Į savo kraštą sugrįžo ne tuščiomis

Penktadienį Prienų muziejuje vyko šiltas susitikimas su tautodailininku – policininku Albinu Šileika, gaminančiu įvairius gražius dalykus iš medžio. Medžio meistras daugiausiai yra padaręs nuostabiai gražių, lyg ažūrinių prieverpsčių, kurių parodą ir pristatė Prienų bendruomenei.

Albino gyvenimo istorija glaudžiai siejasi su mūsų kraštu, nes jam teko augti Jiezno vaikų namuose, mokytis Balbieriškio profesinėje technikos mokykloje. Tad ir į susitikimą bei surengtą parodą atėjo nemažai jį pažįstančių ir artimų žmonių.

Pasakodamas savo istoriją A. Šileika pasidžiaugė, kad tiek Jiezne, tiek Balbieriškyje sutiko nuostabių žmonių, vienaip ar kitaip turėjusių įtakos tolesniam gyvenimui. Vaikų namuose jis išmoko kovoti už save, nors tai padaryti buvo sudėtinga. Gyvenimas valdiškuose namuose jaunuolį užgrūdino. Jis nebijojo jokių kaimo darbų, su malonumu padėdavo žmonėms, kurie atsilygindami užmokėdavo.

Dar mokydamasis Jiezne, Albinas pradėjo domėtis drožyba ir, mokytojo paskatintas, daryti pirmus darbelius. Tos pamokos, pasirodo, buvo ne veltui.

Gerų žmonių sutiko Balbieriškyje, kur mokėsi žemės ūkio mokykloje. Vėliau likimas nubloškė į Uteną – ten teko dirbti gimnazijoje staliumi, glaustis „Carito“ namuose. Vėliau išėjo tarnauti į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Po kariuomenės dirbo darbų mokytoju. Buvo sunkus laikas, bet atsirado galimybių užsidirbti. Tada ir pradėjo daryti verpstes. Pasak Albino, turėjo galimybę tapti kunigu, tačiau ši perspektyva nelabai traukė, tad įstojo į Policijos akademiją. Baigęs vėl sugrįžo į Uteną. O dabar visą jo gyvenimą užima šeima, darbas ir kūryba.

Kiek sukūrė įdomiausių, gražiausiais raštais išmargintų prieverpsčių, kiek surengė parodų – sunku pasakyti. Tačiau ši kūryba teikia malonumą ir gyvenimo pilnatvę. Kodėl pradėjo daryti būtent prieverpstes?

„Prieverpstė – lyg meditacija, grožis, kurį žmonės priima, tai mūsų liaudies motyvai, mūsų autentika. Tuo, ką turiu, dalinuosi su kitais. Bendruomenei duodu tai, ką pats išmokau“, – sakė parodos autorius.

Prieš penkerius metus Albinas, dirbdamas policijoje, pradėjo vesti edukacines pamokas vaikams, mokyti juos pamilti ir prakalbinti medį, atskleisti gražiausių raštų paslaptis.

A. Šileika pasakojo, kad drožyba ir kūryba yra širdžiai mielas užsiėmimas, į kurį sudeda tradicinius meno principus ir atranda daug veiklos saviraiškai. Be to, ir pačiam pareigūnui, ir jo kolegoms malonu, kad reprezentuoja policijos vardą iš gerosios pusės ir kultūriniuose renginiuose, rengdamas parodas ir mokydamas kitus šių darbelių.

Atsakinėdamas į klausimus, tautodailininkas pasakojo, kaip ir iš kokio medžio daro prieverpstes, kaip gimsta nuostabiausi raštai.

Albinas prieverpstes drožinėja iš liepos. Raštus kuria pats iš savo galvos, kartais pavarto ir tautodailės knygas. Anot kūrėjo, sunku daryti autentiškus darbus. O pačios prieverpstės ir jų kūrimas primena mandalas. Viskas taip preciziškai tikslu ir kruopštu dėl to, kad jaunuoliui mokykloje labai gerai sekėsi braižyba.

A. Šileika pasakojo, kad dalyvauja Utenos rajono tautodailininkų kasmetinėse parodose, tautodailininkų konkurse „Aukso vainikas“ bei eksponuoja savo darbus rajono kultūros centruose, bibliotekose, muziejuose. Jo darbai buvo eksponuojami Vilniuje, Zarasuose, Panevėžyje ir kitur. Gražūs darbeliai plačiai pasklidę ir po visą pasaulį. Dažnas nori turėti savo namuose tokį gražų, su meile ir kruopštumu padarytą kūrinėlį.

A. Šileikos darbas policijoje taip pat gerai vertinamas. Jam įteiktas pirmojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklas „Už nepriekaištingą tarnybą“, Lietuvos policijos generalinio komisaro padėkos raštas. Pareigūnas ne kartą buvo skatinamas už pavyzdingą darbinę veiklą Utenos apskrities VPK viršininko padėkomis, vardinėmis dovanomis bei Utenos rajono mero padėkomis už kultūrinę veiklą.

Pareigūnui tautodailininkui už parodą ir viešnagę Prienuose dėkojo muziejaus darbuotojos, nepamiršdamos pasveikinti ir su vardo diena, taip pat savivaldybės atstovas Rimantas Šiugždinis ir daugybė tautodailininką pažįstančių žmonių.

Atrodo, kad Albinas labai džiaugėsi tokiu šiltu ir gražiu priėmimu: „Kraštietis būsiu visą laiką, nes čia prabėgo mano vaikystė“. Po oficialaus susitikimo parodos autorius visus pakvietė puodeliui arbatos, ragino pasivaišinti žmonos keptu pyragu ir pasikalbėti apie viską. „Smagu sugrįžti į šį kraštą, pabūti su gerais žmonėmis, pasižiūrėti, kaip viskas pasikeitė“, – sakė A. Šileika. O jo paroda tikriausiai čia ne paskutinė.

Renginio metu dainavo „Marginio“ ansamblio dainininkai.

Stasė Asipavičienė