Knyga iš 2012 metų geriausiųjų. Tai Eugenijaus Ališankos esė rinkinys „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“.

Viršelio aplanko vidinėje pusėje po minimalistine autoriaus nuotrauka – glaustos žinios:„Žinomas poetas, eseistas, vertėjas. Gimė 1960m. tremtyje, Barnaule. Nuo 1962-ųjų gyvena Vilniuje. Išleido poezijos rinkinius: „Lygiadienis“ (1991m. Zigmo Gėlės premija už geriausią debiutą). „Peleno miestas“ (1995m.), „Dievakaulis“ (1999m.), „Iš neparašytų istorijų“ (2002m.), „Exemplum“ (2006m.), „Jeigu“ (2011m.); esė knygas: „Vaizdijantis žmogus“ (1998m.), „Dioniso sugrįžimas“ (2001m., Kultūros ministerijos premija).

Verčia šiuolaikinę pasaulio poeziją: Zbignievo Herberto, CzeslavoMiloszo, WyslavosSzymborskos, AdamoZagajewskio, DerekoWalcotto, Jerome‘oRothenbergo ir kitų poetų eilėraščius. Jo paties kūryba versta į daugelį pasaulio kalbų. Knygos išleistos JAV, Vokietijoje,Austrijoje, Slovėnijoje, Rusijoje, Švedijoje, Bulgarijoje, Belgijoje.

Pavydėtina penkiasdešimtmečio rašytojo biografija! Tikras dvidešimtojo amžiaus sėkmės vaikas! Pasaulio poetas! Darbštaus, laimingo šiuolaikinio žmogaus pavyzdys! Tai ir šitos knygos tekstuose rasime paaiškinimą, kaip formuojasi tokios sėkmės žmogus, juo labiau, kad jie pavadinti „autobiografinėmis novelėmis“. Anotacija sudomina teiginiu, kad „šioje knygoje biografijos faktai ir prisiminimai tėra atramos taškas. Knyga gali būti skaitoma įvairiais lygiais – kaip autoriaus istorija, kaip tekstai apie žmogaus savivoką, egzistencines paieškas, pagaliau – ar pirmiausia – kaip literatūros kūrinys“.

Girdama šią knygą, eseistė Giedra Radvilavičiūtė teigia, kad „autorius geba turgaus realiją organiškai sulieti su kultūros aliuzija ir leisti skaitytojui pajusti gilesnę kasdienybės prasmę (saldžią bendrumo dvasią)“. Vaikystės ir jaunystės prisiminimai, sulieti su dabartimi, kultūra, perteikiami, anot G.Radvilavičiūtės, „ne su sentimentalia, bet analitine nostalgija (būtent tokia nostalgijos rūšis artima moderniam 19-ojo amžiaus skaitytojui)“…

Tad skubėkime atsiversti pirmąją esė ir sužinoti, kas yra ta „analitinė nostalgija“. „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“- tai Dzeržinskio, o dabar Kalvarijų gatvės Vilniuje, kur prabėgo autoriaus vaikystė, paveikslas. Tikrai – nieko romantiško. Buities vaizdai tapomi ne „sacrum“, o greičiau „profanum“ detalėmis. Gyvenimas be jokių patogumų, tarp šiukšlių ir musių. Sovietinė realybė su savo skurdžia kasdienybe ir „raudonomis“ šventėmis, kurios džiugina tik vaikus. Tik prosenelis, iš kaimo atsivežtas į miestą, „kerta profanum-sacrum ribą“, kasdien eidamas į Šventojo Rapolo bažnyčią, gyvendamas „utopiniame pasaulyje, vis Dievo Mieste“(p.9).

Taigi šis kontrastas ir verčia suklusti ir tarsi nujausti, kokį kelią pasirinks du broliai, einantys „ilgiausia gatve tarp dviejų bažnyčių“.

