home Gamta Būdų miško paslaptys

Būdų miško paslaptys

Miškas visais amžiais buvo neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis. Giria jį maitino, rengė ir gynė nuo priešų. Žmogus medžiojo, meldėsi ir atnašavo dievams ant kalnelių, o giraites vadino pačiais gražiausiais vardais. Iš baltiškojo laikotarpio atėjo šventosios giraitės, gojeliai su paslaptingais šaltiniais, upeliais, ežerais. Miškai nuo piktavalių mums išsaugojo nepaliestas šventvietes su dubenėtaisiais akmeninis, kurie buvo vadinami vardais… Dar ir šiandien kai kur ošia šimtamečiai ąžuolai, menantys kunigaikščius, karus, marus, žymiausius keliautojus. Ne visi miškai išvengė kirvio. Dideli miško plotai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo iškirsti: kirtimuose ruošdavo žaliavą statyboms, vietoje virdavo degutą, varydavo terpentiną, gamindavo potašą. Daug turime kaimų ar vietovių „Būdos“ pavadinimu. Tai vietos, kuriose kitados ošė miškai, o atvykę prekijai juos kirto, vežė. Laikinuose būstuose – „būdose“, padarytose iš šakų, gyvendavo miško darbininkai. Stakliškių seniūnijoje taip pat ošia Būdų miškas, kuris prižiūrimas ir tvarkomas Prienų miškų urėdijos. Senovėje iškirstas, miškas vėl ataugo, išsaugojęs mums daugybę paslapčių. Taigi pakeliaukime jo takeliais, pavasarį gerai matomais senkeliais. Paslaptingasis protėvių Sienakalnis Tai bene pati išraiškingiausia apylinkių kalva. Ji matoma net iš Daugų miestelio, žvelgiant per daugiaaukščio pastato langą. Giedrą dieną Sienakalnį matysime įlipę į Nuotakos kalną – piliakalnį, stūksantį šalia Prienų. Sienakalnis dar matomas nuo Alytaus, Kaišiadorių rajono ribų. Kalva su keliomis viršūnėmis bei „velnio duobe“ jau žiloje senovėje atkreipė žmonių dėmesį. Sienakalnis stūkso tarp dviejų ežerų Guostos ir Gelužos, juos jungia Guostelės upelis (atkarpa tarp ežerų vietinių vadinama Topkiškiu). Šalia kalvos įsikūrę Užukalnio, Pagelužės, Seniavos vienkiemiai. Apylinkėse randamos akmeninių trinamųjų girnų liekanos liudija, kad žmonės apylinkėje, ko gero, įsikūrė jau pirmaisiais amžiais. Sienakalnis – sako senoliai, kadangi kalvos šlaitai aukšti lyg siena. Jie dar porina, kad ši kalva buvo vadinama Senapiliu, esą čia stovėjusi pilalė, ją siaubė į Trakus besibraunantys kryžiuočiai. Kalbama, kad kalne ir požemiai buvę. Esą naktį keleiviui vykti keliu pro Sienakalnį labai nesaugu, nes kelią gali pastoti dvasios, kurios vaitoja įvairiais balsais, medžiai cypia, braška ir krenta skersai kelio... Iš „Velnio duobės“ taip pat sklinda švilpesiai, tamsūs žmogų primenantys šešėliai klaidžioja aplinkui ir klaidina kelią. Ant vienos kalvos keteros yra matomi grioviai, išsibarstę akmenys, tarsi tai būtų pamatų likučiai. Išlikę sakmės tikina, kad ant kalno norėta pastatyti bažnyčią, tačiau trukdę velniai. Sunkiai dirbę statytojai, o atėję rytais rasdavę akmenis nuritintus į pakalnę, visą atliktą darbą sujauktą. Tada nutarta medinę bažnyčią statyti Užuguostyje. 1895–1902 metais statomai akmeninei bažnyčiai akmenys buvo vežami būtent nuo Sienakalnio. Sienakalnio kalvoje yra išlikę senovinių dubenėtųjų akmenų, kurių duobelėse kaupiasi lietaus vanduo, ir šiandien senolių laikomas sakraliu. Ko gero, ant vienos iš Sienakalnio viršūnių išlikusią akmenų grupę galima įvardyti kaip šventvietę. Vienas iš akmenų vadinamas „Dievo stalu“. Šalia šventvietės yra keista daubelė akmeniniu dugnu. Dar vienas dubenėtas akmuo yra netoli kalvos prie senkelio Intuponys–Stakliškės ir atšakos į Užuguostį kryžkelės. Paslaptingas akmuo guli Guostės upelio vagoje Sienakalnio papėdėje. Akmuo labai primena girnapusę su skylute viduje. Akmuo galėjo turėti sakralinę paskirtį. Sienakalnis – protėvių barometras Žemdirbiams Sienakalnis buvo labai svarbus objektas rikiuojant darbus. Senoliai sakydavo, kad „jeigu po lietaus kalnas rūksta, tai dar ilgai lis ir šienauti nevalia“. Šis pastebėjimas visuomet pasitvirtindavęs, aplinkinių kaimų gyventojai tokio papročio tvirtai prisilaikydavę. Daugiakamieniai ąžuolai Sienakalnio papėdėje, šalia senkelio Užuguostis–Karklyniškės, auga du daugiakamieniai ąžuolai. Medžiai įdomūs, nes tarpusavyje suaugę šakomis. Nuo seniausių laikų tokie medžiai yra globojami, nes manyta juos turint gydomųjų galių. Pasakojama, kad moterys čia atnešdavę sergančius kūdikius ir „perkišdavę“ per suaugusių šaknų