laikinai išblėso…

Kūčias paprastai valgydavom septintą valandą vakaro, taigi laiko dar buvo daug, bet mums besidarbuojant jis greitai slinko. Kur buvę kur nebuvę, vis bėgdavom prie langų pasižiūrėti, kas dedasi lauke. Vis dar snigo ir pustė. Apie ketvirtą valandą praėjo temti, šeštą atrodė naktis, o Tėtulio vis dar nėra… Visos mintys ir baimė, kad jam kas neatsitiktų kelionėje, užvaldė protą ir nedavė ramybės: juk jis turėjo važiuoti per mišką, kur tais laikais įvykdavo ne vienas apiplėšimas, o žiemos metu alkanų vilkų gaujos puldavo arklius.

(…) Labai nerimavom, nes atėjo septinta valanda, o Tėtulio vis dar nėra… Todėl labai nudžiugom, išgirdę piktą Alpio lojimą – gal jis pajuto ką gatvėje? Bet prišokę prie langų, vėl nusivylėm, nes ten nieko nebuvo. Sugrįžę į valgomąjį, išgirdom, kad virtuvėje tarnaitė su kažkuo šneka. Ten nubėgę pamatėm tik Marijaškę… Tai buvo vidutinio amžiaus, aukšta, tvirta, negražaus veido ir visai nepanaši į žydę moteris. Savo vaikų ji neturėjo, o kuo jiedu su vyru vertėsi – aš ir dabar nežinau. Niekad nežinojau nė jų pavardės. Atsimenu tik tiek, kad jos vyras turėjo vežimaitį su arkliu, kurio jis nemokėjo valdyt, ir tas arklys eidavo nuo vieno gatvės šono į kitą „mieruodamas“ jos plotį. Jeigu kas pasakydavo, kad tas ar kitas „kaip Marijaškės vyras“, tai visiems prieniškiams būdavo aišku, kaip ir apie ką kalbama…

Kartais Marijaškė pas mus atnešdavo parduoti šviežios žuvies, bet nemanau, kad jos vyras pats gaudydavo. Greičiausiai supirkdavo iš aplinkinių žvejų ir paskiau brangiau pardavinėdavo mieste. Taigi ir šį kartą Marijaškė laikė rankose suvyniotą į baltą popierių didžiausią lydeką ir storu, girgždančiu balsu gyrė prekę. Ją nutraukdama, Mamytė atsakė, kad šiuo metu Marijaškė pasivėlinus, nes mūsų žuvys Kūčioms jau yra paruoštos ir ji nemananti tos lydekos pirkti.

Pamačiusi, kad Mamytės kitaip neįtikins, Marijaškė trenkė žuvį į šalia stovėjusį kibirą su vandeniu ir sušuko:

– Ui, kaip paėjo po nagu (sušalo rankos)… – ir išlėkė pro duris, būdama tikra, kad už tą žuvį Mamytė vis tiek sumokės…

Nors Marijaškės gudrus pokštas kiek nukreipė rūpestį dėl Tėtulio, bet, kai atėjo aštunta ir pagaliau devinta valanda, mes jau kritom į paniką ir nežinojom, ką daryti… Visą dieną pasninkavę, buvom ir išalkę, karšti Kūčių patiekalai jau seniai ataušo, o be Tėtulio sėsti prie Kūčių stalo niekas net negalvoja. Taigi laukėm toliau…

Nereikia nė pasakoti, koks buvo džiaugsmas, pagaliau sulaukus gyvo ir sveiko, už ką mūsų malda ir padėka Dievui, prieš laužiant Kūčių plotkelę, buvo gilesnė ir nuoširdesnė nei visada…

Kai jau apmalšinom savo alkį, kai Vytas pradėjo „meškerioti“ štriblingus ir prasidėjo būrimai su šienu – vėl visi buvom linksmi, laimingi, klegėjom ir juokėmės… Bet tos Kūčios liko atmintyje visam gyvenimui…

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close