Skaitytojo laiškas. Jūsų chalatai – patys balčiausi

Kai į mūsų namus atsėlino vėžys, tada aš dar neįtariau, koks gyvenimo „Dakaras“ mūsų laukia. Kai iš spausdintuvo ištraukė tyrimų lapelį su mano vyro mirties nuosprendžiu – vėžys, tada mes ir pradėjome suktis pragaro ratuose. Aš kaltinau viską: likimą, neteisybę, ligas. Ir vis galvojau; kodėl mūsų šeimai – vėžys, o kažkoks kasdien girtas Glušpetris voliojasi sveikas? Pusmetį tylėjo išjungtas telefonas. Nieko nepajėgiau įsileisti į merdintį gyvenimą. Prisiminiau, kaip gražiai kažkada mano vyras raižydavo medį, kaip dalyvaudavo tautodailininkų parodose, kaip sodo gale, baigęs pradalgę, iš upės pakrantės parnešdavo žemuogių, o kiekvieną rudenį tėviškės miškuose ieškodavo baravykų… Kokia brangi dabar tapo šių prarastų galimybių vertė.

Suvokiau, kad vėžio diagnozė nepermaldaujama, neatšaukiama ir jos pakeisti negali niekas: nei artimųjų skausmas, nei ligoninės palatas lankančio kunigo balsas. Staiga pamačiau, kaip onkologijos palatose skausmo iškankintas jaunas vyras šaukia žmoną, senukas – sūnų, močiutė – Dievą… Aš nė nesapnavau, kad mūsų laukia toks pats likimas. Kad gydant šią sunkią ligą ir visas jos komplikacijas per 12 metų mums teks pakeisti ne tik daugybę gydymo įstaigų, ligoninių, palatų ir daktarų, bet ir gyvenimo tikslus bei prasmę.

Esame paprasti, neturtingi žmonės, todėl nepaprastai bijojome to, apie ką buvome girdėję ar skaitę: kad mūsų medicina žmogaus nemato, negirdi ir iš esmės net negydo. Kad medicinos paslaugų mašinos „ ratukai“ pradeda suktis tik juos gerai „ patepus“. Buvo tekę girdėti apie kai kurių daktarų emocinį kurtumą, kai net privalomi veiksmai jiems būna sunkus lažas. Teko girdėti ir apie arogantiškas seseles, ir apie „praktiškas“ slaugutes, kurios naktimis „dirba“ tik savo „kamaraitėse“. Teko girdėti ir smagų anekdotą apie daktarus: „Prieš vizitaciją kalbasi du gydytojai: „Ką darom su šituo: ar gydom, ar tegul gyvena?“

Tačiau savojo „Dakaro“ trasoje mums tokių medikų sutikti neteko. Sunkiame savo kely mes sutikome ne vieną garbingą gydytoją, kuris į pagalbą ligoniui atskuba pasirengęs padėti ir už tai nelaukdamas jokio atpildo.

Imtynės su vėžiu ir mūšis dėl protezų

Po pirmos operacijos mano vyras neteko dviejų trečdalių skrandžio, vėliau jam buvo pašalintos gerklos ir balso stygos, po kitų chirurginių intervencijų jis neteko limfmazgių ir seilių liaukų, dar vėliau buvo išpjauta pusė plaučių. Nuo spindulinio gydymo jam visiškai susilenkė stemplė ir iškrito paskutiniai dantys. Žmogus negalėjo nei valgyti, nei kalbėti. Grėsė lėta mirtis iš bado. Netekus visų dantų buvo ne mažiau baisu, nei susirgus vėžiu. Galutinai sutriko ne tik ligonio kramtymo funkcija, bet jau nepadėdavo ir balso aparatas. Tą aparatą pridėjus prie nebylio kaklo su atvira tracheostomos anga, girdėdavosi tik švokštimas – ir jokio aiškesnio garso. Trintas, per zondą supilamas maistas jį pykindavo, o alkis tapo įprasta būsena.

