home Tautinis tapatumas „Lietuvos muziejų kelias“ neaplenkė ir Prienų

„Lietuvos muziejų kelias“ neaplenkė ir Prienų

REGIONO TRADICINIAI AMATAI IR AMATININKAI. 2012-ieji Seimo nutarimu paskelbti Muziejų metais. Vienas iš pagrindinių Muziejų metų projektų – „Lietuvos muziejų kelias“, nusidriekęs muziejinių renginių ciklu per visus Lietuvos regionus: Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją, Sūduvą ir Mažąją Lietuvą, neaplenkė ir Prienų. Į šį projektą Krašto muziejus įsijungė kartu su 87 Lietuvos muziejais. Nuo rugpjūčio 27 d. iki rugsėjo 1d. Prienų krašto muziejuje vyko edukacinių užsiėmimų savaitė „Ateik, pamatyk, sužinok, išbandyk“. Jos metu galima buvo dalyvauti edukacinėse pamokose: „Žvakių liejimas“, „Auskit, vykit, mano rankos...“, „Pasakų pasauly“, „Lino kelias iki staklių“, „Duonos kelias iki stalo“, „Riešinių mezgimas“. Šios programos žavi tuo, jog jų metu teoriniai etnografijos, dvasinio tautos paveldo dalykai yra iliustruojami „gyvais“ (duonelės kepimo, linų apdirbimo, audimo staklėmis) procesais. Visi renginiai buvo nemokami. Ir nors muziejininkai svarstė, kad muziejų kelias į Prienus užsuko nedėkingu metu, kai mokiniams yra atostogos, kai kurių programų dalyvių skaičius pranoko lūkesčius. Edukacinėje pamokoje „Pasakų pasauly“ labiausiai buvo laukiami vaikučiai. Joje dalyvavo mažesni ir didesni vaikai iš Prienų ir Varėnos. Programos metu jie susipažino su pačiomis populiariausiomis lietuvių pasakomis. Pasaką vaidino, pasaką šoko, ją dainavo ir net piešė. Renginį kartu su muziejaus dailininke Irute Seselskiene vedusi vyr. muziejininkė Anelė Razmislavičienė patikino, kad ši programa vaikams labai patinka, nes su lietuvių pasakomis susipažįstama per paties dalyvio patirtį ir išgyvenimus. Per savaitę muziejininkai stengėsi pristatyti visas edukacines programas, kurios vykdomos muziejuje jau ne pirmus metus. Viena iš pirmųjų ir populiariausių muziejuje –  „Duonos kelias iki stalo“. Tai kelių valandų teatralizuota mokomoji programa, kuri vykdoma artimoje autentiškai XIX a. mūsų krašto valstiečio trobai aplinkoje. Anot vyr. muziejininkės A. Razmislavičienės, užsiėmimo dalyviams – prieniečiams ir svečiams iš Alytaus – ypač patiko, kad galėjo išsinešti pačių išsikeptą duonutę. Kol duona kepė, dalyviai buvo supažindinti su ilgu duonos keliu – nuo rugio pasėjimo iki iškeptos duonelės padėjimo ant stalo, pamatė seniausius žemės įdirbimo, javų apdorojimo padargus, senovinius rakandus, galėjo pamėginti kulti rugius spragilais, sumalti  akmeninėmis girnomis, išgirdo apie tikėjimą magiškąja duonos galia, lemiančia derlių, žmogaus, šeimos gyvenimą. Kaskart nemažo susidomėjimo sulaukia ir programa „Riešinių mezgimas“, kurią pristato muziejaus vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė. Pasak jos, kukli lietuvių tautinio kostiumo detalė – riešinės – šiandien išgyvena tikrą atgimimą. Riešinės – nedidelis ir paprastas mezginys, tačiau šių rankdarbių meistrų Lietuvoje yra vos keletas. Lietuvos regionuose riešinės buvo vadinamos įvairiai: Aukštaitijoje – mankietai, apie Biržus – čiurneliai, Dzūkijoje – rankankos, Suvalkijoje – rankaukos, Žemaitijoje – mankietai. Riešinės buvo skirtos ne tik išeigai, jas nešiojo ir kiekvieną dieną, o ypač šaltuoju metų laiku, dirbant lauko darbus. Marškiniai anuomet buvo siuvami plačiomis rankovėmis, taigi, kad būtų šilčiau, dėvėdavo riešines, kurios būdavo užmaunamos ant rankovių. Riešinės labai tiko ir vaikams, kurie greitai išaugdavo drabužėlius. Mūsų prosenelės riešinių nenusimaudavo nei žiemą, nei vasarą. Norintieji daugiau sužinoti apie žvakių deginimo tradicijas ir nusilieti sau po žvakę dalyvavo edukacinėje programoje „Žvakių liejimas“. Ši programa irgi sulaukė nemažo susidomėjimo. Nors buvo užsirašę tik 10, programoje dalyvavo 16 žmonių. „Kai kurie iš jų pernai mokėsi megzti riešines, jų darbai jau keliauja po pasaulį, – pasidžiaugė vyr. fondų saugotoja E. Juodsnukytė. – Džiugina tai, kad programų lankytojai kasmet stengiasi susipažinti su skirtingomis programomis. Žvakių liejimo programą taikome pagal metų laikotarpius, siekdami supažindinti su įvairiais papročiais: šv. Kalėdų, Gavėnios. Visgi dėkingiausias yra kalėdmetis – įvairūs burtai, tradicijos be žvakės neapsieina“, – pasakojo E. Juodsnukytė. Pasak jos, kai nežinančiam tikrosios žvakės paskirties pasakai grabnyčia, graudulinė, įsivaizduoja, kad ji deginama tik prie velionio karsto. Iš tiesų žvakės paskirtis buvo apsaugoti namus nuo piktos dvasios. Programos metu sulaukta nemažai klausimų. Dažniausias ir netikėčiausias – „jūs medų kaitinate?