Laukinės Afrikos gamtos paviliotas
Daugelis yra girdėję apie tokias pasaulio gamtos garsenybes, kaip aukščiausias Afrikos kalnas Kilimandžaras, Serengečio nacionalinis parkas, Ngorongoro krateris, tikruoju rojumi Žemėje laikomas Zanzibaras, Tanganikos ežeras. Visi šie geografiniai ir turistiniai objektai susiję su Tanzanija. Vasarą šią šalį iš arti pažino nenuilstantis keliautojas individualistas, Nemuno kilpų regioninio parko vyriausiasis ekologas, Aleksandro Stulginskio universiteto miškotyros mokslo daktaras Žydrūnas Preikša.
Klausantis, kur teko pabuvoti Žydrūnui, neabejoji, jog visas savo santaupas jis skiria kelionėms. Keliautojas yra aplankęs per 30 Azijos ir Europos šalių, kartą pabuvojo Japonijoje, Afrikoje. Nors jau buvo lankęsis Senegale, nerimstantis keliautojas vėl planavo kelionę į šį žemyną – šįkart į centrinę Afriką, pasižiūrėti, kaip tvirtino, „didžiojo penketo“, į kurį įeina liūtas, leopardas, dramblys, raganosis ir buivolas.
Šią kelionę, kaip ir daugumą, Žydrūnas planavo savarankiškai. Peržiūrėjus visas Afrikos šalis, Tanzanija pasirodė įdomiausia, ne joje viskas, ko reikėjo, buvo vienoje vietoje: Serengečio nacionalinis parkas, Ngorongoro krateris (didžiausias pasaulyje ugnikalnio lovys) ir visi kiti gamtos stebuklai.
Taigi keliautojo trijų savaičių kelionė buvo suplanuota tokiu maršrutu: Varšuva – Kijevas – Dubajus (JAE) – Kigalis (Ruanda) – Mombasa (Kenija) – Dar es Salamas (Tanzanija) – Aruša – Serengečio nacionalinis parkas – Ngorongoro krateris – Katavi nacionalinis parkas – Mahale nacionalinis parkas – Aruša – Dar es Salamas – Kigalis – Dubajus – Kijevas – Varšuva.
Įspūdžių kupinos kelionės akimirkos buvo užfiksuotos nuotraukose. Jomis ir kelionės įspūdžiais Ž. Preikša pasidalino su kolektyvo „Trapukas“ šokėjais NKRP Prienų lankytojų centre. Pateikiame dalį šios trijų savaičių egzotiškos ir nepamirštamos kelionės įspūdžių.
Kelionės nuotykiai ir nesklandumai
Kadangi tiesioginio skrydžio nėra, Žydrūnas skrido iš Varšuvos. Kelionės metu keletą parų užtruko tik Dubajuje ir Kigalyje. Kaip ir kiekvienos kelionės metu, ir šioje neapsieita be nuotykių bei nesklandumų. Nors šiandien ekologas juos prisimena su šypsena, tuomet jausmas prilygo katastrofai, nes kelionė galėjo baigtis dar nė neprasidėjusi. Varšuvoje, stovėdamas eilėje užsiregistruoti į lėktuvą, jis prisiminė, kad namuose liko skiepų pasas. Viskas galvoje sukosi: be skiepų paso kelionė baigta, gali neįleisti ne tik į Ruandą, bet ir į Tanzaniją, kuri buvo pagrindinis kelionės tikslas. „Skiepų pasas ir skiepai nuo drugio – privalomi, nes Ruanda yra geltonojo drugio endeminė zona. Skambinau bičiuliui (buvo sekmadienis), klausdamas, ar gali kita kompanija per pusę dienos atskraidinti pasą. Sumokėčiau, kiek reikėtų. Sakė: „Nekalbėk nesąmonių“. Skambinau ir kitam pažįstamam, kuris nuramino teigdamas, jog galimi trys variantai: pirmas – gali nepatikrinti, antras – pareikalauti susimokėti už pagalbą, trečias – gali vietoje vakcinuoti. Geltonojo drugio vakcina yra pavojingiausia, nes ne visi ją gali pakelti (alergiškiems žmonėms gali prasidėti haliucinacijos, šokas, ištikti širdies smūgis). Prieš penkerius metus šį skiepą buvau gavęs, todėl dėl to buvau ramus. Nuotykis baigėsi laimingi, nes išlipant iš lėktuvo niekas skiepų paso nepareikalavo. Kitą dieną, išskrendant, paklausė, bet netikrino. Tiesa, skiepų paso kopiją jau buvau gavęs, nors neaišku, kaip į ją būtų pažvelgę“, – šypsodamasis prisiminė keliautojas savo nuotykius, kurie tuo nesibaigė.
