Joninės pas Joną (GALERIJA)

Antradienio vakarą, Ašmintos seniūnijos laukus gaubiant vėsai ir tamsai, kelias į Pašventupio kaimą staiga atgijo. Švęsti Joninių pas Joną Vilionį nusidriekė visa automobilių kolona.
Visą dieną įvairiuose Lietuvos bei Prienų krašto kampeliuose besiruošiančiųjų švęsti nugaras talžęs lietus, panašu, išsigando linksmintis nusiteikusių Jono svečių ir spruko į šonus. Nusigiedrijusiame danguje žaismingai nusišypsojusi saulė apšvietė iškilmėms pasiruošusią sodybą bei ant kalno sukrautą laužavietę.
Ant kalno viršūnės žaidžianti Saulė bei jaunieji iškilmių dalyviai dar labiau masino besirenkančius svečius. Tiesa, patekti į vidų nebuvo lengva – Ašmintos seniūnijos moterys, pasipuošusios iškilmingais tautiniais drabužiais, visus akimirkai stabdė. Į iškilmes atvykę ir prie stalų įsitaisyti skubėjusieji turėjo būti švariomis rankomis, kad ir vakaro vaišės būtų gardžios, ir Jonai „neišpeckioti“. Iš ąsotėlio besiliejantis ramunėlių nuoviras rankas ne tik nuplovė, bet ir atgaivino.
Pro Joninių vartus įžengusius svečius pasitiko pilna aikštelė ir draugų, ir nepažįstamųjų. Kas buvo nepažįstami, greitai susipažino ir netrukus Jono šventovėje visi tapo draugais. Ne vienas nešė kraitelę vaišių, o tie, kas tuščiom rankom atvyko, smalsiai dairėsi į čia pat rūkstantį dūmą. Niekas nesiginčijo, kad Jonas – šio vakaro šeimininkas, ir švęsti pradėjo tik jo sulaukę.
Vakarą pradėjo Ašmintos seniūnijos kaimo bendruomenės „Ošvenčia“ pirmininkė Rasa Vaitauskaitė, eilėmis kviesdama visus į iškilmingą šventę bei prašydama šiek tiek dėmesio skirti pagrindiniam vakaro kaltininkui. Ašmintiškių kolektyvas greitai pas save pasikvietė ne tik J. Vilionį, bet ir visus į šventę atvykusius varduvininkus. Ko gero, dauguma Jonų vardadienį šventė kitur, nes J. Vilionio kalno paunksnėje tarp svečių buvo tik du Jonai ir viena Janina. Visus keturis varduvininkus pasveikinus, įteikus po Joninių žolynų puokštę, J. Vilionio kaklą papuošė ir ąžuolo lapų vainikas.
O tada prasidėjo sveikinimai. Iki J. Vilionio nusidriekė tokia sveikintojų eilė, kokios turbūt tądien ir prekybos centruose nebuvo. Eilei besibaigiant iš užstalių kilo vis nauji sveikintojai. Joną sveikino ir draugai, ir giminės, ir ištisos kaimo bendruomenės, ir politikos bičiuliai. Pakuoniškiai iš koto verčiančiu sveikinimu net ir ąsotį sudaužė.
Jonas visiems atsidėkojo. Kol dainingosios ašmintiškės dainas traukė, Jonas visus svečius pavaišino gardžia kaimiška duonele. Ir tada prasidėjo linksmybės. Kad svečiai prie stalo neužmigtų ir nuo pakilusio vėjo prie suolų neprišaltų, vakaro šeimininkės visus už rankų vedėsi papročių mokyti, vainikėlių pinti ir šalia Joninių šventovės į vandenį leisti. Sportiškiausi, bijantys išmokti senų tradicijų patys skubėjo į visą Joninių olimpinių žaidynių sąrašą save įrašyti ir su draugais pasigalynėti.
Šėlo, ūžė Pašventupio kaimas – ir žaidimus žaidė, ir vaišinosi, ir dainavo, ir paparčio žiedo ieškojo. Na, o užgriuvus nakties tamsai J. Vilionio sodybą bei iškilmių aikštelę nutvieskė Joninių laužo šviesa.
Į Prienų kraštą vėl įsisuko Jonai, kasmet primindami apie įsibėgėjančią vasarą, daug kam beprasidedantį atostogų metą bei atgal besisukančią saulę, pradedančią trumpinti savo kelią dangumi. Saulė įpusėjo savo kelią, naktis nugalėjo dieną ir prasidėjo kelias į ne ką menkiau iškilmingesnę metų pabaigą.
Mantvydas Prekevičius