“. Mat liejant žvakes sklinda medaus kvapas. Žvakių liejimo programos dalyviai išmoksta ne tik žvakę nusilieti, jie sužino ir labai įdomių istorijų. E. Juodsnukytė dalyviams pasakoja apie tradicijas dar nuo akmens amžiaus. Remiantis archeologų kasinėjimais, nustatyta, kad žvakės būdavo deginamos išleidus akmeniniuose skaptuotuose induose kažkokio gyvūno taukus. Į išskaptuotą akmenį pildavo taukus, įstatydavo žolės stiebą ir degindavo. Indėnai, pavyzdžiui, degindavo džiovintą žuvį. „Žvakė naudojama įvairioms apeigoms, net juodajai magijai“, – perspėja muziejininkė. – Archajiški burtai ir būdavo vadinami juodąja magija, kurios apraiškų beveik neišlikę. Labai mažai jų aprašyta, bet seniausi – nuogas kūnas, veidrodis ir žvakė. Pavyzdžiui, kūčių vakarą merginos eidavo į palėpę, nusirengdavo nuogos, pasiimdavo į rankas grabnyčią ir eidavo aplink kaminą, kol veidrodyje pasirodydavo jaunikis. Dažniausiai pasirodydavęs velnias, ir tokia apeiga baigdavosi mirtimi. Ją, galima manyti, iššaukdavo baimė ir fantazijos. Bijome to, ko nematome. Aš nebijau to pasakoti klausytojams, nes geriau perspėti, kokios gali būti pasekmės“, – sakė E. Juodsnukytė. Dar viena programa supažindina su vienu iš senųjų amatų – audimu. Užsiėmimo metu vadovė Marija Šniokienė muziejų kelio dalyvius supažindino su audimo įrankiais, mokė austi, vyti juosteles. Daug įdomaus vaikai ir suaugusieji sužinojo apie lietuviškas tautines juostas. Kaip sakė M. Šniokienė, programoje dalyvavusios kelios prieniečių šeimos nusivijo sau vytines draugystės juosteles. Dalyvavusieji „Lino kelio iki staklių“ teatralizuotoje programoje įsitaisė valstiečio troboje, kur buvo demonstruojami lino darbai. Šioje programoje dalyvavo grupė iš Prienų socialinių paslaugų centro: 26 žmonės, iš jų 17 vaikų. Anot vyr. muziejininkės A. Razmislavičienės, mažai kas žino, kas yra linas, ką iš jo daro ir kaip daro, kaip jis pavirsta menu. Todėl užsiėmimo metu vaikai ne tik klausė dainų, pasakojimų, bet ir kūlė, mynė, bruko, šukavo linus, kol graži sruoga tapo. Palydėjusi iki staklių, vyr. muziejininkė parodė, kaip močiutė šią sruogą verpia, audžia, ir kojelėm, ir rankelėm, ir mintim dirba. Perdavus muziejų kelio estafetę Žemaitijai, vyr. fondų saugotoja E. Juodsnukytė sakė: „Šiemetinis blynas neprisvilęs, visos programos vyko numatytomis dienomis. Vis dėlto labiausiai pasisekė Žemaitijai ir Mažajai Lietuvai. Ten muziejų kelias prasidėjo mokslo metų laikotarpiu Baubliuose, jie galėjo pritraukti daugiau mokinių. Rugsėjo mėnesį taip pat gali tikėtis didesnio susidomėjimo. Keisčiausia, jog mūsų mokytojai neskatina vaikų domėtis tomis programomis, kurių patys galbūt nėra matę. Kadangi kalbama, kad muziejų lankymas mokiniams bus privalomas, vertėtų pasižiūrėti, ką mes rodome. Mes kol kas neturime tokios praktikos, kaip kiti muziejai: sukūrę programą, pasikviečia supažindinti su ja vieną mokytoją. Mes sulaukiame svečių iš Elektrėnų, Kauno mokyklų. O kur mūsų vaikai keliauja į ekskursijas?“ Rugpjūčio 30 d. į Prienų krašto muziejų buvo atvykę „Lietuvos muziejų kelio“ atstovai. Jie atsivežė knygą, kurioje muziejai palieka linkėjimus ateities kartoms. Prienų krašto muziejininkai pasveikino organizatorius su gražia tradicija ir parašė linkėjimą kraštiečio poeto Just. Marcinkevičiaus žodžiais: „Muziejus yra ta vieta, kur suvokiame, kad esame Vienatis, kad esame žmonių bendruomenė, atsimenanti ir pažįstanti save. Tai tartum patvirtina mūsų buvimą, paremia ir įpareigoja mus. Įpareigoja darbui ir kūrybai“.  

Reikalinga visų žmonių pagalba

Naudodamiesi proga Prienų muziejininkai kreipiasi į rajono gyventojus. Šiais metais sukanka 60 metų, kai buvo įšventintas į kunigus Juozas Zdebskis. Deja, muziejus negavo finansavimo, o muziejininkai nori įgyvendinti kilnų sumanymą – surengti kun. J. Zdebskio kilnojamąją parodą. Tai pavyks galbūt kitais metais. Muziejuje yra daug informacijos apie kun. J. Zdebskį, tačiau papildoma medžiaga labai praverstų. Gal kas turite kunigo rašytų laiškų, atsiminimų, kuriuos padovanoję muziejui atliksite kilnią misiją, pasidalinsite šiomis istorinėmis vertybėmis su visais krašto žmonėmis ir muziejaus svečiais.

Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close