„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…“, – rašė Kristijonas Donelaitis „Metuose“ apie pavasarį. Atšiaurių žiemų sulaukiančios Lietuvos gyventojai visada laukdavo laiko, kai Saulė pradėdavo keliauti vis ilgesniu dangaus keliu. Laiko, kai ne tik prasidėdavo ūkio darbai, bet ir sušildavo namai, visomis spalvomis nusidažydavo gamta. Nuo senų senovės labiausiai visoje liaudies tautosakoje, drožyboje gerbiama ir dažniausiai vaizduojama buvo Saulė. Netgi simbolikoje krikščioniškasis kryžius laikomas Saulės keliu per keturis metų laikus (apskritimo fone esantis kryžius).

Taip ir dabar – į Lietuvos žemumas ir aukštumas, į Prienų kalvas ir miškus kasdien skubėdama Saulė žvelgia iš vis aukštesnio dangaus taško. Iš aukščiau žvelgdama ne tik džiugina širdis, bet ir šildo.

 Naktinio dangaus stebėtojams tai irgi puikus laikas pratęsti savo stebėjimus. Su kiekviena šilta diena ateina ir vis šiltėjančios naktys. Jau nereikia kumštinių pirštinių bei poros termosų karštos kavos, tad lengviau valdyti didžiąją teleskopo akį. O ir patį teleskopą lengviau priversti dirbti. Išnešus iš šiltos patalpos, nebereikia laukti, kol nuo stiklų išgaruos kondensatas ir bus galima žvelgti į dangaus gelmes.

O ką jose galime dabar įžiūrėti?

Tik nusileidus Saulei ir dangui pasipuošus juoda marška, pietiniame nakties danguje sužibės ryškiausias taškas – Jupiteris. Jis palengva slenka žemyn iš aukščiausio ekliptikos – Saulės kelio – taško į vakarus. Žemiau po Jupiteriu driekiasi visas žvaigždžių spiečius – Šienpjovių žvaigždynas, Vakaruose vis labiau prie horizonto artėja Andromeda kartu su savo galaktika M31 – vienintele galaktika, matoma plika akimi be jokių papildomų prietaisų. Tuo pačiu rytuose jau aukštai, tačiau vis labiau aukščiausio ekliptikos taško, Jupiterį vejasi dar vienas ryškus dangaus kūnas – Liūto žvaigždyno žvaigždė – Regulas. Apie 10 val. vakare, Andromedos galaktikai artėjant prie horizonto vakaruose, rytuose patekės raudonasis karvedys – Marsas. Na, o 1 val. nakties, Jupiteriui pasislėpus už aukštesnių medžių, į dangų rytuose įžengs du susikibę draugai – Mėnulio delčia bei Saturnas. Pastarojo dėl Mėnulio spindėjimo, ko gero, smalsuoliai neišvys, tačiau po dylančio Mėnulio kraterius dar spės pasižvalgyti. Šie abudu draugai  per šiaurinį dangų atsitemps ir žvaigždėmis išmargintą Paukščių Tako skraistę. Artėjant rytui, Paukščių takas vis labiau kils virš mūsų galvų. Jau brėkštant, pietryčiuose prie horizonto turintys galingesnius teleskopus galės pabandyti užtikti Plutoną, o apie pusę šešių ryto – ir dažnai tautosakoje minimą Venerą.

Žvaigždžių lietumi šįkart džiugins šiaurinis nakties dangus – Didieji Grįžulo ratai naktį iš kovo 23-iosios į 24 d. Greitai krentančios žvaigždės vos leis spėti sugalvoti norą. Dar po 4 naktų – iš 27-osios į 28 d. įsimylėjėlius džiugins iš Slibino nasrų krentančios lėtos žvaigždės. Jų reikia dairytis taip pat naktiniame danguje.

 

Mantvydas Prekevičius

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close