Bitininkystės reikmenų parduotuvė persikėlė į erdvesnes patalpas

Balandžio 25-oji UAB „Wilara“ kolektyvui buvo džiugi ir pakili – atidaryta į naujas, erdvias patalpas persikėlusi bitininkystės reikmenų parduotuvė. Simbolinę atidarymo juostelę perkirpo monsinjoras Juozapas Užupis, bendrovės direktorius Gediminas Olsevičius ir direktoriaus pavaduotoja Danutė Olsevičienė, patalpas pašventino ir laimino garbingiausi šventės svečiai – Prienų parapijos kunigai.

Kai nepriklausoma Lietuva pradėjo žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius, tuo pačiu keliu pasuko ir patys drąsiausi verslininkai. Kitiems jie atrodė avantiūristai, nežinantys, su kuo teks susidurti – išalkusiais lengvo pinigo „stogą“ siūlančiais reketininkais, mokesčių rinkėjais ir kitais biurokratiniais slenksčiais. O jie, užsispyrėliai, rizikavo arba tapti nuo nieko nepriklausomi, arba visko netekti. Kaip žinome, per 24 savarankiškos Lietuvos metus verslo pionieriams teko daug išbandymų, ne vienam pridėjusių žilų plaukų ir patrumpinusių gyvenimą. Didelė dalis, atrodo, buvusių sėkmingų verslininkų „nubyrėjo“, bankrutavo – išliko stipriausieji, o gal – atkakliausieji, atlaikę konkurenciją, lietuvišką pavydą, nematavę ir dabar nematuojantys savo darbo laiko valandomis, atsisakę savaitgalių ir atostogų. Tarp jų – iš Aukštaitijos kilęs ir daug metų Prienuose gyvenantis inžinierius Gediminas Olsevičius. Jis į verslo vandenis paniro 1991-aisiais, kai įregistravo medienos apdirbimo įmonę.

Sakoma, gamtos dėsniai turi savo tvarką, kuriai paklūsta ir žmogus. Kaip bitės neša medų į avilį, lipdo korį prie korio, taip savo „avilį“ lipdo darbščios žmogaus rankos. 1994 m. savo rankomis pagaminęs pirmąjį avilį tuometinio klebono J. Užupio pasiūlytais paprastais gamybiniais įrankiais, G. Olsevičius sugebėjo per dvidešimt metų ne tik išsilaikyti verslo pasaulyje, bet ir suburti 34 žmonių kolektyvą, išplėtoti savo verslą iki pasaulinės reikšmės įmonės.

Viską įsirengė savo jėgomis

G. Olsevičiaus teigimu, patalpoje, kurioje įrengta naujoji bitininkystės reikmenų parduotuvė, prieš 11–12 metų nebuvo stogo, žiemą ledas ant sienų prišaldavo maždaug 10 centimetrų, aplinkui lakstė graužikai. Keliaudamas po užsienio šalis ir matydamas modernias įmones bei darbuotojams sudarytas darbo sąlygas, G. Olsevičius užsibrėžė tikslą – sukurti šiuolaikinę įmonę, kuri ir pasiūlą turėtų, ir civilizuotas darbo sąlygas. Treji metai, anot jo, buvo nepaprastai dėkingi. Jeigu prieš trejus metus visoje įmonėje buvo tik vienas tualetas, tai dabar visi padaliniai turi po atskirą tualetą, prausyklą.

„Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad verslas yra nuogas pinigų darymas. Bet pinigai – jeigu nėra prasmingai panaudojami – nesuteikia gyvenimo kokybės. Aš savo gyvenimo kokybę įsivaizduoju, kai žmonės, kurie dirba šalia, turi tvarkingus kabinetus, šiltas patalpas. Uždirbti galima daugiau ar mažiau, pasistatyti rūmus, bet praėjus kuriam laikui liksi vienas. O mano pasirinktas kelias toks, kad būtų patenkinti klientai, patenkinti savo gyvenimo kokybe bendradarbiai. Ir man, kaip inžinieriui, visada knieti pasaulį šiek tiek pakeisti, padaryti jį tobulesnį, gražesnį, įdomesnį“, – kalbėjo UAB „Wilara“ direktorius.