kiaurymes – vaikai pasveikdavę. Ligoniai ir patys prieš saulėtekį čia ateidavę laukais, su niekuo nekalbėdavę. Tada nusirengdavę, pertraukdavę rūbus per kiaurymę ir vėl apsirengdavę. Po to melsdamiesi tris kartus apeidavę apie medį dėkodami dievui. Tridupio ąžuolai Jaunoji karta tikriausiai negirdėjo apie šiuos ąžuolus. Šie Būdos miško senoliai, ne vieną karą regėję, daugybę audrų atlaikę, verti gamtos paminklo vardo. Kristapiškių kaimo senoliai juos vadino drūtmedžiais. Auga jie šalia karališkojo vieškelio Vilnius–Birštonas, ties Lelionių kaimu, pakeliui į Stakliškes. Iki šiol yra išlikę trys miško senoliai, tiesa, vienas ąžuolas kiek jaunesnis. Pats seniausias iš jų, augęs ant Tridupio upelio šlaito, jau nesulaukė mūsų dienų. Pasakojama, kad važiuojant kunigui velnias pastojęs kelią, arkliai pasibaidę ir išsikinkę, o kunigą su visa karieta į medį įkėlęs. Tik gaidžiams pragydus subėgę žmonės vos ne vos iškėlė ir išsigandusius arklius sugaudė. Aukšta kalva, nusileidžianti į upelio šlaitą, galėjo būti mūsų protėvių šventvietė – čia nuo senovės augo ąžuolai. Vietovės pavadinimas suslavintas, išvertus iš rusų kalbos reiškia „trys ąžuolai“. Vietinė legenda sako, kad kilus marui Prūsijoje daug žmonių išmirė. Vienas prūsas, vardu Mackus, netekęs šeimos, pasiėmė maišą aukso, mažą sūnelį ir atvyko čia septynioliktojo amžiaus pradžioje. Mackus čia pasodino ąžuolus, ant kalno meldėsi dievams, ant upelio vagos pastatė malūną. Taigi nežinia, kuomet šie ąžuolai sodinti, tačiau juos gražiai aprašė publicistas V. L. Kondratovičius-Sirokomlė 1857 metais išleistuose savo kelionių užrašuose „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“. Tridupio vietovė lydima baugių sakmių apie paklydusias dvasias, vaiduoklius, kurie kenkia keliautojams. Žmonės apie šią vietovę seka sakmes savo vaikams, sakydami, kad šalia stūksantys piliakalniai ir pilkapiai – protėvių amžinojo poilsio vieta. Gal tai klaidžioja karžygių, žuvusių mūšiuose vėlės?                               Stakliškių piliakalniai ir pilkapiai   Būdų miške, dešiniajame Guostės upelio krante, stūkso Stakliškių pirmasis piliakalnis, datuojamas I tūkst.–II tūkst. pradžia. Piliakalnio šlaitai statūs, aiškiai matomas priešpilis. Vos už 200 metrųį rytus miške stūkso ir antrasis Stakliškių piliakalnis, datuojamas tuo pačiu laikotarpiu. Šis piliakalniukas įsikūręs kairiajame Tridupio upelio krante. Nuo šio piliakalnio pasukus į pietryčius už 850 metrų rasime IX–XIIa. jotvingiškus pilkapius. Būdų – Sutruko miško akmenys Miškas saugo akmenų šventyklą, kurioje išlikę du dubenėtieji akmenys. Intuponių kaimo senoliai kalbėdavo, kad ant didžiojo akmens renkasi lietaus vanduo. Šiuo vandeniu reikia nusiprausti, tada veidas nesensta. Šis vanduo tinka ir akių šviesai atgauti. Šiuos akmenis žmonės garbino, savo vaikams įsakė niekuomet jų nejudinti, jokiu būdu pamatams neimti, nežaloti. Netoliese yra dar vienas akmuo su loveliu, kuriame renkasi lietaus vanduo. Šis akmuo taip pat buvęs senovėje svarbus. Guli jis miško senkelių sankirtoje. Vaikai, ganydami karves, tėvų pamokinti vilgė akmens vandeniu sužeistas kojas, nusimušę pirštą bėgo čia gydytis. Miško liepa Motina Senoliai dar atsimena senąją liepą, augančią miške. Daugiakamienė, plačiomis šakomis, lyg motina išskėtusi raukšlėtas rankas, kviečia į savo glėbį... Praūžusi audra labai apgadino medį, nulenkė prie žemės jos storuosius kamienus. Liepa senoliams – laimės medis. Moterų garbinama, dainose mergužėlių apdainuota plačiašakė liepa – gyvybės medis. Senovėje moterys eidavo prie liepos savo vargų pasigodoti, paslapčių atskleisti. Nesusilaukianti vaikelio moteris eidavo prie Laimos medžio ir maldaudavo pagalbos, palikdama ten savo prijuostę... Mūsų tautosakoje liepelę ypač pamėgusi gegutė – deivės Laimos paukštis, lemiantis žmogaus likimą. Trumpai apžvelgėme Būdos miške likusį protėvių palikimą, kurį turime nepaliaujamai saugoti ir gerbti, tuo pačiu saugodami gamtą. Neterškime miškų, nes tai antrieji lietuvio namai. Keldami ranką prieš gamtą negerbiame savęs, naikiname savo savastį. Ugdykime jaunimą būti lietuviais, nes tokiais gimėme.   Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologė Rita Balsevičiūtė                                               

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close