home Tautinis tapatumas Kryždirbystės istorinės ištakos. Kryžių statymo tradicija Lietuvoje

Kryždirbystės istorinės ištakos. Kryžių statymo tradicija Lietuvoje

 Lietuva yra puošnių kryžių, koplytėlių, šventųjų skulptūrėlių kraštas. Šie liaudies meistrų darbo mediniai paminklai dažniausiai vadinami vienu žodžiu – kryžiai. Kryždirbystės tradicijos Lietuvoje labai senos. Jų pradžia sietina su krikščionybės įvedimu, taigi kryždirbystės istorijai apie 400 metų. Ši unikali lietuvių liaudies meno šaka į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2001 m., taip pat ji įtraukta į Lietuvos tradicinių amatų klasifikatorių. Dešimtame XX a. dešimtmetyje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kryždirbystės procesas ypač suaktyvėjo, atsirado šimtai naujų kryžių.Kaip žinoma, kryžių drožimo darbais garsėja ir Prienų krašto medžio drožėjai. Kartu su kraštotyrininkais jie renka medžiagą apie senuosius kryžius, atsiminimus apie senuosius kryždirbius. Šiame straipsnyje mėginama trumpai apžvelgti kryždirbystės ištakas ir kryžių statymo tradicijas Lietuvoje – kituose išsamiau papasakosime ir apie Prienų krašto kryždirbystės raidą.

Laisvojoje enciklopedijoje ir kituose šaltiniuose galima surasti paaiškinimų apie lietuviškus kryžius. Tradiciniai lietuviški kryžiai – tai saviti statiniai, jungiantys architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais net primityviosios tapybos elementus. Kryžiai statomi kaip paminklai mirusiems, kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas dėkojant.

Anot Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko prof. Vacio Miliaus, kryžiai pirmiausia yra žmonių tikėjimo pasireiškimas. Kryžių statymo tradiciją jis grupuoja taip: kryžių statymas, susijęs su atskiro asmens ar šeimos gyvenimu, su kaimo bendruomenės ar jos dalies pasaulietinių ir religinių sambūrių veikla bei atskirų tautos dalių ar visos tautos gyvenimo tarpsniais, o ypač tautos pergyventais istorinių lūžių metais.

Kraštotyrininkas Antanas Stravinskas, vienas leidinio „Kryždirbystė Lietuvoje“ sudarytojų ir autorių, rinkęs medžiagą apie kalvystę Lietuvoje ir nuosekliai tyrinėjęs kryždirbystės raidą, apibūdina simbolinę lotyniško tipo kryžiaus reikšmę. Anot jo, priklausomai nuo to, kaip mes žiūrėsime į šį svarbiausią katalikų bendruomenės tikėjimo ženklą, jis gali turėti daugialypę prasmę bei reikšmę. Viena iš jų – kryžius – tikėjimo simbolis, kita –vilties, mūsų atpirkimo, išganymo ir prisikėlimo ženklas. Žvelgiant meilės akimis – tai Dievo ir žmogaus Meilės simbolis. Taigi šis Lietuvoje nuo seno pamėgtas kryžius jungia savyje tris pačias svarbiausias krikščionybės kategorijas: tikėjimą, viltį ir meilę. Kryžiaus ženklas yra plačiai sutinkamas ir kasdieniniame žmonių gyvenime bei įvairiuose kalendoriniuose, šeimos papročiuose, o tuo labiau – religinių švenčių ir apeigų metu.

Plačiausiai paplitę – mediniai kryžiai

Kryžių būta labai įvairių, medinių ir metalinių, liturginių (apeiginių), glaudžiai sietinų su sakraline architektūra, liaudies papročiais bei tradicijomis, ir įvairiais istoriniais įvykiais. Ilgą laiką populiarūs buvo mediniai kryžiai, nes medį lietuviai garbino dar pagonybėje. Tik XIX a. viduryje atsirado lietinių metalo kryžių.

Mediniai kryžiai yra paplitę visoje Lietuvoje, nors ir turi kai kurių regioninių ypatybių. Jie buvo statomi kapinėse ir šventoriuose, prie kelių ir kryžkelių, sodybose ir net laukuose. Netolimoje praeityje beveik prie kiekvieno ūkininko sodybos gražiausioje ir garbingiausioje vietoje – rūtų daržely, šalia pirkios, matydavai stovint puošniai pjaustytą lietuvišką kryžių. Tokių sodybas puošiančių kryžių kai kur matyti ir dabar.

 

Draudimo laikotarpiais kryžius lietuviai statė paslapčia

Kryžiai Lietuvoje buvo atkakliai statomi ir tais istorijos periodais, kai jų statybą draudė ar ribojo kraštą okupavusios Rusijos imperija bei Sovietų sąjunga. Ypač daug kryžių buvo prie Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos kelių ir sodybų. Vieni kryžiai būdavo liekni, grakštūs, juos puošiantys drožiniai atrodydavo kaip medžio nėriniai, kiti – storo kamieno, kuriame susipynusios įvairios figūros, – daugiau panašūs į skulptūras. Dar kitokie yra pamario gyvenviečių arba Mažosios Lietuvos kryžiai. Savituose mediniuose senųjų kuršių kryžiuose-krikštuose ryškus gamtos motyvas – paukščiai, augalai. To krašto evangelikų kapinėse pastatyti kryžiai išsiskiria turtinga metalo ornamentika.

