home Lietuvoje Velykų Didžioji savaitė

Velykų Didžioji savaitė

 Jau su nekantrumu skaičiuojame dienas iki šv. Velykų. Pati šventė greitai praeina, tačiau tas nepaprastas ir jaudinantis laukimas, ko gero, ir yra didžiausias džiaugsmas. Mūsų protėviai turėjo visokių papročių ir tradicijų, kurios iš šimtmečių glūdumos atkeliavo iki mūsų, tik jau įgavusios ir šiandieninio gyvenimo bruožų. Šv. Velykų šventė džiugina ir žmones, ir gamtą, juk ne veltui sakoma, kad per Velykas ir akmenys žydi... Niekas neprieštaraus, kad pagrindinis šv. Velykų, Kristaus prisikėlimo, kaip ir pavasario atgimimo šventės, simbolis yra kiaušinis – gyvybės ir visa ko pradžia. Norėdami pagerbti gamtą ir Kūrėją, žmonės pradėjo marginti ir visaip gražinti kiaušinius. Kiekvienas nudažytas ir ornamentais išrašytas kiaušinis turėjo tam tikrą prasmę. Prieš Velykas prasidedanti Didžioji savaitė taip pat yra ypatinga. Ypač svarbus yra Tridienis, prasidedantis nuo ketvirtadienio – kunigystės įsteigimo dienos, primenančios Jėzaus Kristaus paskutinę vakarienę. Ketvirtadienis prieš Velykas dar vadinamas švaros diena. Kiekvienas po žiemos turi apsitvarkyti – viską išvalyti, išvėdinti, visas dulkes išpurtyti, taip pat nepamiršti ir kiemo takelius nušluoti, darželyje akmenėlius nubaltinti. Plaudavo ne tik grindis, baldus, bet ir sienas, lubas. Ūkininkai arklius išmaudydavo, iššukuodavo, taip pat aveles tvarte aptvarkydavo, bitininkai biteles aplankydavo, jeigu graži diena – ir pravėdindavo avilius. Visi tą dieną turėdavo darbo net patys mažiausi ir seniausi. Žolininkė bei tautosakininkė Rita Balsevičiūtė yra užrašiusi ir apie tekančio vandens gydomąjį poveikį, ypač prieš Velykas. Pasak žmonių pasakojimų, „didžiajame ketvirtadienyje reikia prieš saulėtekį praustis tekančiame vandenyje, ir su niekuo nekalbėjus parbėgti ir vėl atsigulti. Tada visus metus sveikas būsi. Tokiam tikslui labiausiai tinka šaltinis, o jei dar į rytus ar pietus vanduo teka, tai sėkmė užtikrinta. Pavyzdžiui, Kristapiškių kaimo „Nuotakos“, Kvietkinės šaltiniai teka į pietus, „į saulę“, todėl šios tradicijos čia dar nebuvo pamirštos. Šaltinių vandeniu gydė akis ir kūno skausmus. Yra ir daugiau tokių šaltinių ir upelių. Dar ir daugiau tikėjimų galima paminėti, pvz., verstis kūlio, išgirdus pirmą griaustinį. Manoma, kad tada būsi sveikas ir neskaudės strėnų“. Penktadienis – kryžiaus pagerbimo diena, kurios metu primenamas Kristaus nukryžiavimas, jo pasiaukojimas žmonijos nuodėmėms išpirkti. Didysis penktadienis yra ramybės ir tylos diena, kai ir bažnyčioje nutyla varpai, negrojama vargonais, nebent naudojamos vadinamosios tarškynės arba „kleketukai“, kaip sako Dzūkijoje. Pasak senų žmonių, tai vėlių durelių diena – kad vėlės, iš skaistyklos išeinančios, į savo bažnytėlę sugrįžtų...  Taip pat buvo paprotys tą dieną su vaikais ir anūkais aplankyti artimųjų ir pažįstamų kapus, taip pat jaunimui parodyti, kur palaidoti jų proseneliai. Lietuvių tauta turėjo ir tam tikrų velykinių „varažbitų“, nors kartais juokingų. Pavyzdžiui, ir tokių – jei mergina turi didelę slaptą svajonę susirasti jaunikį ir ištekėti, ji nuo penktadienio dvyliktos dienos iki dvyliktos nakties turi su niekuo nesišnekėti, ir tada jos lūkesčiai išsipildys... Svarbi buvo ir šeštadienio diena. Šeštadienį buvo pagerbiama ir šventinama ugnis bei vanduo. Pašventinta ugnis būdavo parnešama į kiekvienus namus ir garbingai uždegama. Dabar viskas