Išlipus iš lėktuvo Dar es Sakame, dėl to paties skiepų paso, kurio originalo neturėjo, teko laviruoti kaip ponui Bynui. Tą dieną, sako Žydrūnas, turbūt nemažai žilų plaukų atsirado. Dingo ir bagažas, kuris atsirado tik po trijų savaičių. „Taigi Afrikoje tris savaites keliavau tik su tais rūbais, kuriais buvau apsirengęs, ir rankiniu bagažu, kuriame buvo žiūronai, fotoaparatas, dvi knygos (apie Tanzaniją ir paukščių atpažinimui), pinigai, telefono pakroviklis ir pasas. Ir be galimybės ką nors nusipirkti. Po trijų savaičių turėjau tapti panašus į vietinį. Dėl to labai nenusiminiau, nes buvau pripratęs miškuose po penketą dienų išbūti laukinėmis sąlygomis“, – šmaikštavo Žydrūnas.
Pakeliui į Tanzaniją
Vienas iš kelionės tarpinių sustojimų buvo Ruandos sostinėje Kigalyje. Ten 1994 m. vyko genocidas, kurio metu buvo išžudyta per milijonas gyventojų. Žydrūnas nusprendė artimiau susipažinti su šia šalimi ir liko nenusivylęs. Pasak jo, Kigalis turi pačią geriausią aviakompaniją: puikūs lėktuvai, stiuardesės – tikri modeliai, lėktuve – aukščiausios klasės aptarnavimas. „Be to, tai buvo pats pigiausias skrydis“, – sakė patenkintas keliautojas.
Ruanda, anot vyro, tankiausiai apgyvendinta ir mažiausiai urbanizuota šalis. Nepaisant skurdo, ligų ir kai kuriose vietose tykančių pavojų, tai – laimingų žmonių šalis. Kai jis gavo vizą iš migracijos tarnybos, laiške buvo parašyta, jog yra labai laukiamas tūkstančio kalvų ir milijono šypsenų šalyje. „Tokią tą šalį ir pamačiau. Pats miestas – saugus, nes ant kiekvieno kampo stovi po policininką su automatu. Nesaugu tik pasienyje. Šalis ribojasi su Kongo Demokratine Respublika, kuri yra pati pavojingiausia pasaulyje vieta – net Afganistanas pavojais jai neprilygsta. Absoliutus nestabilumas. Sakoma, jeigu parą išbuvai Konge ir likai sveikas, esi laimės žmogus. 2009 m. ten vyko pasaulio futbolo čempionatas. Vienos šalies futbolo komandos autobusas pakeliui į stadioną buvo suvarpytas kulkų, dalis futbolininkų paimti į nelaisvę. Ir tai – tik vienos kelionės iš vienos vietos į kitą metu“, – pasakojo Žydrūnas.
Tanzanija
Tanzanija yra valstybė Afrikos žemyne, Indijos vandenyno pakrantėje. Šalis ribojasi šiaurėje su Kenija ir Uganda, vakaruose su Ruanda, Burundžiu ir Kongo Demokratine Respublika, pietuose su Zambija, Malaviu ir Mozambiku. „Tanzanija – 14 kartų didesnė už Lietuvą, bet gyventojų tankumas panašus. Ko gero, viena iš daugiausiai genčių – apie 150 skirtingų genčių – turinti šalis pasaulyje. Dauguma gyventojų – masajai. Tanzanijoje gyvena ir 70 tūkst. arabų bei 10 tūkst. europiečių, o pagrindinės pajamos – žemės ūkis ir turizmas“, – pasakojo Žydrūnas, kiekvieną įspūdį įamžinęs nuotraukose.
Dar es Salamas – didžiausias Tanzanijos miestas su beveik trim milijonais gyventojų, pagrindinis pramonės ir kultūros centras. Žydrūnas prisimena, kad gyvenant viešbutyje pro langą matėsi Indijos vandenynas, šalia – mečetė, kurios garsai jau pusę penkių ryto keldavo pamaldoms. „Gatvėse visiškas chaosas ir netvarka: automobiliai važiuoja kaip nori, pėstiesiems tarp jų sunku laviruoti, niekas į juos nekreipia dėmesio. Žmonių begalė, todėl kur beišliptum reikia būti budriam, kad ko nors neištrauktų arba neapspistų siūlydami pirkti visokius niekus“, – sakė keliautojas, kelionę tęsęs į Arušą – antrą pagal pavojingumą miestą šiaurės Tanzanijoje (po Zanzibaro), po to – į Serengetį.