Kiekvieno indėlis svarbus

Džiaugdamasis naujomis parduotuvės patalpomis, G. Olsevičius padėkojo tiems, kurie labiausiai prisidėjo, kad jos tokiomis taptų, ir pirmiausia – įmonės vadybininkei Romai Babarskienei, be kurios daugiau nei dešimties metų triūso nebūtų pasiekta tokių rezultatų ir pripažinimo. Pagirti norėjosi kiekvieną. Štai, įrengiant naująją parduotuvę, Rimantas pirmasis sunešė lentynas, Sandra su Tomu rūpinosi, kad tos lentynos būtų pilnos. „Arvydas, Vitas, Aidas, su jaunatvišku entuziazmu įsiliejo Justinas, Giedrius… – vardino direktorius. – Viskas, ką čia matome, pastatyta, atnaujinta nepaprastai gabių ir darbščių įmonės darbuotojų rankomis. Kiekvienas matom ir suprantam, kad galbūt atskiro indėlio negalima padėti ant stalo. Bet, kaip tame skruzdėlyne, kiekvieno indėlis nepaprastai svarbus bendrai sėkmei“.

Įmonės vadovo teigimu, vienas iš svarbiausių jam dalykų yra atmosfera, dvasia ir širdies nuostata, su kuria pasitinka savo klientus. „Ta pati nuostata reikalinga ir tiems, kurie dirba ceche, kurių nesimato, bet matomi jų darbo vaisiai. Ar klientas, paėmęs gaminį į rankas, džiaugiasi, o mes galim didžiuotis, ar jis žiūri su kreiva šypsena. Visa tai priklauso nuo visų mūsų. Nereikalingų ir nesvarbių žmonių pas mus nėra, – sakė direktorius, pažvelgdamas į Liną, prižiūrinčią, kad patalpos būtų visad švarios. – Jeigu ne ji, mes braidytume po purvą. Ir švara kuria nuotaiką – tiek ateinantiems klientams, tiek mums visiems“.

Po vadovų liaupsių sulaukta ir darbuotojų padėkos. Pasak vadybininkės R. Babarskienės, direktorius pirmiausia rūpinasi darbuotojų darbo sąlygomis, o tik paskui savo – per darbus nepastebėjo, kaip prabėgo jo gimtadienis. Tačiau klaida buvo ištaisyta, o kolektyvas įteikė savo vadovui gimtadienio dovaną.

Dvidešimties metų sėkmės istorija

Šie metai UAB „Wilara“ simboliški ir jubiliejiniai. Gegužės mėnesį įmonei sukanka 20 metų. Kolektyvo dar laukia jubiliejinė šventė, kurioje bus daug daugiau svečių. Visi kartu prisimins pradžią, bitininkystės įmonės sėkmės istoriją.

Verta paminėti, jog 1994–1997 m. UAB Wilara buvo vienintelė įmonė Lietuvoje, gaminanti avilius serijiniu būdu. 1995 m. gaminiai pirmą kartą buvo pristatyti Lietuvos bitininkų šventėje Šiauliuose. Aviliai KLASIKA-16 ir KLASIKA-22 pelnė aukščiausią įvertinimą už originalią tradicinio avilio konstrukciją. 1996 m. Lietuvos bitininkų šventėje Kaune aukštinis bedugnis avilys pripažintas originaliausiu.

Pirmaisiais metais buvo pagaminama tik po 100–200 avilių. Tačiau kokybiška prieniečių produkcija greitai populiarėjo, pirkti avilių bičiuliai atvažiuodavo net iš tolimiausių Lietuvos pakraščių – Skuodo, Švenčionėlių, Klaipėdos, Tauragės, Zarasų. 1997 m. buvo užmegzti pirmieji tarptautiniai ryšiai (su Vokietija, Čekija ir Lenkija), o po ketverių metų – atidaryta ir bitininkystės parduotuvė Prienuose bei pradėta kulti duonelė.