labiau supaprastinta – pašventinami atsinešti degtukai... Šeštadienį šventinamas ir vanduo, tad kiekvienas, dalyvavęs šv. šeštadienio apeigose, parsineša buteliuką ar kitą turimą indą šventinto vandens ir šventintų degtukų. Šeštadienį žmonės budėdavo prie Kristaus karsto ir laukdavo sekmadienio prisikėlimo šv. Mišių. Dabar irgi kai kuriose bažnyčiose atsiranda būrelis budėtojų. O sekmadienio, šv. Velykų, rytą besirenkančius į Kristaus prisikėlimą tikinčiuosius pasitinka džiaugsmingai skambantys varpai ir bažnytinio choro giedamas „Aleliuja“. Stasė Asipavičienė  

Didžiojo tridienio katechezė

  Velykos –  tai mūsų Viešpaties Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas. Todėl Velykų švenčiamos nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Sekmadienio ryto. Taip pat Velykų įvykį švenčiame kiekvienose Mišiose, kurios yra šio Didžiojo tridienio – Velykų atkartojimas. Velykiniame šventime tikintieji kviečiami apmąstyti Jėzaus įvykį, suprasti, priimti Jo kančią ir mirtį, ir kartu triumfuojančiai, džiaugsmingai švęsti Prisikėlimą. Juk Kristaus įvykis, Velykų slėpinys, yra mūsų tikėjimo, mūsų buvimo krikščionimis versmė, esmė ir pagrindas, kurį verta priimti, švęsti atvira širdimi.   Didysis ketvirtadienis (Paskutinė vakarienė; Eucharistija)   Minimas Eucharistijos įsteigimas ir Jėzaus įsakymas vieniems kitus mylėti. Šią dieną yra prisimenama Paskutinė vakarienė, kuri įvykusi Jėzaus ir mokinių rate, šiandien visų mūsų yra lygiai tokiu pat būdu surengiama ir švenčiama. Šią dieną į ją esame pakviesti visi. Eucharistijoje Kristus mums kiekvienam save atiduoda, paaukoja per duoną ir vyną. Taip mes pastebime Kristaus troškimą būti su mumis kiekvieną dieną, kad būtume Jo draugai, bendrabroliai, Jo skelbėjai. Kunigystė. Taip pat šią dieną visi prisimename, jog esame kunigiškoji tauta – nešanti Viešpačiui save, savo gyvenimo auką, atnašą Jo garbei. Kunigais esame tapę Krikšte, kada Viešpats mus pakvietė būti Jo nariais, Kūnu ir Krauju pasauliui. Ir šią dieną esame kviečiami nešti ant altoriaus savo atnašas, savo gyvenimo duoną, ir ją laužyti. Nutyla varpai. Jie neskambės iki Velyknakčio. Tai mums primena paklusnumą ir nusižeminimą. Varpų skambesys – tai Gerosios Naujienos skambėjimas. Varpų nutilime galime įsiklausyti kaip mūsų gyvenime skamba Geroji Naujiena, ar mes esame Gerosios Naujienos skelbėjai.   Didysis penktadienis  (Jėzaus kančios ir mirties diena; Kryžiaus diena)   Mišių nėra. Šią dieną nešvenčiamos Mišios, nesidžiaugiama Kristaus buvimu su mumis, nes Jis kenčia ir miršta. Jo nėra! Švenčiama tik žodžio liturgija. Komunijai duona nekoncekruojama; dalinamasi nuo vakar likusia. Kunigas gulasi prieš altorių. Tai reiškia nusižeminimą ir atgailą. Tai visos bendruomenės vidinės savijautos išraiška. Kunigas, kaip visos bendruomenės atstovas, gulasi prieš Viešpatį tiesiog save nužemindamas, sulygindamas save su žemėmis. Lygiai taip pasijunta ir visa bendruomenė. Žodžio liturgija užbaigiama ilga Visuotinė malda, kurioje meldžiamasi už visą Bažnyčią, už kitatikius ir netikinčius, už valstybių vadovus, už vargšus kenčiančius vargą. Kryžiaus akivaizdoje prisimename visus, už kuriuos miršta mūsų Viešpats Jėzus Kristus, prašydami Kryžiaus teikiamų malonių bei atleidimo. Šventojo Kryžiaus pagerbimas. Iki Didžiojo penktadienio kryžius buvo pridengtas violetiniu veliumu, tuo tarsi išreiškiant nežinojimą, nepastebėjimą kryžiaus, kančios, kas mums taps atpirkimo kaina. Kristaus dievystė ant kryžiaus buvo tarsi pridengta kančios. Kunigui triskart užgiedant “Štai kryžiaus medis”, – išreiškia atsiskleidžiantį mums begalinės Dievo meilės – Jėzaus įvykio slėpinį; kančios vertę, kuri trykšta iš mylinčio Dievo per Sūnų visai žmonijai. Žmonės pagerbia Kryžių jį pabučiuodami ar kitu būdu.   