Paskui Žydrąją paukštę…
Antrąją vasario pusę visose mokyklose nuaidi prasminga ir smagi šventė – šimtadienis. Tądien kiekvienas, kaip nors susijęs su mokykla, dar kartą pajunta nenumaldomos laiko srovės greitį: ką tik prasidėjo mokslo metai – o jau šimtadienis, ką tik pirmame aukšte bėgioję pradinukai – jau abiturientai. Tai metas, kai beveik dvylika metų ramiai gyvenusiam jaunam žmogui dera stabtelti – apsidairyti, kas nuveikta (o gal tik pradėta?), padėkoti tiems, kas šiuo keliu lydėjo (o gal ką nors ir atsiprašyti?), pasvajoti apie tai, kas dar bus (o gal tik galėtų būti…). Vasario 14-ąją šia švente džiaugėsi ir Jiezno gimnazija, auginanti LXVI abiturientų laidą.
Prieš nepilnus dvylika metų į tada Jiezno vidurinę mokyklą atriedėjo beveik penkiasdešimt pirmokų. Jų būrys keitėsi – vieni kur nors išvyko, kiti atvyko, kol po vienuolikos su puse metų į šimtadienio šventę susirinko 24 abiturientai. Smagu, kad jų šventėje dalyvavo daug mokytojų, tėvelių. Abiturientai džiaugėsi, sveikindami pirmąsias mokytojas E. Vinskienę ir L. Kaminskienę, buvusią klasės vadovę N. Bisikirskienę.
Šventė buvo graži ir ilga, joje pynėsi rimti žodžiai ir humoras, nuoširdūs linkėjimai ir smagi muzika. Bet tegu kalba patys abiturientai:
Simona V.: ,,Rimtajai“ daliai pasirinkę kompoziciją M. Meterlinko pjesės-pasakos ,,Žydroji paukštė“ motyvais, ilgai repetavome, ieškojome, ginčijomės. Bet tikroji teksto prasmė atsivėrė turbūt tik šventinį vakarą, kai visi tapome vienu kumščiu. Net nesinorėjo, kad šimtadienis baigtųsi…“
Inga: ,,Mokytojų, tėvelių ir kitų svečių plojimai ir pagyros – įrodymas, kad įtemptas ruošimasis, pareikalavęs daug jėgų ir nervų, nenuėjo veltui. Įsiminė ne tik žodžiai apie Žydrąją paukštę, bet ir visų didelė vienybė, pasitikėjimas vienas kitu, didelis tikėjimas tuo, ką darai, įsigyvenimas į savo vaidmenį.“
Rūta: ,,Tas šildantis jausmas, kai pirmąkart visi lyg vienas ėjome koja kojon rimtais veidais ir didžiuliu jauduliu širdyj… “
Justina: ,,Šimtadienis – proga perversti senas nuotraukas, prisiminti, kas gerokai primiršta. Ir dar: tik ruošdamiesi šventei pastebėjome, kokie vienas kitam esame svarbūs.“
Milda J.: ,,Labai daug kas įsiminė: ir šimtadienio laukimas, ir ruošimasis jam, ir pati šventė. Stengėmės, kad visiems tas vakaras būtų šiltas ir malonus: rūpestingai gaminome originalius kvietimus, svečius sodinome prie baltai užtiestų staliukų, ant kurių prietemoje jaukiai žibėjo žvakutės, kalbėjome iš širdies… Tikėjomės geros vienuoliktokų programos, bet jie pranoko visus lūkesčius. Lėktuvas, skrendantis į 100 dienų salą, įgulos dėmesys ir mokėjimas užimti keleivius… Ačiū, kolegos vienuoliktokai!“
Viktorija: ,,Susimąstyti skatino klebono R. Bičkausko klausimas, ko iš gyvenimo norime – turėti ar būti laimingi. Žinoma, laimingi… Gimnazijos direktorius priminė, kad mūsų laimė – ne tik mūsų; ji – ir mūsų tėvelių bei mokytojų. Nors savo spektaklio metu ieškotos laimės paukštės neradom, po mažą popierinį paukštuką mums dovanojo pirmokai.“
Simona O.: ,,Labai patys sau patikom: vieningi, susikaupę, šventiški. Myliu savo klasę.“
Rima: ,,Nepamirštama mūsų programa. Nesusipratimus dangstėm juoku, ašaras – palaikydami vienas kitą…“
Alma: ,,Miela ir graudu prisiminti pačius nuoširdžiausius dėkingumo žodžius mokytojams ir tėveliams, jų akis…“
Mantas: ,,Mokytojus apdovanojome ir nominacijomis. Smagu buvo jas galvoti! Atrodo, nė vienas neįsižeidė.“
Paulius: ,,Nemirtinga buvo vienuoliktokų programa: užduotys, pusatestačiai, ,,stiuardesių“ šokis, vienuoliktokų viliotinis mūsų auklėtojai… Buvo smagu.“
Vijolė: ,,Viskas, ką darėme, buvo ne iš pareigos, o iš nuoširdaus noro sukurti šventę, kuri visiems įsimintų.“
Justas: ,,Vakaro kulminacija – tėvelių žodis. Vijolės mama palinkėjo prisijaukinti pasaulį ir jo gerumu dalintis – kiekvienas gavome po akmenuką ir riešutą. Paskui buvo įneštas didžiulis tortas su degančiomis žvakutėmis, kurias sėkmingai užpūtėme – tikėkimės, tuo metu sugalvoti norai irgi išsipildys.“
Tikėkimės. O dabar – prie darbo, kad kiekviena mokykloje likusi diena būtų prasminga.
N. Kuliešienė,
Jiezno gimnazijos mokytoja