Matydama nekalbančio, nevalgančio ir nuolat nervų graužiamo vyro lėtą mirtį aš atsidūriau Sveikatos apsaugos ministerijoje, ligonių kasose, ekspertų komisijose, kitose medicinos valdininkų įstaigose, nešiodama jiems gydytojų konsiliumų išvadas, kad žmogui būtinas dantų protezavimas skubos tvarka. Aš myniau daugybės įstaigų ir tarnybų slenksčius, ieškodama pagalbos ir supratimo. Neradau nė vieno, nė kito. Atnešti ar atsiųsti dokumentai nuguldavo valdininkų stalčiuose, o į paprastą žmogelį buvo žiūrima lyg į šiukšlę. Biurokratų kabinetuose aš jaučiausi lyg maža, įkyri, nieko verta muselė. Daugumos pareigūnų akyse išskaitydavau tą patį garsiai neištartą priekaištą: „Ko jūs norit? Jam 60 metų ir jis serga vėžiu, kokių dar protezų jam reikia – jis vis tiek ilgai netrauks“. Teko sutikti pareigūnų, valdininkų, kurių biurokratizmas yra pasiekęs tokį laipsnį, kad jų veiksmus jau nustojo veikęs ne tik sąžinės, bet ir civilinis kodeksas.

Apimta siaubo dėl biurokratų nužmogėjimo vieną dieną savo ašaromis aš „ploviau“ Sveikatos apsaugos ministerijos sieną. Ir sostinės gatvėje mane atsitiktinai pastebėjo kažkoks pro šalį ėjęs žurnalistas. Jau kitą dieną sulaukėme korespondentų vizitų į mūsų namus. Jie, pamatę besikankinantį žmogų ir pavartę dešimtis raštiškų mano prašymų įvairioms institucijoms, įsitikino situacijos grėsmingumu ir netrukus spaudoje pradėjo eiti straipsniai apie sunkaus onkologinio ligonio mūšį dėl dantų protezų. Po rašinių spaudoje tą pačią dieną į pagalbos šauksmą atsiliepė Vilniuje įsikūrusi viena privati odontologijos klinika. Tai, ko sveikatos apsaugos sistemoje „dirbančių“ pareigūnų armija nesugebėjo ar nenorėjo padaryti per 5 mėnesius, vienas nuoširdus vilnietis odontologas padarė per 5 dienas – birštoniečiui buvo pamatuoti, padaryti ir sudėti kokybiški dantų protezai.

Tokia buvo mūsų „Dakaro“ trasos pradžia. Sunki artimo žmogaus liga per 12 metų privertė mane ne tik „ mušti“  nemigos naktų rekordus, bet ir rimtai pasigilinti į man tokį svetimą ir nelengvą medicinos mokslą, į vaistų, tyrimų ir medicinos paslaugų įkainius, o kovojant su biurokratų terorizmu teko pramokti ir pacientų teisių apsaugos įstatymus. Nes tik žinojimu ginkluotas žmogus tvirčiau kovoja ir rečiau pralaimi.

Čia šviečia vilties spinduliai

Gydėmės Vilniaus universiteto Onkologijos instituto ligoninėje. Čia dirba kilniam mediko darbui tikrai atsidavę gydytojai. Aš netikėjau, kad čia sutiksime medikų, kurie į pagalbą ligoniui atskubės su tokiu nepaprastu pasiaukojimu. Įsitikinau: kuo aukštesnį mokslo laipsnį turi gydytojas, tuo jis paprastesnis ir žmoniškesnis. Išvydę tokį daktarą, palatos ligoniai keičiasi tiesiog akyse. O tai, kad keletą dešimtmečių ligoninei ir žmonėms paaukojęs puikus gydytojas į darbą atvažiuoja senučiuku automobiliu – gėda ne jam, gėda – valstybei.