Iš kitų esė sužinome, kad matematiką studijavęs pasakotojas tapo rašytoju, poetu, o jo brolis – skulptorium. Taigi pasirinko „sacrum“ kelią…

Antroji esė „Obelių trikampis“- su „analitine nostalgija“ papasakoti atostogų kaime įspūdžiai. Tame kolūkiniame kaime irgi nieko gražaus. Atostogaujama ne pas tikrą močiutę, o tik močiutės jaunystės draugę. Nors jos pavardė Sidabrienė, bet jos sūnus, kolūkio brigadininkas, kuris dažnai grįžta iš kažkur su „kvapeliu“, „teškia: „Tu, durne, dirbk, o ponai miega“ (p.15). Bet pasakotojui jis patinka, nes išdrožia jam dūdelę ir lanką – vienintelį jo gyvenime ginklą – „tikro vyro ginklą“ (p.17). Va taip mokomasi ne tik iš knygų…Kitas „dėdė“ Alfredas – traktorininkas – irgi eina „slėpynių su baltosios buteliu“, „šiaip geras žmogus, ne su griežčiu širdy, sakyčiau, dosnus, tik, man regis, labiau motinos Sidabrienės sąskaita“ (p.19)…Va, taip mokomasi suvokti žmogaus „tapatybę“, toleruoti abi jo puses: „profanum ir sacrum“. Šita esė pilna tolimiausių asociacijų, kurios tarsi „užtrenkia“ autoriaus begalinį liūdesį dėl tos sodybos gyventojų tragiško likimo, dėl mūsų kaimą ištikusios „baltosios mirties“, dėl kurios buvusi Sidabrų sodybvietė pasakotoją su broliu dabar pasitinka „varnalėšų mišku“… Esė baigiama simboliniu „filosofiniu“ vaizdu. „Du pusamžiai vyrai“, brisdami per dilgėles, suranda vienintelį buvusio didelio sodo medį trešnę – „stovi po medžiu užvertę galvas, tarsi po ilgų ieškojimų pagaliau būtų priėję arbormundi. Pasaulio medį, kuriame viskas turi pradžią ir pabaigą“ (p.27). Skaitytojas prisimena, kad jaunesnysis, kai reikėdavo važiuoti iš kaimo namo, garsiai verkdamas bėgdavo į sodo gilumą… Praeities skausmas nesitaiksto su praradimu – veržiasi atkurti tai, kas prarasta, kitu būdu – ne tikrovėje, o mene. Ar ne sielvartai gimdo menininką?..

Ne tik praradimai, sielvartai, bet ir, atrodo, neįveikiami sunkumai, kuriuos sau užsikrauna aistringa, besiveržianti į pažinimą, beatodairiška jaunuolio prigimtis. „Didysis tranzas“- esė, kuri pasakoja apie studentų kelionę į pietus, į Azerbaidžano pakraštį netoli Irano sienos, kur gyvena jų „bičiulio bičiulis“. Keliauja be bilietų, be pinigų, „zuikiais“- traukiniais, dažniau prekiniais, nei keleiviniais, įvairių rūšių, dažnai ir be langų „automobiliais“. Visa kelionė, trukusi mėnesį, papasakota su kruopščiausiomis smulkmenomis – išalkę, nemiegoję, daugelį parų nesiprausę, nuolat persekiojami baimės, kad bus išmesti iš transporto priemonės, uždaryti daboklėje, keturi entuziastai – būsimasis filosofas, gydytojas, skulptorius, Rašytojas-Poetas-kelionėje tikrai „grūdinasi kaip plienas“. Skaitai ir dūsauji: na, ir ištvermės, ir kantrybės, ir dvasios begalinės tvirtybės reikia tam, kuris nori išmokti „gyvenimo kalbos“ ir ją „išversti“ į meno kalbą!(p.58).

Įspūdingas karinio gyvenimo „filmas“ eseistinėje novelėje „Šiaurės užkarda“. Neįkainojamos patirtys šiaurėje, kai „leitenantas“(apie save kalbama trečiuoju asmeniu), „išlipęs iš traukinio, išsižiojo gaudydamas orą, užspringo pirmu gurkšniu ir netikėtai apsiašarojo“ (p.63).Vaizdingai papasakota ir „laisvalaikio patirtis, kai leitenantas „trumpam ištrūksta į rudenio raudoniu užlietas sopkes, vaikšto vienas beveik pasaulio kraštas, pakeliui renka baravykus ir raudonikius, netikėtai pasiklysta (čia galėtų būti viso gyvenimo metafora),neberanda tako namo; tenka bristi per upę, vanduo gilus, todėl leitenantas visiškai išsirengia, iškelia virš galvos tvarkingai sulankstytą uniformą bei batus ir brenda per upę, semiamas iki pažastų“ (p.75)…

