SKAITYTOJOS LAIŠKAS. Skausmo malšinimas – dieviškas darbas

Gegužės 12-oji – tarptautinė slaugytojų diena. Jūsų profesinės šventės proga būkite pasveikintos visos Prienų ir Birštono PSPC, Prienų ligoninės bei Prienų Greitosios pagalbos skyriaus slaugytojos.

Niekada neįsivaizdavau, kad Lietuvoje tiek daug sergančių žmonių. Iškankinti nemigos, nepriteklių ir streso, suardę dienos režimą, nualinti netinkamo gyvenimo būdo, ligų ir narkotikų, vieni – dirbdami dieną ir naktį, kiti – girtaudami ir rūkydami, žmonės patys įvaro durklą sau į nugarą. Sveikata – neįkainojama dovana. Ši dovana įvertinama tik jos netekus.

Prienų ligoninėje dirbančios bendrosios praktikos slaugytojos ligoniams atstoja ir mamą, ir seserį. Slaugos skyriuje savo amželį ant sesučių rankų baigia sunkūs onkologiniai ligoniai. Vidaus ligų skyriuje seselės varto ir nešioja  tris kartus už save sunkesnį žmogų.

Kai svarbiausiu poreikiu tampa, kas suleis nuskausminamųjų, pacientai kviečiasi slaugytoją. Ir tik ją.

Lenkiamės Greitosios pagalbos slaugytojų kolektyvui. Šio skyriaus seselės  dirba nepaprastai reikalingą, pavojingą, rizikingą ir didelės įtampos reikalaujantį darbą. Kiekvienos iš jų kasdien laukia nenusakomi pavojai. Kvalifikuoti Greitosios pagalbos komandos veiksmai dvigubai palengvina Priėmimo skyriaus darbą gelbstint mirštantįjį ar gydant sergantįjį…

…Žmogus ėjo durų link ir nukrito. Prasidėjo insultas. „Greitoji pagalba“ atvyko žaibo greičiu. Seselė griebė ką turėjo, puolė žmogų gaivinti, išrengė. O ligonio sūnus suriko: „Atsitrauk“. Seselė stvėrė tikrinti pulsą, čiupo lašinę ir ligonį – į mašiną. Atvežusi žmogų į priėmimo skyrių, naktį ji vis galvojo: „Gal žmogus dar išgyvens?“

Tokia yra Greitosios pagalbos skyriaus slaugytojų kasdienybė. Šio skyriaus slaugytojos dirba kur kas daugiau, nei numato jų pareigybinė instrukcija, dažniausiai už tai nesulaukdamos jokio šiltesnio padėkos žodžio.

 

Padeda gelbėti gyvybes

Jau 35 metai Prienų Greitosios pagalbos skyriaus slaugytoja Aldona Milašauskienė nesiskiria su pirmosios pagalbos lagaminėliu. Iškvietimų daug, ligoniai sunkūs… Ne kartą mirčiai į akis žiūrėta. Kiek kartų iki ligonio namų yra tekę kastis rogėmis, važiuoti arkliu, traktoriumi, eiti pėsčiomis. Aldona išbrisdavo giliausias pusnis ir nueidavo ten, kur neišvažiuoja jokios rogės, kur įklimpdavo arklys. Brisdama per sniegus ir pūgą Aldutė negalvodavo apie skambius žodžius „einu gelbėti gyvybės“.  „Greitosios“ seselė niekada nepamirš savo kelionės pas sergantį vaiką, kai gilią, šaltą žiemą, eidama pas mažą ligoniuką, ji rizikavo gyvybe pati. Medikė ėjo, turėdama aukštą temperatūrą, vos pastovėdama ant kojų. „O jeigu vaikas numirs?“ – ši mintis ją vedė ir suteikė jėgų.