Rytas… 8 valanda. Onkologijos Instituto devintame aukšte prasideda nauja diena. Mano vyras jau ant operacinio stalo. Operacinėje visi šurmuliuoja, sveikinasi. Po kelių minučių čia stoja tyla, pasklinda dezinfekuojamųjų medžiagų kvapai, girdisi raištelių šiurenimas, atliekama daugybė smulkių, kaip gerai išmokta malda, paruošiamųjų darbų. Kūnas apraizgomas vamzdeliais, žarnelėmis, atliekama nejautra. Čia negali būti jokios klaidos dozuojant vaistus. Ant operacinio stalo gulinčiam žmogui jau tas pats, kur kas vyksta ar vyks. Su kokiomis mintimis operacinėje „ užmiega“ ligonis – šito nesužinos niekas. Netrukus viską nustelbia ligonio kvėpavimą palaikantis aparatas. Jis ištisą dieną skleidžia vienintelę ir tą pačią muziką. Kitos muzikos čia būti negali, nes visas dėmesys čia skiriamas ligonio širdies ir kvėpavimo dainai. Chirurgai ramūs, nesibaimina. Paglostomas ligonio veidas, paliečiama ranka, akylai stebimas bet koks odos spalvos ar temperatūros pasikeitimas. Virš operacinio stalo pasukamos vilties lempos, didelės, baltos „akys“ pakrypsta link krūtinės, chirurgo „binoklis“ su kauke ant veido palinksta arčiau žaizdos. Chirurgai turi tiksliai matuoti kiekvieną perpjautą kūno centimetrą. Keičiami krauju permirkę tamponai. Vyksta kova už gyvybę. Lėtai slenka valandos. Čia sekundė kainuoja gyvenimą, o darbo diena matuojama kitokiais laiko vienetais. Žmogaus gyvybė čia priklauso nuo kiekvieno chirurgų judesio. Tai tęsiasi 10, o kartais ir daugiau valandų. Nejučia ant chirurgų veidų atsiranda šalto skysčio lašai. Operacijai baigiantis chirurgų akys kupinos džiaugsmo. Tai reiškia – operacija pavyko.

Ar kas susimąsto apie chirurgų rankų vertę? Už jų daromus stebuklus nulenkti galvą per maža. Būna dienų, kai tą pačią dieną gydytojų laukia dar viena – ekstrinė – operacija. Tada chirurgai jaučiasi jau ne ką geriau už savo ligonį. Tuomet labai reikalinga Dievo malonė. Juk stebuklus daro Dievas, gydytojai – tik gydo. Apie prastą chirurgų savijautą čia niekada nekalbama. Ji nuspėjama tik iš akių. Savaitgaliais chirurgų veiduose nesunku įskaityti iš kojų verčiantį nuovargį. Vilniaus universiteto Onkologijos institute už devintojo aukšto durų verda kasdienybėje neįsivaizduojamas gyvenimas.

Tuo metu Instituto koplytėlėje laikomos šv. Mišios už onkologinius ligonius. Čia ligonių artimieji meldžiasi už tuos, kurie patys sau padėti jau negali. Tesaugo juos Aukščiausiojo malonė.

Tik žiūrėjau chirurgui į akis ir jau nieko neklausiau

Laukiau iš operacinės ir reanimacijos atvežamo brangaus žmogaus. Ir prisiminiau seną legendą… Kartą per dykumą ėjo pavargęs, vienišas žmogus. Tolumoje jis pamatė kryžių. Priėjęs arčiau ir pamatęs nukryžiuoto Kristaus žaizdas jis paklausė:„Ar labai skauda?“ Kristus atsakė: „Ne. Tik šypsotis sunku…“