Iš tų „aštrių patirčių“ ir sapnai įspūdingi: sapnuoja, kad jau miręs, jau jį rengiamasi šarvoti, jaučia, kad ima silpti, kad „tai jo paskutinė diena šiame pasaulyje“. „Kiekviename iš mūsų mirtis tūno kaip garstyčių grūdelis, ir vargas tam, kas užmiršta garstyčių skonį, tada ateina sapnai“ (p.78)…

Rašytojo brandą rodo ne tik išskirtinių patirčių reljefingi paveikslai su filosofine potekste, bet ir empatijos bei vaizduotės jėga piešiant tėvų ir senelių tremtinių portretus. Skaudžius jų likimus, išniekintą gyvenimą, atimtą teisę į laisvę ir laimę autorius priešpastato jų santykių grožiui, ištikimybei, meilei. Nors esėse „Plyšiai“ ir „Interviu“ apie jam artimiausius žmones pasakojama labai santūriai, kone rūsčiai, tačiau per tėvo pomėgį fotografuoti vaikus, per jo savigraužą, kad babūnė, išėjusi vietoj jo į vaistinę, žuvo po automobilio ratais, atskleidžiama gilios meilės ir prieraišumo santykiai. „Visi namai išauga ant kapinių plyšių ir nebaigtų istorijų, ar ne?“ (p.91) – retoriniu klausimu, tarsi nesigraudindamas, baigia novelę „Plyšiai“ apie Tėvą,- savo santykių su Tėvu istoriją ir gretindamas, ir priešpastatydamas F.Kafkos aprašytiems „Laiške Tėvui“.

Gi esė „Interviu“ piešia senelių paveikslus. Iš pradžių – „sausos“ žinios: „Mano senelių šeimos buvo ištremtos 1941m. Abu seneliai pirmosiomis dienomis buvo atskirti nuo šeimų ir įkalinti tame pačiame Rusijos kalėjime. Abu seneliai netrukus kalėjime mirė – vienas buvo sušaudytas kaip tėvynės išdavikas (kokios? okupantų? Iki šiol man ši formuluotė atrodo verta jei ne antikinės tragedijos, tai bent Becetto ar Kafkos absurdo), kitas po metų mirė iš bado“(p.140). Tačiau babūnė iškentė tremties pragarą ir grįžo su vaikais į Lietuvą, ir vis „kalbasi“ su savo Antanu – sušaudytu policininku, dirbusiu Smetonos laikais pasienyje su Latvija. Jis ir „po šiai dienai santūriai šypsos iš pageltusios nuotraukos, akyse ramus pasitikėjimas ir kažkokie geraširdiški velniukai. Toks turėtų mylėti vaikus, sodintis ant kelių anūkus senatvėj, prisimerkęs sukti gudrias istorijas“ (p.144)…

Nupiešęs senelių meilės ir tremties paveikslą („Bobūnė mylėjo policininką Antaną Antanas irgi ir sūnų, ir dukrą, ir gražiąją žmoną labai mylėjo“), „interviu“ pabaigoje užduoda klausimą sau pačiam: „koks jausmas apima sėdint seneliui ant kelių?“ (p.154)… Ne, autorius nesistengia graudintis ir graudinti skaitytoją… Bet šitų dviejų esė potekstėje kunkuliuoja juoda begalinės skriaudos ir tvardomos užuojautos ar kančios gelmė…

Menininkas, poetas, rašytojas neįsivaizduojamas be „grožio pagavos“, be stipraus, svaigaus estetinio jausmo. Esė „Niedlaidiotow“ klausiama kelis kartus: „Ką daryti su tuo grožiu? Ką daryti su tuo grožiu, kuris ištinka ryte ar popiet, ar baigiantis dienai, vasarą ar rudenį, koks skirtumas kada, grožis valandų neskaičiuoja“ (p.125).

