Žmogus, atgaivinęs Birštono istoriją
Birštone visi pažįsta Petrą Kazlauską – vieni kaip buvusį mokytoją, kiti – kaip aktyvų pilietį, krašto istorija besidomintį žmogų. Šiais metais buvo švenčiamas Birštono krašto muziejaus įkūrimo 40-metis, o jo krikštatėviu ir pradininku įvardintas Petras Kazlauskas.
Petras gimė 1926 metų birželio 21 dieną Marijampolės apskrities Gelčių kaime gausioje vidutinio valstiečio šeimoje. Buvo jauniausias tarp penkių brolių ir trijų seserų. Augo kaip ir visi kaimo vaikai – nelepinamas: su vyresniais broliais ir seserimis padėjo tėvams ūkio darbuose, ganė paukščius ir gyvulius. Iš 8 vaikų tik du išėjo mokslus – vyriausias Antanas ir jauniausias Petras.
– Tėvai labai norėjo, kad Antanas išeitų į kunigus. Baigęs „Žiburio“ gimnaziją įstojo į Telšių kunigų seminariją, bet kunigu taip ir netapo. Buvo pašalintas, o už ką – taip ir nesužinojau. Matyt, ne jo kelias buvo. Vėliau sukūrė šeimą, susilaukė vaikų. Tarpukario metu dirbo mokesčių inspekcijoje, vėliau – buhalteriu. Aš irgi savo mokslus pradėjau Gelčių pradinėje mokykloje, kur baigiau 4 klases, vėliau 5 ir 6 skyrių jau Krokialaukio mokykloje, o po to tęsiau mokslą Alytaus berniukų gimnazijoje. Po gimnazijos įstojau į Alytaus mokytojų seminariją, kurią baigiau 1948 metais, gavau pradinių klasių mokytojo diplomą. Buvau paskirtas į Butrimonių priaugančią mokyklą kūno kultūros mokytoju, mat besimokydamas gimnazijoje šiek tiek sportavau, – pasakoja P. Kazlauskas.
Dirbdamas Butrimonyse 1949 metais buvo pasiųstas į kursus Vilniuje, kur įgijo daug vertingų žinių. Jaunas, gabus ir veiklus specialistas būrė mokinius ir vietos jaunimą sportuoti bei dalyvauti saviveikloje. Butrimonyse P. Kazlauskas dirbo 4 metus, paskutiniuosius – mokymo dalies vedėju. Švietimo skyriaus vedėjas siūlė vykti į Punios mokyklą direktoriumi, tačiau jis nesutiko, kadangi slėgė nemalonūs prisiminimai, susiję su šia vietove. Visgi 1952 metais vos ne prievarta P. Kazlauskas buvo perkeltas į Jiezno švietimo skyrių inspektoriaus pareigoms, o po pusės metų paskiriamas švietimo skyriaus vedėju. Tačiau P. Kazlauskas nenorėjo būti administratoriumi, kurio darbą kontroliuodavo partijos ir komjaunimo komiteto darbuotojai. Taigi surado į savo vietą kitą žmogų, tokį Petrą Stankevičių, o pats perėjo dirbti pedagoginio kabineto vedėju. Tačiau ir šioje vietoje ramybės nebuvo, viską kontroliavo saugumas. Nemalonumų buvo, kai iš kabineto dingo spausdinimo mašinėlė, kuri buvo atsidūrusi pas pogrindininkus.
1954 metais P. Kazlauskas vedė savo svajonių moterį Onutę ir jau 1955 metais persikėlė gyventi į Birštoną.
– Apsistojome N. Silvanavičiaus name, kuriame pragyvenome 14 metų. Nuo tada ir susižavėjau Birštonu, jį pamilau ir pradėjau domėtis jo istorija. Dirbdamas Birštono vidurinėje mokykloje įsijungiau į kraštotyrinę veiklą. Beveik kiekvieną dieną vaikščiodavau po Birštoną, domėjausi literatūra, o po to ir įvairiom senienom. Birštoniečiai juokėsi, kad miestelyje yra du keistuoliai: Jokūbas Beleišis, renkantis antrines žaliavas ir Petras Kazlauskas, renkantis senienas. Aišku, pradžioje tai kėlė juoką ir nuostabą, o vėliau žmonės suprato, kad tos senienos turi vertę, – prisiminė pirmus muziejaus kūrimo žingsnius pašnekovas.
