„Liūdėti neturiu kada“

Jaunimui bei aktyviems, norintiems dirbti ir užsidirbti lietuvaičiams emigruojant į užsienį, ne paslaptis, kad gimtinėje lieka mažiau veiklūs, bendrauti su kaimynais neskubantys gyventojai. Tačiau išvažiavo dar ne visi.

Buriasi į bendruomenes

Likę aktyvesni miestų ar kaimų gyventojai, tikėdamiesi kartu nuveikti daugiau, buriasi į bendruomenes. Draugų švęsti šventes – pilna, tačiau norinčiųjų organizuoti renginį ir jį padovanoti kitiems jau tenka ieškoti „su žibintu“. O ką kalbėti apie nuolatinę veiklą? Norint organizuoti sporto, kultūros renginius, o jų dalyvius apdovanoti dovanėlėmis ar prizais, reikia lėšų. Jų tenka prasimanyti ieškant rėmėjų bei paramos iš Europos Sąjungos. Tenka sunkiai dirbti, aukoti savo laisvą laiką ir visa tai atiduoti bendruomenės nariams už ačiū. Tokių šviesuolių dar tikrai reikia paieškoti.

Dažnas susimąsto – o kam? Kam gaišti savo, kad ir vis dar Lietuvoje nebrangų laiką, jei tai, panašu, rūpi tik man? Iš tikrųjų daugelis į šį klausimą atsakytų – nežinau. Tačiau reikia džiaugtis, kad į bendruomenės buriasi vis daugiau žmonių, o jų veikla – tampa aktyvesnė. Kiekvienas žmogus, panoręs ateiti, prisijungti prie bendruomenės veiklos, kiekvienas bent nusišypsojęs renginyje – jau yra bendruomenės pasiekimas. Pasiekimas – bendrauti.

Tačiau jeigu žmogus nusprendė prisijungti prie bendruomenės, ne paslaptis, kad jam teks padirbėti, ir ne atsisėdus prie stalo, o visur bėgiojant, besirūpinant visomis smulkmenomis. Panašiai bėgioja ir Sonata Labanauskienė. Nuo 2013 m. rudens ji stojo prie Želkūnų kaimo bendruomenės vairo.

Želkūnų kasdienybė

Želkūnų kaimo bendruomenė susikūrė 2012 metais buvusios Želkūnų pagrindinės mokyklos mokytojų iniciatyva. 15 žmonių grupei vadovauti ėmėsi mokytoja Daiva Jonykienė. Veikli moteris kvietė visus burtis ir dirbti išvien, kad Želkūnų kasdienybė taptų šviesesnė, o problemos – lengvesnės. Deja, labai greitai bendruomenė dienos dar labiau papilkėjo. Lietuvaičių emigracija, gelbėjanti tuos, kurie užsienyje surado gerą, apmokamą darbą, tuo pačiu griauna gimtinėje likusiųjų likimus. Sparčiai mažėjant mokinių skaičiui, Prienų rajono savivaldybės mokyklų pertvarkos plane Želkūnų pagrindinė mokykla atsidūrė nenaudingų išlaikyti sąraše. 2013 m. rugsėjo 1-osios skambutis Želkūnų mokykloje nebenuskambėjo. Želkūnai neteko vieno didžiausio savo krašto šviesulio, kuris išmokė ne vieną gyventoją rašto. Daugelis gyventojų čia leido ir savo vaikus, ateidavo patys pabendrauti su mokytojais, sužinoti dar kažką naujo. Uždarius mokyklą baigėsi ir čia dirbusių mokytojų karjera, jiems teko skubiai ieškotis darbo kitose, dar neuždarytose mokyklose. Prienuose gyvenanti D. Jonykienė Rugsėjo 1-ąją jau sutiko taip pat apvaržytoje Prienų „Revuonos“ pagrindinėje mokykloje.

Griebtis veiklos paskatino uždaryta mokykla

Tuo pat metu į Želkūnų kaimo bendruomenės gretas įsiliejo ir Sonata. Uždaryta mokykla paskatino ją griebtis veiklos. Bendruomenės nariai bijojo, kad kaimo žmonės neliktų be vietos, kur galima būtų susiburti ir vykdyti bendrą veiklą. Juk buvo uždarytas ir vaikų darželis, kultūros namai – dar geros būklės pastatai virto didele griuvėsių krūva.

Moters aktyvumas neliko nepastebėtas kartu dirbančių bendruomenės narių. Greitai itin aktyvi, daug klausinėjanti apie bendruomenės veiklą ir skatinanti veikti Sonata buvo išrinkta bendruomenės pirmininke. Pasak S. Labanauskienės, ,,pati įsiprašė“.