Kelių dešimčių metų sėkmės istoriją galima vis tęsti. Sulig kiekvienais metais įmonė augo, populiarėjo, plėtė gaminių asortimentą ir bendradarbiavimo ryšius, leido katalogus, kasmet juos atnaujindama, sukūrė internetinę svetainę, elektroninę parduotuvę, kuri prieinama ne tik lietuviams – išversta į anglų, latvių ir rusų kalbas.  Tvirtėti padėjo ir Europos Sąjungos parama, kuria sėkmingai pasinaudojus įrengtas modernus korių lydymo cechas, įsigyta technikos.

Šiandien sunku įsivaizduoti Lietuvos bitininkų šventę be „Wilaros“ ekspozicijos, kurioje pristatomos pasaulinės bitininkystės naujovės. Nuolat daugėja importuojamo ir gaminamo inventoriaus. „Wilaros“ dėka kokybiški medsukiai, tradiciniai ir aukštiniai aviliai, vaškuolės, dūminės, atakiavimo ir filtravimo priemonės, bitininko apranga ir gausybė dabar jau nepakeičiamų smulkmenų tapo Lietuvos bitininkų kasdienybe.

Mažiau negu prieš metus, po pasaulinio kongreso „Apimodia“, kuriame mažasis įmonės spragiliukas laimėjo aukso medalį, įmonės darbuotojai pajuto tarptautinį dėmesį. Grįžus teko sparčiai suktis, kad spėtų siųsti spragiliukus į visą pasaulį – daugiausia į Vokietiją, Lenkiją, Čekiją, Daniją, Rusiją, Ukrainą. Toliausiai spragiliukas yra „nuskridęs“ į Čilę.

„Veltui vargsta miesto sargybiniai, jeigu miesto nesaugo Viešpats. Viešpats mus abiem rankom saugo, globoja ir rūpinasi“, – sako UAB „Wilara“ direktorius G. Olsevičius. Jauniems žmonėms, kurie turi lietuvišką nepilnavertiškumo kompleksą – stebėtis, kaip yra svetur, ir menkinti save, jis mėgsta kartoti: „Nei Lietuva, nei jokia kita vieta nėra provincija – provincija yra žmogaus galvoje. Provincialas gali būti žmogus, gyvenantis bet kurioje sostinėje, jeigu jis težino kelią nuo savo namų į darbą, iš darbo į parduotuvę ir vėl namo. Mes, gyvendami ir dirbdami Prienuose, esame pasaulinės bitininkus aptarnaujančios bendrijos nariai – ir ne kuklūs, mažiukai, o gerokai virš vidutinių“.

Puoselėja mintį įkurti bitininkystės muziejų

Į bitininkystės reikmenų parduotuvę užsuka vaikų ir suaugusiųjų, kurie nori pamatyti, kaip gyvena bitės, kaip gaminamos žvakės. Todėl bendrovės savininkas puoselėja idėją atidaryti ir muziejų, kuriame vyktų mokymai, įvairios paskaitos. Garbingą vietą čia turėtų užimti ir pirmasis avilys, kuris ir šiandien tebėra sveikas. Prieš savaitę jį vėl nupirkęs iš bitininko su bitėmis, direktorius bites žada perkelti į kitą avilį, o avilį įmonės jubiliejui pastatyti kaip muziejinį eksponatą. „Po Lietuvą išsisklaidę tūkstančiai avilių, o pats pirmasis įgauna simbolinę prasmę“, – tikina jis.

Muziejuje G. Olsevičius planuoja eksponuoti ir kelis išlikusius eksponatus iš giminės istorijos. Inžinierius – bitininkas paveldėjo ne tik savo prosenelių gabumus ir talentus, bet ir eksponatų būsimam muziejui. Prosenelis gamino avilius, kitas senelis buvo dailidė, bet taip pat turėjo avilių. G. Olsevičius turi išsaugojęs senelio gamintą atakiavimo peilį. Galbūt muziejuje suras kampelį ir močiutės, buvusios komersantės, talentingos audėjos, mezgėjos, verpėjos, relikvijos.

Roma Sinkevičiūtė