Slinko trečia nevilties para… Mačiau išoperuotą brangų žmogų, gulintį bejėgį, mačiau pajungtus aparatus ir vis silpnėjančią jo širdies darbo kreivę. Laukti buvo beprotiškai sunku. Kai iš visų jausmų liko vienas – bejėgiškumas, atrodė, kad Dievas tik to ir siekia, kad tu netektum visų ir visko, kad nuo tavęs nusigręžtų ir pasaulis, ir Dievas. Aš tegalėjau ištarti: „Teesie Tavo valia.“

Atsistoju…Nuo nemigos ir įtampos gerokai silpna, svaigsta galva. Pasirodo, žmogaus organizmo pajėgumai turi ribas. Kažkur skauda, veržia, temsta akyse. Onkologijos skyriuje po palatas dūzgia sesutės. Viena slaugytoja bando mane guosti: „Laikykitės. Jūsų laukia sunki kelionė per kopas… Stiprybės“. Vieną akimirką pamaniau, kad angelas atėjo pasiimti mano sielos. Prisiminiau vaikystę. Tai atrodė lyg seno, gero filmo epizodai. Jie jau niekada nepasikartos. Nuo šiol mano gyvenimas bus lyg perplėštas voratinklis, skausmo našta slėgs lyg perkrautos rezginės, o kasdienybė pavirs nesibaigiančiais vizitais pas gydytojus su rusenančia dirbtine viltimi. Tramdau ašaras… Vis dar bandau tikėti, kad žmogaus dvasios jėga yra begalinė.

Pagaliau iš reanimacijos į palatą atveža mano ligonį, tiksliau sakant – išbalusį, paliegusį, kruvinomis drenomis apnarstytą nejudantį jo kūną. Šaltais delnais paglostau jo karščiuojančią galvą. Slenka valandos. Atsidūrusi gydytojo kabinete aš nesugebu suformuluoti klausimo: „Kodėl jam mažai padeda nuskausminamieji ir visai negelbsti migdomieji?“ Su psichologe nesugebu pasidalinti savo baime. Nebyliu tapęs mano ligonis į visus klausimus atsakinėja tik nervingais gestais, kurių aš niekaip negaliu suprasti. Neįprasti, švokščiantys garsai ir ligonio rankų mostai, nuolat kylanti temperatūra ir nesibaigiantis jo dusulys, pašalinus pusę plaučių, varo mane iš proto.

Sėdėdama šalia ligonio lovos tada aš nė neįtariau, kas mūsų laukia ateity, ir nė neįsivaizdavau, kiek dar kartų mano ašaros sems VUOI devintojo aukšto laiptų aikštelę.

Ėjo mėnesiai, metai. Mano žmogus ištvėrė 8 operacijas, 5 skausmo blokadas, 66 spinduliavimo seansus, pusmečius chemoterapijos. Kiekvieną kartą, taikant vis kitokį gydymą, medikų onkologų lūpose aš išskaitydavau tik nedrąsią abejonę. Bet gydytojų dėka ta abejonė pamažu virto mažyte viltimi.

Pradėjau tikėti, kad onkologinių ligonių gydymo eigoje kartais pasitaiko fantastiškų Dievo pagalbos ženklų. Nualinti sunkios ligos, neišgalintys džiaugtis gyvenimu, išblyškę ir išsekinti chemoterapijų kai kurie vėžiu sergantys ligoniai vis dar gyvena… iš pareigos, kad atliktų viską tvarkingai, iki galo…

VUOI kasdien vyksta kova už gyvybę. O aš iki šiol vis dar stebiu tą nenupasakojamą mirties santykį su gyvenimu. Gydytojai šioje kovoje rodo tokius ištvermės ir pasiaukojimo pavyzdžius, prieš kuriuos blanksta didvyrių žygdarbiai. Už gydytojų ir slaugytojų atsidavimą bei nuoširdų darbą tebus jiems atlyginta ne tik Lietuvos Garbės statulėlėmis, bet ir ligonių meile. Tebus tai jiems didžiausia dovana, padėka ir paminklas.