Kaimuose iki šiol dar yra ne viena neprivažiuojama sodyba. Ne taip seniai Prienų „Greitoji“ buvo užklimpusi kažkokiose pievose. Tada patiems medikams teko kviestis pagalbą: gaisrininkus su jų galinga technika. Atvykus pas žmogų pirmiausia teko išklausyti priekaištus: „Per ilgai važiavot“.

Tiesa, pasitaiko, kai ligonio artimieji būna labai geranoriški: naktį laukuose „Greitosios“ švyturėlio šviesų jie laukia lyg vienintelio stebuklo, „Greitosios“ medikus pasitinka atnešdami veltinius, guminius batus, atsiprašinėdami dėl neišvažiuojamų kelių. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų Aldonai yra tekę teikti skubią pagalbą: laiku buvo atliktas elektrošokas ir reanimacija nukritusiai moteriai su širdies stimuliatoriumi; laiku suteikta pagalba sunkiai apdegusiam vaikui, avarijos metu sužeistiems ir stipriai nukraujavusiems jaunuoliams.

Skaudžiausia būna tada, kai nelieka vilties žmogui padėti. Seselei Aldonai labiausiai gaila vienišų, pasiligojusių senukų atokiuose, užpustytuose kaimuose, kai atvažiavusi „greitoji“ senutę randa jau „be spaudimo“, jos artimųjų nėra, nes vaikai ar anūkai močiutę prisimena tik per šventes.

Kai baigusi parą budėjimo Aldona Milašauskienė grįžta namo, naktį ji šoka iš lovos, atsisėda ir, išpilta prakaito, galvoja:„O kaip ta močiutė? Kas jai paduos vandens paskutinę valandą? Nes ta valanda nori nenori artinasi…“

Po išeiginių nuėjusi į darbą, ji greitai paima iškvietimų knygą ir ieško pažįstamos pavardės. Aldona padėjo išgelbėti gyvybę sunkiai sužeistam vaikui, kuris važiuodamas dviračiu pateko į avariją, patyrė sunkią galvos traumą, bet kvalifikuota pagalba buvo suteikta laiku ir dabar tas vaikas gyvas.

O kiek kartų buvo skubėta pas infarktą ar insultą patyrusius pacientus. Sunku Aldonai kalbėti apie atvejus, kai nepavyksta išgelbėti gyvybės. Dar neseniai „Greitosios“ medikai, deja, buvo bejėgiai padėti po operacijos nusilpusiam onkologiniam ligoniui. Žiauru, kai sveikutėlį jauną vyrą kažkas sumuša, suluošina ar užmuša, kai be prasmės nutrūksta jauna gyvybė, ir nei medikų žinios, nei protas, nei rankos padėti jau negali.

Liūdniausia buvo tada, kai Aldona, pati būdama medikė, negalėjo padėti savo mamai. Kalbant apie tai sudrėksta seselės akys, ir tik ji viena žino – kodėl.

Labiausiai Aldona nemėgsta iškvietimų pas girtuoklius: jų konfliktų, erzelynės, rietenų, priešgyniavimo. Tokių epizodų „Greitosios“ praktikoje – šimtai. „Atvažiuoja „Greitoji“ pagal iškvietimą į jaukų, gražų miestelį, – pasakoja seselė A. Milašauskienė, – prie pašto guli vienas, aikštėje – kitas. Žmonės į juos tik pažiūri, patyli, palinguoja galvą ir nueina. O „Greitoji“ juos turi „pasikrauti“ ir vežtis. Girtą, besikoliojantį, blogą energiją skleidžiantį  pijokėlį sunku ir gydyti. „Nelįsk. Nenoriu“, – nubusdamas iš alkoholinės komos tarsi „iš numirusiųjų“ keliasi apsidaužęs, kruvinas, agresyvus girtuoklis. Medikai labiausiai ir pavargsta nuo tokių piktų, girtų žmonių sukeliamos įtampos“.

Jų vaikai niekada neatleis tokiems „tėveliams“ už pragertus gyvenimus ir išduotas viltis. O jų  buvusioms žmonoms beprotiškai norėtųsi gyventi iš naujo.