Nejučiomis mokytojas įsitraukė į kraštotyrinį darbą, savo entuziazmu užkrėsdamas ir mokinius. 1956 m. birželio 21 d. P. Kazlauskas „Tiesos“ laikraštyje perskaitė žurnalisto L. Žilevičiaus straipsnį „ Birštono kurortui – 100 metų“. Jam nedavė ramybės, kodėl 1856 metai palaikyti kurorto įkūrimo pradžia? Juk tais metais jau buvo pastatyta Didžioji ir Baltoji vilos, veikė gydyklos ir galėjo apsistoti poilsiautojai. Šis faktas privertė P. Kazlauską pasikalbėti su tuometiniu sanatorijos gydytoju Vytautu Meška, kuris patvirtino, kad kurorto įkūrimo data turi būti laikoma ne pastatų pastatymas, o mineralinio vandens panaudojimas gydymui. Kaip teigia istorijos šaltiniai, 1846 metais gyd. Benediktas Balinskis iš Stakliškių atsiuntė ligonę, kuri po gydymo Birštone pasveiko. Nuo tada mūsų miestelis pradėjo garsėti kaip kurortas. Vietiniai gyventojai šaltinių mineralinį vandenį ir jo gydomąsias savybes žinojo seniai ir naudojo įvairiems negalavimams gydyti, gerdavo bei naudodavo vonioms.
Pasak P. Kazlausko, Birštono mineraliniai vandenys buvo pradėti tyrinėti XVIII a. pabaigoje ir XIX a. Pradžioje: buvo nustatinėjamas druskų kiekis, domimasi vandens savybėmis. 1965 m. P. Kazlauskas ir gyd. V. Meška į žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“ parašė straipsnį, kuriame ir nurodė, kad kurorto įkūrimo pradžia reikia laikyti 1846 metus.
Kaip pasakojo P. Kazlauskas,1966 m. buvo nutarta paminėti Birštono įkūrimo 120-ąsias metines. Tais pačiais metais į Birštono sanatorijas iš Vilniaus atvyko Kurortų valdymo tarybos pirmininko K. Pilelio pavaduotoja medicinos reikalams Aldona Kepalaitė Raudonikienė. Sužinojusi, kad P. Kazlauskas domisi kurortu, paprašė jo supažindinti su kurortu ir turima medžiaga. Šis susitikimas buvo svarbus. A. Raudonikienė, pamačiusi, kiek yra sukaupta istorinės medžiagos ir vertingų eksponatų, pažadėjo padėti surasti patalpas muziejui. Pasak P. Kazlausko, gydytoja pažadą ištesėjo su kaupu – ji ne tik konsultavo įvairiais klausimais, bet ir patarė, kaip ir ką kalbėti atėjus pas valdžią. Tik jos dėka Kurortų valdybos architektai paruošė rekonstrukcijos projektą ir skyrė 20 tūkst. rublių pastato remontui. Tiesa, P. Kazlauskas norėjo, kad muziejaus patalpoms būtų paskirta Baltoji vila, tačiau sanatorijos vyr. gydytojas nesutiko ir teko tenkintis „Ramunės“ vila, kuri buvo be patogumų.
1966 m. vasarą buvo surengtas iškilmingas kurorto 120-ųjų metinių minėjimas, kurio pagrindiniai organizatoriai buvo medikai Aldona Kepalaitė Raudonikienė ir birštonietis Vytautas Meška. Pasak P. Kazlausko, tai buvo didžiulis sujudimas ir didelė šventė visiems sanatorijų darbuotojams ir miestelio gyventojams. Ta proga mokslinė konferencija ir iškilmingas posėdis vyko „Spalio“ sanatorijos vasaros estradoje, koncertinę programą parengė Birštono meno saviveiklos kolektyvai. Tada buvo pirmą kartą atlikta kompozitoriaus A. Raudonikio daina, skirta Birštonui, pagal Lapašinsko žodžius. Tais metais ne tik buvo paminėtos 120-osios kurorto įkūrimo metinės, bet ir 1846 metai užfiksuoti kaip kurortinės veiklos pradžia.