Didysis šeštadienis (Velykų vigilija; Kristaus Prisikėlimo šventimas)   Velykų šventė skelbia Kristaus mirties ir prisikėlimo paslaptį, gelbstinčią galią, išganomąją jėgą. Velykų paslaptis yra ne vien Kristaus paslaptis, bet ir visos Bažnyčios, kaip Kristaus Kūno paslaptis. Velykų naktis tapo liturgijos centru ir sekmadienio pradžia, kuriame šlovinamas Viešpaties prisikėlimas. Šio vakaro, nakties apeigos yra kupinos džiaugsmo, nepaliaujamo gėrėjimosi Prisikėlusiuoju Jėzumi Kristumi, kuris mūsų bendruomenėje bus pastebimas per šio šventimo keturias dalis: Žiburių liturgiją, Žodžio liturgiją, Krikšto liturgiją, Eucharistijos liturgiją. Žiburių liturgijos prasmė ir joje esantys simboliai. Šviesa liturgijoje turi labai plačią simboliką. Visiems mums suprantama saulės šviesos reikšmė pasauliui. Visais laikais žmonių gyvenime didžiulę reikšmę turi namų apšvietimas: lempos, žvakės. Degantys žibintai buvo naudojami žydų namų liturgijoje, jie apšviesdavo ir pirmųjų krikščionių susirinkimus. Žiburių liturgijoje, vykstančioje jau sutemus, renkamės prie laužo. Pašventinama ugnis (ne anglys, medis, degtukai, bet ugnis, besiplaikstanti ugnis!), uždegama Velykų žvakė, simbolizuojanti Kristų, kuris savo mirtimi ir prisikėlimu nušvietė mūsų gyvenimo kelią. Žvakė, naikinanti save, atiduoda šviesą ir šilumą, o tai išreiškia Kristaus savybes. Žvakė buvo naudojama jau IV amžiuje. Popiežiaus Inocento III, mirusio 1216 m., laikais buvo dar pridėti penki vaškiniai pumpurai, kuriuos išliejant į vidų įdedami smilkalų grūdeliai. Žvakės šviesa mums primena Kristaus šviesą, o nuo jos prisidegę savo žvakutes mes suvokiame, kad esame tapę panašūs į Jį ir nebe savo šviesą skleidžiame. Tada su degančiomis žvakutėmis sueiname į tamsią bažnyčia vedini velykinės žvakės kaip ugnies stulpo vedusio izraelitus naktyje iš vergovės į laisvę. Tada visiems susirinkus giedamas velykinis šlovinimas „Exsultet“ (“Tedžiūgauja”), kuriame poetiškai nusakomas visas Velykų slėpinys išganymo plane. Ugnis išsklaido tamsą ir nušviečia naktį. Kristus kaip Šviesa ir Šiluma išsklaido mūsų tikėjimo sutemas ir nuodėmės tamsą. Velykinėje žvakėje, jos šviesoje suspindi Kristus, kuris jau yra prisikėlęs, ir šviečia mums naujojo gyvenimo šviesa, sklaidančia mirties tamsą. Tai prisikėlusio Kristaus šviesa. Žodžio liturgijos prasmė. Žodis atskleidžia tiesą, dovanoja supratimą. Kristus kaip vienintelis Dievo Žodis atskleidžia mums tiesą apie Dievą ir apie mus pačius – kad esame mylimieji Jo vaikai, dėl kurių Jis yra pasiruošęs net apiplėšti save, net apriboti savo dievystę ir mirti ant kryžiaus. Šioje vigilijoje yra pateikiami devyni skaitiniai: septyni iš Senojo Testamento ir du ir Naujojo Testamento. Per šiuos skaitinius mes randame, pastebime Dievą, kuris per visą žmonijos istoriją yra žmogų, visą pasaulį kuriantis, vedantis, kaip Tėvas savo vaikus auklėjantis ir prižiūrintis. Naujajame Testamente išgirstame džiūgavimo šūksnius „Aleliuja“, taip mes pradžiungame sutikę prisikėlusį ir esantį kartu mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Prisikėlęs