         Seselės rankos mostas – lyg palaiminimas

Kai būna sunku, kai „išsunkia“ iškvietimai, Prienų Greitosios pagalbos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Aldona Milašauskienė prisimena savo gyvenimo credo: „Reikia“. Kai ir jai pačiai pasidaro silpna ir ima „kalti“ širdis, seselė vis tiek keliasi ir eina. Ji pagalvoja apie sergančią vienišą senutę – ir jėgų atsiranda. Savęs ji niekada negaili. „Eisiu tol, kol nukrisiu“, – sako slaugytoja Aldona, gatvės kaimynės vadinama „Mano daktarė“.

Aldona tiki ženklais, sapnais, lemtimi, Aukščiausiojo galia. Medikui – tai būtina. Kai ji susapnavo duobę namo gale – mirė tėvukas. Kai keletą dienų be perstojo staugė šuo – mirė mama.

Žavi Aldonos paprastumas, noras išlikti nežinomai, neaprašinėjamai. Jos noras – žmonėms suteikti džiaugsmo: darbu, žodžiu, dėmesiu. Juk sergančio žmogaus gyvenimas – sunki kančia, o akimirką džiaugsmo gauni kaip retą, brangią dovaną.

Gyvendama Birštone, vakarais „Greitosios“ seselė Aldona traukia savo kasdieniu maršrutu – į parką. Kas vakarą, eidama vis ta pačia gatve, ji mato prie to paties lango per dienų dienas sėdintį liūdną neįgalų žmogų. Praeidama seselė ilgai moja tam rymančiam senukui, kurio gyvenimas sutelpa tarp keturių lango rėmų ir pas kurį ji ne kartą buvo atvykusi pagal Greitosios pagalbos iškvietimus. Kiek daug toks dėmesys reiškia žmogui, kuris niekam nieko nereiškia. Aldona moja neįgalaus žmogaus langui net ir tada, kai lange būna tuščia. Seselės pakeltos rankos mostas yra ne tik moralinis palaikymas neįgaliam ligoniui, bet tarsi nebylus palaiminimas jo skausmui ir kančiai.

Laisvalaikiu slaugytoja Aldona mezga, triūsia savo gėlyne, klausydama pageidavimų koncerto, dar kolekcionuoja sėkmės talismanus – drambliukus, kurių turi per šimtą, augina, myli ir lepina savo augintinį – Rokį. Nuo mažens jai būdavo gaila ne tik kiekvieno silpno žmogaus ar verkiančio vaiko, bet ir gyvūnėlio, paukštelio ar drugelio.

Žmones seselė Aldona labiausiai vertina už sąžiningumą, rūpestingumą, žmoniškumą. Aldonai didžiausia vertybė – šeima. „Net didžiausios karalystės virsta dulkėm, jeigu jose ima byrėti šeima“, – sako Prienų Greitosios pagalbos skyriaus slaugytoja A. Milašauskienė. Milašauskų šeima yra viena iš daugelio gražių kantrybės, ramybės, darbštumo ir išminties pavyzdžių Birštone. Jų dukra, paklausiusi motinos patarimo, baigė farmacijos mokslus. Džiugina mažoji anūkė. Visiems Milašauskų šeimos nariams gera susirinkti į jaukius tėvų namus Birštone, kur prie tvarkingo namo išpuoselėtas ir išglostytas kiekvienas žaliuojančios aplinkos centimetras, o visų širdyse – šilti jausmai ir šviesios mintys, darančios žmogų laimingą.

Aldonos šeimą aplankiusi laimė yra ne atsitiktinumas. Pas tokius žmones laimė ateina kaip doro gyvenimo nuopelnas…

Su profesine švente, mielosios slaugytojos. Didžiuokitės, jog esate dieviškos profesijos atstovės. Nes, kaip sakė Hipokratas, „skausmo malšinimas yra dieviškas  darbas“.

Antanina Reklaitytė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close