– Man teko pasirūpini, kad jubiliejaus proga būtų pagaminti dviejų rūšių ženkliukai su Birštono atributika. Jų projektus paruošė birštonietis Dailės akademijos studentas Algis Bireta. Sanatorijos biliardinėje su mokiniais parengėme pirmą ekspoziciją, kuri veikė 3 mėnesius. Kiekvieną dieną po pamokų priimdavome lankytojus, pasakojome apie įvairius eksponatus, kurorto istoriją. Jau tų pačių metų lapkričio mėnesį turimus eksponatus pervežėme į būsimo muziejaus pastato verandą. Šiandien sunku įsivaizduoti, kiek daug darėme vien tik iš entuziazmo, be jokios naudos ar išskaičiavimo. Rinkome su mokiniais senienas, vežėme su karučiais, nešėme ir plukdėme per Nemuną. 1968 m. balandžio mėnesį laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis „Mūsų laukia dideli darbai“ ir gegužės mėnuo paskelbtas eksponatų rinkimo mėnesiu. Deja, niekas nieko neatnešė. 1968 m. naujame muziejuje baldų dar nebuvo, o aš iš Kauno istorijos muziejaus parsivežiau vitrinas ir stendus. Netrukus buvo suorganizuotos Palmyros Domijonaitienės juostų ir Gedemino Juciko velnių (drožinių) parodos. Dirbau muziejuje, o antraeilėse pareigose – mokykloje. Tačiau mokyklos vadovybė įspėjo, kad grįžčiau į mokyklą arba likčiau muziejuje. Teko rinktis mokyklą, nes ten mokėjo didesnį atlyginimą. Taigi nuo 1971 metų grįžau į mokyklą. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad buvo padėti tvirti pamatai krašto muziejui. Radom tokių vertingų eksponatų, kaip mineralinio vandens tekėjimo vamzdis, apie 500 metų senumo luotas, karieta ir kiti. Esu be galo dėkingas savo mokiniams, kurie daug padėjo rinkdami eksponatus, dalyvaudami ekspedicijose. 1986 m., kai jau ruošiausi išeiti į pensiją, norėjau nedidelį muziejų įkurti ir mokykloje. A. M. Valatkienė, būdama direktore, skyrė patalpas. Tačiau po maždaug penkerių metų kitas direktorius mūsų muziejų likvidavo, – pasakojo P. Kazlauskas.
P. Kazlauskas dar domėjosi ir rinko medžiagą apie Birštono mineralinį vandenį. Pasak pašnekovo, Birštono mineralinis vanduo buvo pradėtas gazuoti 1924 metais Kaune „Lietuvos“ viešbutyje pusiau rankiniu būdu. Apie tai parašytas darbas saugomas mineralinio vandens įmonėje.
P. Kazlausko dėka buvo nustatyta, kad 1945 metais lietuvių rašytojas B. Sruoga grįžo iš Štuthofo koncentracijos stovyklos ir Birštone rašė „Dievų mišką“. Į šį faktą valdžia žiūrėjusi skeptiškai, tačiau po 10 metų netgi B. Sruogos skverelį įrengė ir biustą pastatė.
P. Kazlauskas pasakojo, kad ir žodžiu, ir raštu rūpinosi, kad nebūtų nugriautas Jono Basanavičiaus paminklas, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, kaip savo šalies patriotas aktyviai prisidėjo prie Nepriklausomybės atgavimo.
Daug jis turi ką pasakyti. Nors iš tikrųjų gal jau ir pasakė savo darbuose. Kaip teigia pašnekovas, garbingas amžius verčia skubėti ir užbaigti pradėtus darbus. O jų dar daug. P. Kazlausko namuose vartau didžiulį albumą, kuriame skrupulingai surašytos svarbios gyvenimo datos, įvykių aprašymai, fotografijos, dokumentai. Tai išsami žmogaus gyvenimo istorija, tikra, nesumeluota ir nepagražinta. Tik dailiai, kaligrafiškai surašyta…
Kas išguldyta popieriuje, iliustruota fotografijomis, labai įdomu. Čia skrupulingai surašytos visos datos, aprašyti visi įvykiai, pagrįsti įvairiais dokumentais, pažymomis. Norisi tikėti, kad atsiras žmonių (gal to imsis šeimos nariai), kad Petro Kazlausko gyvenimo istorija ir tas didysis tarpsnis, susijęs su Birštonu, bus išleista atskiru leidiniu. O jis sulauks dienos, kada didžiulis jo darbas, skirtas mylimam Birštonui, bus tinkamai įvertintas.
Stasė Asipavičienė