Mūsų šeimos gydytoja – žmoniškumo stebuklas

Medicinos darbuotojų profesinės šventės proga sveikiname Birštono PSPC medikų kolektyvą ir mūsų mylimą šeimos gydytoją birštonietę Sigitą Balkevičiūtę. Ši jaunutė gydytoja yra paprastumo ir žmoniškumo stebuklas, profesinio padorumo pavyzdys, puikiai suprantanti mažo miestelio mediko profesijos svarbą ir misiją. Gydytoja S. Balkevičiūtė savo pacientams ir kūną gydo, ir sielą gaivina. Savo kasdieniu nepriekaištingu darbu ji įrodo, kad be modernios įrangos provincijos miestelyje gydyti galima, be širdies – ne. Juk geras žmogus, ir dar baltu chalatu, jau savaime yra vaistai ligoniui. Juk sveikstama ne tik nuo Jūsų profesionalumo, bet ir nuo Jūsų žmoniškumo. Dažnai tenka lankytis pas šeimos gydytoją: šimtai tyrimų, dešimtys siuntimų, krūvos vaistų, konsultacijos, vizitai į namus.

Man taip ir liks mįslė: iš kur imasi daktarės Sigitos gerumas? Ačiū jai už padrąsinančią šypseną, už palaikymą ir patarimus, kuriuos ji dalija visiems, išsigandusiems savo likimo. Ačiū už kasdienybę, į kurią ji įdeda savo širdį.

Birštono PSPS šiltas medikų ir pacientų bendravimas ramina ir guodžia. Įžengus čia pajunti, kad tik tu tą momentą esi svarbus gydytojams ir slaugytojoms, kad jos galvoja tik apie tave. Vos tik pažvelgusi į žmogų slaugytoja Vijoleta Janulienė supranta, kokio dydžio skausmai jį kamuoja. Namuose jos aplankytas pasiligojęs senukas pasijunta tvirčiau, kai sunkią minutę jį švelniai paliečia seselės ranka. Juk kad tas senukas užmigtų, dažniausiai jam reikia ne tik tabletės, jam reikia, kad šalia jo lovos pasėdėtų artimas žmogus.

Džiaugsmu suplazda širdis, kai Birštono PSPC šviesuliukas slaugytoja Lijana Petraškienė lyg artimą žmogų apkabina skausmo iškankintą senutę, kurios palydovai – lazda ir vežimėlis, kurią jau seniai pamiršo ir ministrai, ir vaikai. Tai būna prisilietimas ir širdimi, nes žmogaus rankų, kaip ir širdies, niekada neįmanoma apgauti.

Su profesine švente

Medikų dienos proga lenkiame galvą prieš žmones, kurie dovanoja gyvybę mirštančiam ir pagalbą sergančiam. Visur: ir Vilniuje, ir Prienuose, ir Birštone. Ačiū visiems medikams už tai, kad Jūs išnaudojate kiekvieną galimybę tam, kad pacientų žvilgsniai nusidažytų viltimi.

Jūsų gerumas sujaudina. Jūsų atjauta – paguodžia. Jūsų pagalba – šildo ir teikia stiprybės. Už tai, ką Jūs darote, turėtumėte tapti Auksinės širdies nominantais, Garbės diplomų savininkais. Jūsų profesinę šventę turėtų lydėti gėlių jūra, plojimų audra, televizijų eteris ir padėkos. Tačiau jeigu Jūsų šventę lydės ligonių sielų džiaugsmas – Jūs būsite laimingiausi žmonės.Tegul Jus aplanko didžiausia laimė – žinojimas, jog esate mylimi. Tegul Jūsų rankų Dievas niekada neišleidžia iš savo delnų. Tegul kiekvienas, suklupęs po  ligos našta, iš gydymo įstaigos išeis kaip iš bažnyčios – šiek tiek sveikesnis ir laimingesnis.

Su švente, gerbiamieji medikai, sveikatos Jums patiems ir didelės asmeninės laimės.

Pagarbiai        ANTANINA        Birštonas