Ankstyvas vaikų kalbėjimo ir kalbos sutrikimų nustatymas ir pagalba
Universaliausia bendravimo priemonė yra kalba. Kalbėdami mes vartojame žodžius. Nuo pat ankstyvos vaikystės žodis pradedamas vartoti daiktams pavadinti. Mokymasis kalbėti suteikia vaikui galimybę bendrauti su suaugusiaisiais, įgyti žinių apie aplinką, išreikšti savo poreikius, mintis ir jausmus.
Girdėdamas suaugusiųjų kalbą, žaisdamas ir stebėdamas, vaikas išmoksta tarti gimtosios kalbos garsus, sužino žodžių reikšmes. Vaikai, kurių kalba gerai išlavėjusi, lengviau bendrauja ir reiškia savo mintis, geriau pažįsta juos supančią tikrovę. Deja, ne visų vaikų kalba vystosi sėkmingai. Garsų tarimo trūkumai, skurdus žodynas ar nesugebėjimas skirti panašiai skambančius garsus trikdo vaiko pažintinę veiklą, dažnai tampa ir mokymosi sunkumų priežastimi.
Kokiais etapais vystosi vaiko kalba?
Raiškiai ir nuosekliai kalbėti žmogus mokosi visą gyvenimą. Tik gimęs kūdikis jau stengiasi bendrauti – skleidžia įvairius garsus, reaguoja į mūsų šypseną, kalbinimą. Pirmaisiais gyvenimo metais mažyliai išmoksta reaguoti į skirtingus garsus, nustatyti jų kryptį, suprasti dažniausiai tariamų žodžių reikšmes. Svarbu, kad šiuo laikotarpiu suaugusieji praturtintų vaikučio „pasaulį“ įvairiais garsais, taktiliniais pojūčiais, įvardytų aplinkos daiktus, veiksmus.
Antraisiais gyvenimo metais vaikas jau pradeda tarti garsų junginius, pirmuosius prasmingus žodžius, kartoti aplinkinių kalbą. Suaugusieji, skatindami vaiką pakartoti naujus žodelius, turėtų bendrauti emocionaliai, aiškiai ir lėtai tarti žodžius, palaikyti akių kontaktą. Tinkamas bendravimas su vaiku yra viena iš svarbiausių sėkmingo kalbos vystymosi sąlygų.
Nuo dvejų iki ketverių metų vaiko žodynas kas šeši mėnesiai padvigubėja, t.y. vaikas kasdien išmoksta po kelis naujus žodžius. Trejų metų vaikas gali mokėti vidutiniškai 1000–1200 žodžių. Jis pradeda vartoti visas kalbos dalis, tarp kurių vyrauja daiktavardžiai, veiksmažodžiai, tobulėja prielinksnių valdymas. Nors trejų su puse ar ketverių metų vaikų kalbai būdingas fiziologinis šveplavimas, tačiau tokio amžiaus mažyliai jau turėtų taisyklingai tarti visus gimtosios kalbos balsius ir dvibalsius. Be to, jie jau skiria daiktavardžio vienaskaitą, daugiskaitą, linksnių reikšmes. Šio amžiaus vaikai vis geriau suvokia daiktavardžių priesagas, kalboje vartoja jų mažybines formas, daro mažiau žodžių derinimo klaidų.
Vaiko kalba ikimokykliniame amžiuje nuolat lavėja, vis taisyklingiau tariami garsai, tikslėja daugiaskiemenių žodžių tarimas, turtėja žodynas, sudėtingesnė tampa gramatinė kalbos sandara, plėtojasi rišlioji kalba. Fiziologinis šveplavimas baigiasi apie penktuosius metus, o tai reiškia, kad garsinė kalba jau visai susiformavusi. Penkerių metų vaikai jau turi taisyklingai tarti visus kalbos garsus, vartoti tikslias sąvokas ir formuluoti taisyklingus sakinius. Nedideli nukrypimai nuo šios amžiaus ribos dar nerodo sutrikimo požymių.
Kada vaikui reikalinga logopedo pagalba?
Kiekvieno vaiko kalbos vystymosi tempai labai skirtingi. Vieni vaikai, sulaukę dvejų metukų, taria keletą žodelių, o kiti jau kalba sakiniais. Lėčiau vaikų kalba gali plėtotis dėl daugybės priežasčių: paveldėjimo, klausos susilpnėjimo, raidos sutrikimų, netinkamos kalbinės aplinkos ir t.t.
Kada pradėti nerimauti? Tai priklauso nuo vaiko kalbos būklės, kaip vaikas kalba: garsais, garsiažodžiais ar žodžiais, sakinukais, kokia kalbos garsinė struktūra, kokius garsus taria taisyklingai, kokių netaria, kiek turtingas žodynas, kokie pasakojamosios kalbos gebėjimai.
Tačiau, jei jums atrodo, kad vaiko kalba nepakankamai išlavėjusi pagal amžių, sunkiai suprantama aplinkiniams, jeigu jis painioja garsus, netaria kai kurių ar daugelio garsų, „iškraipo“ ar trumpina žodžius, nedelsdami pasitarkite su šeimos gydytoju, kreipkitės į logopedą. Logopedas, atlikdamas kalbos tyrimą, įvertina artikuliacinį aparatą, garsų tarimą, foneminės klausos išlavėjimą, vaiko žodyną, kalbos gramatinį taisyklingumą ir rišlaus pasakojimo įgūdžius. Tik tuomet galėsite pasidžiaugti, kad be reikalo nerimaujate, arba, nustačius kalbos sutrikimus, bus suteikta logopedo pagalba.
Klaidinga manyti, jog nereikia skubėti kreiptis į specialistą, jeigu vaikas kalba garsų junginiais ar savos kalbos žodžiais, suprantamais tik šeimos nariams. Nuomonė, jog vaikas išaugs, kalba savaime susitvarkys, kad vaiko iki 4–5 metų vesti pas logopedą neverta, yra neteisinga.
Vėluojanti kalbos raida gali būti ne vienintelis, tačiau labiausiai pastebimas požymis, išryškinantis kitų procesų netolygų formavimąsi. Tokiems vaikams svarbu atlikti visapusišką raidos vertinimą pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, kuris atskleistų jų smulkiosios ir bendrosios motorikos išlavėjimą, kalbos supratimą bei kalbos raišką, girdimąjį ir regimąjį dėmesį bei atmintį, savarankiškumą ir socialinę adaptaciją. Nustačius sulėtėjusią vaiko kalbos raidą rekomenduojama intensyvi logopedo pagalba, kai kuriais atvejais prisireikia individualios specialiojo pedagogo ar kitų specialistų pagalbos.
Dėl nepakankamai išsivysčiusios kalbos vaikas, o ypač paauglys, jaučiasi izoliuotas, vienišas, negalintis išsakyti savo nuomonės, negebantis užmegzti kontakto. Visi tėvai nori, kad jų vaikai kalbėtų taisyklingai ir sklandžiai, tačiau pastaruoju metu daugėja vaikų, turinčių įvairių kalbėjimo bei kalbos sutrikimų. Į pagalbą vaikui ir šeimai ateina logopedai. Tai specialistai, kurie šalina ir koreguoja įvairius kalbos ir kalbėjimo sutrikimus bei padeda įveikti mokymosi sunkumus įvairiais amžiaus tarpsniais. Ankstyvas kalbėjimo ir kalbos sutrikimų nustatymas, logopedo bei tėvų bendros pastangos padeda vaikui sėkmingai įveikti kalbos sutrikimus ir tobulinti kalbos įgūdžius.
Giedrė Džiaugienė
Prienų PPT logopedė