Amžinas, „neįveikiamas“ gamtos grožis, kai „užgriūva skaidrus aliejinis ežero paviršius, snieguotos Rigi Kulmo ir Piloto viršūnės, žali priekalnių lopai užgriūva visi kartu, vienu metu, ir nematai, kuris smūgiuoja pirmas, kuris jau tik spardo gulintį“ (p.126). Tai grožis, ypač kalnų grožis svaigina iki alpulio. Pasakotojas iškopinėjęs daugelį pasaulio kalnų. „Kiekvienas susidūrimas su kalnais atrodo kaip svarbiausias gyvenimo įvykis, toks svarbus, kad visiškai beprasmis“ (p.130). Kopimas į kalnus – tarsi skverbimasis į pasaulio kūrimo paslaptį, tarsi skverbimasis „fleitos melodija“ „į kiekvieną tarpeklio plyšelį“…

Ir skaitytojas nustebęs pasijunta pakylėtas į tuos grožio kalnus: „Stoviu ir žiūriu į akinamo grožio kaskadomis nusidriekusius ežerus Altajuje per mane plūsta kosminės energijos“ (p.131)…

Taip skaitytojas kviečiamas kilti ir į savo dvasios kalnus, surasti grožio kaskadas ir savo gimtinėje, ir savo kasdienybėje?..

Trys paskutiniai pasakojimai „Iš žemėlapių istorijos, arba laiškas Alešui“, Šiaurietiškas ėjimas“, „Cartagenanoproblem“- tai rašytojo literatūrinių kelionių į Slovėniją, Suomiją, Kolumbiją įspūdingi aprašymai ir apmąstymai bei filosofavimai apie gyvenimo tikrovės svaiginantį turtingumą, grožį ir literatūros bejėgiškumą jį perteikti žodžiu. Nors rašytojas daug keliavęs, bet nepraradęs „godaus ilgesio“ aprėpti kuo daugiau pasaulio, surasti „Eldoradą, Edeną, Pažadėtąją žemę, Rojų“. „Kiek daug yra kraštų, kuriuose nesu lankęsis. Ir kiekvieną kartą, išgirdus kalbant apie vieną iš jų, persmelkia ilgesio jausmas“ (p.171)…

Ir visos tos kelionės, tie pasimatymai su pažįstamais ir nepažįstamaisiais sukuria tokį artumo su visais žmonėmis su visais kraštais jausmą, kad, žiūrėdamas į Bogotos kavinėje tris jaunuolius, pasakotojas mato save su draugais, kalbančius apie „nemirtingumą ir paralelinius pasaulius, sprendžiančius pasaulio likimą“ (p.211)…

Visos eseistinės novelės tirštos įvairiausių, netikėčiausių asociacijų žaismo, – nori tuos tekstus skaityti ir skaityti keletą kartų, stebėtis autoriaus erudicija, pasaulinės literatūros pažinimu. Ne vieną puslapį sudarytų sąrašas tų pasaulinės literatūros kriterijų, kurių kūryba čia asociatyviai pasitelkiama ir cituojama.

Eseistinės novelės taip sudėliotos, kad palaipsniui atskleistų menininko „tapsmą“, jo dvasinę raidą – tą kopimą į „dvasios kalnus“, vis stiprėjantį „grožio aprėpties“ troškulį. Tie tekstai sudaro eseistinį romaną, kurį skaitai su keista įtampa, stebėdamasis pasakotojo aistra. Į garsaus pianisto klausimą: „ar jus džiugina sunkumai“, pasakotojas atsakytų: džiugina ne tik sunkumai, bet ir rizika…

Autorius įtikina, kad kopimas į literatūros aukštumas irgi nestokoja nei sunkumų, nei rizikos, nei nuostabos, pasiekus grožio ekstazę, ir nenumaldo troškimo gyventi visur – visame pasaulyje ir kiekviename iš sutiktų žmonių. Gyventi dabar ir visada – ir praeityje, ir ateityje, gyventi su tais, kurie „kalba apie nemirtingumą, paralelinius pasaulius“, „sprendžia pasaulio likimą“…

Knyga „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ verta 2012-ųjų geriausios titulo. O skaitytojai, manau, sulauks dar ne vienos tokios malonios skaityti šio autoriaus knygos, kviečiančios į dvasios aukštumas, į grožį…

Anarsija Adamonienė