TALENTŲ SAMBŪRIS. Užbūrė pomėgis dailei

„Aš dar labai neilgai tapau, vos penketą metų, todėl viskas, ką dabar darau, yra bandymas atrasti savo stilių“, – sako buvusi „Revuonos“ vidurinės mokyklos, dabar Kauno technologijos universiteto gimnazijos ir Prienų meno mokyklos mokinė Agnė Alaburdaitė. Neseniai Šilavoto laisvalaikio salėje buvo surengta Agnės pirmoji personalinė dailės darbų paroda. Aštuonios iš vienuolikos drobių nutapytos per vasarą, tarp jų du triptikai: „Parke“ ir „Pelytės“. Dailios pelytės, sutūpusios trijuose paveiksluose, skirtos mamos informatikos kabinetui.
Jaunoji dailininkė sutiko atsakyti į keletą klausimų.
– Kas tave įkvėpė dailei?
– Esu baigusi Meno mokyklos smuiko specialybę. Bet jaučiau, kad man reikia kito meno. Pasukau į dailę. Pirmus metus buvo labai sunku piešti, vėliau patiko vis labiau ir labiau.
– Tavo mama ir tėtis – tiksliųjų mokslų atstovai. Iš ko paveldėjai gabumus piešimui?
– Abu mano tėvai yra informatikai, su daile nesusiję. Mama galvojo, kad turime kažkuo užsiimti ir mus su sese nuvedė į Meno mokyklą, pradžioje – į muziką. Tačiau kai patenki tarp tokių žmonių, kurie groja, piešia, dainuoja, pats įsitrauki. Mes sugalvojome, kad reikia ir dailės mokytis.
– Kokias savybes tavyje nuo mažens ugdė tėveliai?
– Mama nuo mažens ugdė atsakomybės jausmą. Ypač tai padeda dabar moksle. Aš žinau, kad reikia padaryti, ką esu užsibrėžusi, todėl lieka laiko ir pomėgiams.
– Kokių pomėgių turi be piešimo?
– Labai myliu žirgus, jodinėju. Mėgstu ir rankdarbius: neriu, siuvinėju, derinu įvairius stilius.
– Sugrįžkime prie dailės. Kiek per penkerius metus nutapei darbų? Kokiose parodose teko dalyvauti?
– Personalinė paroda yra pirmoji, bet prieš tai teko dalyvauti Meno mokyklos ir kitose organizuojamose jaunųjų menininkų parodose. Kadangi mūsų mokytojas Vladas Tranelis yra labai aktyvus, stengdavosi siųsti mūsų darbus į respublikines bei tarptautines parodas, skatindavo mus visur dalyvauti. Kiek iš viso esu nutapiusi, negalėčiau suskaičiuoti. Daug. Ant drobės mažiau.
– Ar daug gauni užsakymų?
– Gaunu nemažai. Dažniausiai mano draugai, pažįstami, kurie mane palaiko, manimi tiki, prašo, kad kažką nupieščiau.
– Negaila būna skirtis su darbais?
– Visada gaila. Apie juos juk nuolat galvoji…
– Kokias kūrybines mintis brandini?
– Yra gal dešimt darbų, kuriuos norėčiau nupiešti. Pirmiausia būna tik idėja, kurią nori perteikti. Kartais idėjos vystymasis užima dieną, kartais savaitę, kartais net trejus metus. Dar man neužtenka patirties, kad jas visas galėčiau įgyvendinti. Kol kas laikau stalčiaus kamputyje ir laukiu, kada gebėsiu tai padaryti.
– Ką gali pasakyti apie patirtį, kurią įgijai per šiuos metus Meno mokykloje?
– Ne tik įgijau žinių bei įgūdžių, bet ir susipažinau su žmonėmis, kurie domisi mano kūryba, kurie mane palaiko ir man padeda. Kiekvienas jų yra vertas asmeninės padėkos. Nevardinsiu jų, tiesiog noriu pasakyti nuoširdų ačiū tiems, kas manimi tiki.
– Tarp tų, kurie tiki, neabejoju, yra ir tavo mokytojas.
– Aš matau, kad mokytojas pats labai myli tapybą, meną. Daugelis mokytojų myli savo darbą, bet tuo neužsiima laisvalaikiu. Mane užbūrė tai, kad jis ne tik moko, bet ir pats daug dirba. Tai skatina dirbti ir mane, kad greičiau „prasilaužčiau“. Mokytojas duoda daug vertingų patarimų, yra ne tik pedagogas, bet ir draugas. Nemačiau daugiau tokių dailės mokytojų.
– Galbūt mokytojo autoritetas meno linkme pakreips ir tavo gyvenimą?
– Bijau apie tai kalbėti, nes mano norai labai greitai keičiasi. Galvojau apie dvi specialybes, bet dabar kirba mintis, kad siesiu gyvenimą su menu.
Kalbino Roma Sinkevičiūtė