Ypač savitą antkapinių paminklų grupę sudaro Žemaitijos kryžiai ir koplytėlės. Ne tik dominuojantys mediniai, bet ir geležiniai kryžiai pasižymėjo itin didele įvairove. Kai kur pietryčių Žemaitijoje paplitę dviejų kryžmų kryžiai, kartais su kryžmose įrengtomis koplytėlėmis. Daugiausia tai antkapių paminklai it koplytstulpiai bei koplytėlės. Žemaitijos bei visos Lietuvos ankstyvieji kryždirbystės tyrinėtojai išnagrinėjo tuometinę kryždirbystės temą, pabrėždami seną šio krašto paprotį statyti ne tik kryžminius (lotyniško tipo), bet ir įvairius stogastulpius, koplytstulpius ir kitokio pavidalo paminklus su kaltinėmis geležinėmis užbaigomis – kryžiais ir kryželiais. Žemaitijos memorialinių paminklų viršūnės ir savo forma, ir konstrukcija dar įvairesnės nei Aukštaitijos ar Dzūkijos. Vienos viršūnės tvirtintos prie iškilusių bokštelių, kitos – tiesiog ant stogelių ar stogų.

Jeigu Žemaitijoje vyrauja koplytstulpiai ir koplytėlės, tai Aukštaitijoje – vieno, dviejų ir net trijų aukštų stogastulpiai (nors ir čia esama koplytstulpių bei kitokių memorialinių paminklų). Aukštaitijos (ypač vakarinės jos dalies) ir medžio, ir geležies paminklai gausiai ornamentuoti. Jiems būdingi smulkiai pjaustyti ažūriniai ornamentai: ratukai, puslankiai, pusračiai, dantyti tarsi pjūklas, supinti su kvadratais, rombais ir kitokiomis geometrinėmis puošmenomis. Šių paminklų kaltos viršūnės labai dažnai padabintos augaliniais motyvais. Koplytstulpiai taip pat įvairių formų, taisyklingų proporcijų, gausiai ornamentuotomis, plačiomis pastogėmis, daug vietos paliekant skulptūroms. Apskritai Aukštaitijos kryžiai, tiek mediniai, tiek akmeniniai su žėrinčiomis geležinėmis viršūnėmis, yra vieni iš aukščiausių memorialinių Lietuvos paminklų (nuo 3–5 iki 7–9 m. aukščio). Na, o 1989 m. atstatytas Pakalnių piliakalnio (Utenos r.) kryžius net 18 m. aukščio. Tai galbūt vienas iš aukščiausių kryžių Lietuvoje.

 

Vilnijos krašto, o tiksliau Lydos, Trakų apskričių mediniai, tik šiam kraštui būdingi kryžiai sudaro tarsi kokią etnografinę ribą tarp lietuvių ir baltarusių kryžių statymo papročių. Kai kuriuose šio krašto kryžiuose matome darnią medžio (kartais akmens) jungtį su dailiais geležiniais kryželiais. Dar kiti Pietryčių Lietuvos mediniai kryžiai būdavo puošiami aukomis, o įvairių švenčių progomis ir gėlėmis (gėlių vainikais).

Medinius kryžius išretino laikas, ypač Sovietų okupacijos metai, kada buvo sunaikinta daug senųjų paminklų, o naujus statyti uždrausta. Be pavienių kryžių naikinimo net du kartus buvo su žeme sulyginta unikali kryžių sankaupa – Kryžių kalnas. Vien tik per 1968 m. vajų buvo sunaikinti keli šimtai kryžių. XX a. 5–9 dešimtmetis nebuvo vienintelis istorinis periodas, išsiskyręs kryžių draudimu. Kryžių statymą XIX a. antroje pusėje (po 1863 m. sukilimo) draudė bei ribojo ir Rusijos imperija. Būta įvairių apribojimų ir anksčiau. Džiugu, kad jokie draudimai nepajėgė sunaikinti nei pačių kryžių, nei papročio juos statyti įvairiomis progomis. Įvairių draudimų laikotarpiu kryžiai buvo statomi slapta. Tai liudija, kad kryždirbystė lietuvių liaudies kultūroje nėra atsitiktinis reiškinys. Ji yra įaugusi į lietuvio pasaulėjautą, dvasinę, meninę, religinę bei kultūrinę raišką.

 

Panaudoti šaltiniai: Lietuviškieji UNESCO paveldo šedevrai; Pasaulio paveldas ir Lietuva; Č. Kontrimo, A. Stravinsko, E. Počiulpaitės darbai.

 

Nuotraukos iš VŠĮ „Meninė drožyba“

 

Roma Sinkevičiūtė

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close