Kaip atsikratyti sodo ir daržo kenkėjų

Vos spėjame pasodinti augalus, juos tuoj pat apninka kenkėjai. Su vienais kovoti nėra sunku, o su kitais – gryna bėda. Daugelis žmonių nežino, kaip atsikratyti kurmių draugijos, keiksnoja rankiodami kurklių lervas ar sraiges.

Kas tai per kenkėjai ir kaip su jais kovoti?

Kurmiai – naudingi, bet geriau be jų

Kurmiai priklauso vabzdžiaėdžių būriui. Jų nedomina augalai, jie negraužia nei šaknų, nei gumbų. Kurmiai, kaip ir jų artimiausi giminaičiai – ežiai ir kirstukai, daugiausia minta smulkiais bestuburiais. Jie rausia urvus ir ieško smulkių gyvūnėlių, vabzdžių ir vabalų. Kurmiai surenka įvairius kenkėjus bei jų lervas, esančias žemėje, išgaudo kirstukus. Naikindami kenksmingus vabzdžius, ypač karkvabalių lervas, kurmiai teikia didelę naudą sodams ir daržams. Būtų lyg ir gerai, tačiau savo „namelius“ jie stato derlingoje, išpuoselėtoje žemėje, todėl ir pykdo žmones, kurie neapsikentę jų draugijos ieško įvairių efektyvių priemonių.

Kurmiai rausia dvejopus urvelius – giluminius ir mitybinius. Mitybiniai urveliai paprastai būna arčiau žemės paviršiaus, 3–5 cm gylyje. Kurmis juos vis apeina ir surenka sliekus bei vabzdžius. Giluminiai kurmio keliai išsidėstę 10–20 cm gylyje, kartais net giliau. Tokio storo ir sunkaus žemės sluoksnio kurmis pakelti negali, todėl žemės perteklių pro laikinus vertikalius urvelius galva išstumia į paviršių. Mesdamas žemes kurmis paviršiuje nepasirodo, tačiau aptikti jį nesunku. Iš pradžių vos pastebimai ima judėti dirvos paviršius virš jo urvo. Tuomet toje vietoje pasirodo drėgnų purių žemių. Palaipsniui žemių kauburėlis vis auga. Sodo sklypų savininkams ypatingą galvos skausmą sukelia būtent kurmių gebėjimas ardyti dirvą. Dar būtų atleistina, jeigu raustų kur nors gilumoje, bet jie išraustą žemę išmeta į paviršių – ir tada atsiranda kurmiarausiai. Štai jie ir yra visų sodininkų ir daržininkų galvos skausmas. O kai kurmių išrausti keliai nusitiesia po daugiamečių dekoratyvinių augalų, krūmų, medžių šaknimis, tada susidaro kiaurymės ir šaknys tarsi pakimba ore, netenka sąlyčio su žeme. Šeimininkai puola ieškoti priemonių, kaip iš savo žemės sklypo išgyvendinti kurmius, tačiau, pasirodo, efektyvių būdų juos išvyti ne tiek jau daug…

Kartais bandoma tai padaryti vandens čiurkšle, pilant vandenį į urvus arba sukišant į urvus sudvisusią žuvies ar silkės galvą. Tik tokiu būdu kurmių atsikratyti visiškai nepavyksta – jie persikelia į kaimyno sklypą su galimybe sugrįžti, kai tik baigsis ekstremalios sąlygos.

Kaip gi tada kovoti su kurmiais, jeigu jie yra tokie gudrūs ir sunkiai pagaunami? Tokį klausimą užduodu ilgamečiam agronomui, UAB „Lytagros prekyba“ vadybininkui-konsultantui Aleksandrui Lugauskui.

„Kovoti su kurmiais yra gana sudėtinga. Viena populiariausių priemonių – spąstai. Tačiau juos statant reikia išmanyti tam tikrus niuansus – kurmiai, nors ir akli, yra jautrūs kvapams. Prieš statant spąstus rankas reikėtų išsitrinti žemėmis, o patį aparatą parą palaikyti žemėse. Spąstus reikia teisingai padėti į kurmių judėjimo takus arba virš jų. Galima bandyti kurmius išbaidyti ir ultragarsu, statant ultragarsinius aparatus. Tik reikia griežtai laikytis instrukcijos, kurioje nurodyta, kokiame plote ir kiek turi stovėti ultragarsinių aparatų. Kitaip naudos daug nebus, nes kurmiai gali persikelti į kitą sodo ar daržo pusę, na, o kitu atveju – pas kaimynus“, – sakė A. Lugauskas.