Pirmas jos ir bendruomenės svarbus darbas – sudaryta panaudos sutartis su savivaldybe dėl buvusios mokyklos pastatų perleidimo bendruomenei. Tai buvo vienintelis sprendimas, galintis išsaugoti mokyklos pastatą. Paskaičiavus išlaidas, teko iš pradžių planuotą naudoti plotą gerokai sumažinti. Savivaldybės tarybai patvirtinus bendruomenės prašymą, nuo 2013 m. lapkričio mėn. jie jau turi kaimo bendruomenės centro patalpas, kur vyksta ir vyks bendruomenės inicijuojama veikla.

Bendruomenės veikla

Jau tą patį rudenį apie 20 žmonių susirinko į pirmąsias linijinių šokių repeticijas, kurias veda šokių mokytoja. Želkūnų kaimo bendruomenė planuoja surengti šokių kolektyvo pasirodymą ir įtraukti dar daugiau žmonių. Kviesdami į savo gretas naujus narius, bendruomenininkai turi tikslą ne tik susiburti ir padirbėti, bet ir aktyviai pailsėti bei pabendrauti.

Aktyviai bendruomenė sutiko ir didžiąsias žiemos šventes. Šv. Mišios, kurios tradiciškai kaime aukojamos prieš Kalėdas, tapo visos bendruomenės renginiu ir įkurtuvėmis. Susirinkusiems kaimo žmonėms buvo plačiau pristatyta bendruomenės veikla ir planai, o kunigas pašventino Bendruomenės centro pastatą.

Aktyvių bendruomenės narių dėka šiemet kaimo centre buvo įžiebta ir nuostabi Kalėdų eglė, kuriai žaisliukus gamino patys bendruomenės nariai. O tarpušvenčiu visus bendruomenės narius aplankė Kalėdų senelis, mažiesiems vaikučiams pažėręs ir visą maišą dovanėlių. S. Labanauskienė už šiuos siurprizus dėkoja Reginai Žvirblienei, aktyviai bendruomenių rėmėjai, kuri ir šį kartą organizavo paramą iš Švedijos. Vaikai džiaugėsi dovanėlėmis, o dovanų gauti įvairūs daiktai dar ne kartą bus panaudoti bendruomenės veikloje.

Neketina nuleisti rankų

Bendruomenės pirmininkė net nesiruošia nuleisti rankų ar leisti joms pailsėti. Su nekantrumu visa bendruomenė vasario mėn. laukia žinių iš Kūno kultūros ir sporto departamento fondo, kur yra pristačiusi du projektus. Bendruomenės nariai norėtų įsirengti treniruoklių ir sporto sales, paremontuoti pastato vidų, pritaikyti jo erdves bendruomenės poreikiams, taip pat apšildyti dalį patalpų.

Ateityje bendruomenė planuoja įsirengti šarvojimo salę, kirpyklą ir įgyvendinti panašias paslaugas, o vėliau, pasinaudojusi projektais, galbūt rastų galimybę plėtoti kokį nors smulkųjį verslą.

Šiuo metu Želkūnų kaimo bendruomenė plečiasi, ateina nauji, aktyvūs žmonės, kurie, S. Labanauskienės manymu, įneš savo idėjų, minčių ir savanoriško darbo. „Juk norint įgyvendinti idėjas, reikia ir pastangų įdėti! Tuo jau mes spėjome įsitikinti!” – sako bendruomenės pirmininkė.

S. Labanauskienė labiausiai dėkinga aktyviausiems bendruomenės pagalbininkams: Butkevičių, Šiupšinskų, Sugintų šeimoms, Egidijai Valkauskienei, Juozui Majauskui, Virginijai Ablačinskienei, Romui Koružui ir daugeliui kitų, prisidėjusių prie bendruomenės veiklos. Ji tikisi, kad ateityje tokių žmonių bus dar daugiau.

Tiki savo kraštu

Gimusi ir augusi Vilniuje, į Vyšniūnus, savo mamos gimtinę, S. Labanauskienė atsikraustė prieš 20 metų ir čia pasiliko, pasak jos, ilgam. Jos gabumus, aktyvumą ir norą šviesti skatina įgytos muzikos mokytojos, ikimokyklinio ugdymo pedagogės ir logopedės specialybės. Moteris iki šiol dirba logopede ir specialiąja pedagoge Prienų „Ąžuolo“ progimnazijoje. Nors Sonata – trijų vaikų mama bei mylima žmona, darbas bei bendruomenės veikla jai nėra našta. Vyresnieji sūnūs jau mokosi ir dirba, todėl daugiau laiko ji gali skirti bendruomenės idėjoms įgyvendinti. Veiklos gausa puikiausiai matosi iš jos aktyvumo ir visuomet pilnos galvos idėjų bei darbų. „Liūdėti neturiu kada“, – teigia Sonata.

Mantvydas Prekevičius