Kristus mums kalba per Šv. Raštus žodžių pagalba, teikdamas mums nemirtingumo žodžius, kuriais turime tikėti. Žodžio liturgijoje skaitomi skaitiniai ir Evangelija ir apmąstomas Dievo nuostabus veikimas vedant savo tautą į laisvę. Prisimenami svarbiausi Išganymo istorijos įvykiai, žvelgiam į tai, ką Dievas nuveikė mūsų išganymui. Tarp Senojo ir Naujojo Testamento skaitinių įsiterpia Garbės himnas, skambinama varpais. Krikšto liturgijos simbolika ir prasmė. Krikšto liturgijoje prisimename tai, kad iš mirties esame perėję į gyvenimą, kuomet Jėzaus vardu buvome nuplauti Krikšto vandeniu, panardinti jo mirtyje ir drauge su Juo prikelti amžinajam gyvenimui. Todėl bus šventinamas vanduo skirtas krikštui ir apsišlakstę juo atnaujinsime krikšto pažadus su degančiomis žvakelėmis rankose simbolizuojančiomis prisikėlusio Kristaus šviesą, kuri spindi mumyse – Dievo vaikuose, Kristaus broliuose. Krikščionio krikštas – tai dvasinė mirtis su Kristumi, kad vėl iš naujo su juo prisikeltume ir atnaujintume savo gyvenimą. Krikštas – tai tapimas Dievo vaiku, pakrikštytųjų bendruomenės – Bažnyčios nariu. Velykų šventė pati tinkamiausia švęsti krikšto sakramentą. Paskelbus Milano ediktą 313 m. katechumenai buvo pradėti krikštyti Velykų naktį. IV a. susiformuoja Velyknakčio krikšto apeigos. Dabartiniais laikais rekomenduojama, kad suaugusieji Krikštui ruoštųsi Gavėnios laiku ir būtų pakrikštyti per Velyknaktį. Vanduo nuplauna ir atgaivina. Krikšto vandeniu pasinėrę į vandenį – Kristų esame tapę švarūs, nuplauti nuo nuodėmės purvo ir pakviesti į amžinojo gyvenimo džiaugsmą. Nuplauti vandeniu Krikšte esame patepami Krizma – aliejumi, kuris giliausia prasme yra pats Kristus, Jo įsigėrimas į mus, Jo kvapas. Eucharistijos liturgijos prasmė Velyknaktyje. Eucharistijos liturgija yra Velykų vigilijos viršūnė. Joje mes jau iš anksto gėrimės amžinosiomis Velykomis, jau dalyvaujame dieviškame pokylyje, dangaus puotoje laužydami duoną, dalindamiesi Kristaus Kūnu ir Krauju ir taip tapdami dieviškojo gyvenimo dalininkais. Čia kaip Emauso mokiniai atpažįstame Kristų mūsų tarpe, laužydami duoną, ja maitindamiesi, kuri yra pats Prisikėlusysis. Valgome, sotinamės Tuo, kuris, kaip praėjusiomis dienomis matėme ir supratome, buvo kankinamas ir miręs. Tačiau prisimindami Jo paliepimą – laužyti duoną ir gerti taurę, darant Jo atminimui, – mes džiaugsmo kupini švenčiame Jėzaus Kristaus mūsų Viešpaties prisikėlimo slėpinį, bendrystę visų kartu. Duona pasotina, o vynas pralinksmina širdį. Jėzus Kristus duodamas mums duonoje ir vyne savo kūną ir kraują, pasotina mūsų didžiausią troškimą – būti laimingais, mūsų gyvenimui suteikdamas prasmę ir padarydamas mus vieno Tėvo vaikais, o tarpusavyje – broliais ir seserimis. Duona, paimta iš mūsų gyvenimo kaip mūsų gyvenimo simbolis, Kristaus Kūnu, kuris pasotina tampęs dieviškojo gyvenimo simboliu, tampa perkeistu mūsų gyvenimu gyvenimui, kuriame kartu yra ir Jėzus Kristus. Vynas kaip linksmumo ir gyvenimo gerovės, sėkmės simbolis, tampa dieviškosios malonės šaltiniu, Kristaus Krauju, kuris atgaivina, džiugina mūsų tikėjimą, mūsų kasdienybę.   Prasmingai švenčiamų Jums Velykų! Lai Kristaus prisikėlimo šviesa pripildo Jūsų gyvenimus skaidrios, ramios kasdienybės bei drąsos būti tikrais krikščionimis! Juk dėl to Kristus prisikėlė... Kun. Rytis Baltrušaitis

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close