Šie aparatai turėtų veikti ir žiemą, nes kurmiai ir tuo metu nemiega. Be to, ultragarsas geriau sklinda kietu gruntu, todėl nereikėtų aparatų statyti purios žemės lysvėje.

Kurmiai turi gamtoje ir natūralių priešų, tokių kaip lapės ir žebenkštys. Tik į privačias valdas jie retai užklysta, o kurmiai – nuolatiniai gyventojai.

Didelę žalą augalams daro kurkliai

Paprastasis kurklys (lot. Gryllotalpa gryllotalpa) turi kelis pavadinimus – turklys, parplys. Dėl panašumo į vėžius kai kas šiuos vabzdžius kenkėjus netgi praminė sausumos vėžiais. Kurkliai – tamsiai rudi vabzdžiai, paprastai užaugantys iki 55 mm, turintys stambų kūną, kone triskart už krūtinę ilgesnį pilvą, stiprius dantis, ilgus ūsus ir letenėles, kurios padeda rausti urvus. Kurklys daro dvigubą žalą – kasa ir rausia urvus ir suėda augalų šaknis.

Pasak agronomo, kurkliai kenkia visais metų laikais, nors budriausiems reikia būti pavasarį. Gegužę ir birželio pradžioje būtina kelis kartus supurenti dirvą tarpueiliuose tokiu būdu sunaikinant jų lizdus. Rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje darže rekomenduojama iškasti pusmetrio gylio duobes, į jas pridėti mėšlo, geriausia – arklių mėšlo. Į taip paruoštas duobes kurkliai susirenka žiemoti. Prasidėjus šalčiams, duobes reikia atidengti ir mėšlą su jame susirinkusiais kenkėjais iškratyti darže. Nuo šalčio jie žūsta arba juos sulesa paukščiai. Literatūroje dar rašoma, kas kurkliai nemėgsta chrizantemų ar žalių žilvičių kvapo, todėl galima nedidelį daržo plotą apsaugoti smulkiai supjaustytus chrizantemų stiebus sumaišius su dirvožemiu ir išbarsčius arba prismaigsčius žalių žilvičių šakelių. Kurklius galima bandyti išvaryti ir naudojant sugedusias žuvis ar silkes. Jų kvapas taip pat nepatinka kurkliams.

Reikia priminti, kad šie kenkėjai yra labai vislūs, tad gana neblogai būtų pasirūpinti kurklių jaunikliais. Agronomas pataria gerai supurenti dirvą daržo tarpueiliuose, nes taip sunaikinami jų lizdai ir kiaušinėliai. Geriausia tai daryti gegužę ir birželio pradžioje, kadangi tuo metu kurkliai poruojasi ir deda kiaušinėlius.

Daržams pavojingos ir sraigės

Kam neteko susidurti, tas sunkiai gali įsivaizduoti, kiek žalos gali padaryti paprastos sraigės. Kaip pasakojo viena pamiškėje gyvenanti moteris, jos manymu, sraigės dar baisesnės už kolorado vabalus. Jos taip pat nuėda visą augalą. Kadangi šie šliužai pasižymi ėdrumu ir vislumu, tad jų žala abejoti nereikia. Viena sraigė gali padėti iki 400 kiaušinėlių, iš kurių išsirita jaunikliai.

Šliužai apgraužia sultingas augalo dalis ir palieka ant jų gleivių pėdsakus. Per parą gali suėsti augalų masės, sudarančios apie 40 proc. paties šliužo masės. Laukuose dažniausiai kenkia žiemkenčių pasėliams, dobilams, vikiams, bulvėms ir runkeliams, bet daugiausia nuo jų nukenčia sodo, daržo ir dekoratyviniai augalai. Geriausiai su jais kovoti atimant iš jų maistą – palaikyti juodąjį pūdymą. Taip pat veiksminga priemonė nuo šliužų yra dažnas dirvos dirbimas. Kenkėjų kiekį galima reguliuoti ir melioracinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, rinkti akmenis, sausinti dirvas. Lauko pasėliuose šliužus galima išnuodyti superfosfatu (230–360 kg/ha). Jį naudoti geriausia naktį arba anksti ryte, tuomet šliužai maitinasi.

Savo daržuose žmonės sraiges naikina jas surinkdami, tarplysvius pabarstydami pjuvenomis arba gesintomis kalkėmis. Smulkias sraiges noriai lesa vištos.

Parengė Stasė Asipavičienė