Serengečio nacionalinis parkas
Serengetis – pirmasis objektas, kuriame keliautojas išbuvo keturias dienas. „Važiavau kaip turistas džipe vienas. Turėjau savo asmeninį virėją ir vairuotoją, kuris buvo ir gidas“, – sakė Žydrūnas, rodydamas nuotraukas, kuriose įamžinti įspūdingi Serengečio vaizdai: natūrali, žmogaus nepaliesta gamta, neįtikėtinai arti vaikščiojantys laukiniai gyvūnai, kavamedžių plantacijos, horizonto link besidriekiantys akacijų miškai, galingi baobabai…
Serengečio nacionalinis parkas užima apie 16 tūkst. kv. km. teritoriją. Anot Žydrūno, kaip Dzūkija ir Suvalkija sudėjus kartu. Nacionalinio parko teritorijoje draudžiama gyventi žmonėms, išskyrus mokslininkus ir parko darbuotojus bei įvairių viešbučių ir laikinų stovyklaviečių darbuotojus. Keliautojus ir tyrinėtojus parkas vilioja kasmetine milijonų baltabarzdžių antilopių gnu ir 200 000 zebrų migracija. Be kanopinių migracijos, parkas garsėja ir savo laukine gamta, ypač „didžiuoju penketu“ – liūtu, leopardu, drambliu, raganosiu ir buivolu. Net kai migracija nėra tokia aktyvi, Serengečio parke, be jokios abejonės, pačios didžiausios galimybės Afrikoje pamatyti įvairiausius laukinius gyvūnus: didžiules buivolų kaimenes, mažesnes žirafų ir dramblių grupes, ir tūkstančius granto gazelių, tompsono gazelių, topių, pimpalų, babuinų. „Babuino patinas sveria apie 40 kg, bet draugiškumu šie gyvūnai tikrai nepasižymi – per arti priėjus gali kąsti“, – žvelgdamas į nuotrauką, kurioje babuinas įamžintas iš labai jau arti, juokavo Žydrūnas. „O vienoje vietoje pasijutau kaip filme „Juros periodo parkas“ – viskas čia pat: krokodilas guli, žirafa stovi, begemotai maudosi, šalia – dramblių kaimenė, buivolai, babuinai…“, – toliau juokavo keliautojas.
Kelionių giduose apie Afriką rašoma, jog didžiausiame Tanzanijos parke dažnai galima pamatyti plėšrūnus, puolančius arba dorojančius savo grobį. Parko lygumose ganosi daugybė gyvūnų, todėl puotaujančių geltonkarčių liūtų būriai nėra retenybė. Palei Seroneros upę augančiose akacijose galima pamatyti ir besiilsinčius vienišius leopardus, o pietrytinėse lygumose klaidžioja daug gepardų. Tačiau lietuvis keliautojas nelabai su tuo sutiktų. Anot jo, sunkiausia pamatyti leopardą ir raganosį –kai kurios turistų grupės taip ir nepamato jų. „Man labai sekėsi. Pasak mane lydėjusio gido, jeigu pamatei leopardą – jau esi sėkmės žmogus. Sunkoka sutikti ir gepardą. Šie gyvūnai yra ant išnykimo ribos. Nors jie – patys greičiausi gyvūnai (per keletą sekundžių gali išvystyti 110 km/ha greitį), tačiau yra gana silpni. Didžiausi jų konkurentai yra liūtai, leopardai ir hienos. Leopardai yra itin galingi. Liūto jaunikliui, jeigu tik tėvai pasitraukia, nedaug yra šansų išlikti – juos išžudo leopardai“, – pasakojo Žydrūnas, akcentuodamas vieną pastebėjimą ir apie hienas, kurias teko sutikti kelyje. Anot jo, kai priekyje važiavęs džipas mirtinai sužalojo hieną, kita hiena priėjo apraudoti savo gentainės… Pasirodo, šių gyvūnų ryšys gali būti stebėtinai artimas.
Serengečio parke gyvena ne tik dideli žinduoliai. Nuošalesnių pavienių granitinių parko uolų paviršiumi šmirinėja nesuskaičiuojami kiekiai drugelinių agamų ir uolinių damanų. Čia užfiksuota visas100 mėšlavabalių rūšių, daugiau kaip 500 rūšių paukščių, pradedant didžiuliais stručiais ir keistais atvirose pievose žingsniuojančiais paukščiais sekretoriais, o baigiant juodaisiais ereliais, be garso sklandančiais virš žaliųjų Lobo kalvų.
Keliautojas fotografijose įamžino nemažai Serengečio parko gyventojų. Viena iš mūsų krašte nesutinkamų, bet tikrai girdėtų – musė cėcė, dėl kurios dalis Afrikos regionų yra neapgyvendinti. „Nėra skiepų nuo jos pernešamos mirtinos ligos – miegligės, bet yra vaistų. Anksčiau buvo gydoma arsenu, tačiau tai irgi rizikinga: arba pagysi, arba numirsi nuo arseno. Dėl musių cėcė dalyje Afrikos praktiškai neįmanoma plėtoti gyvulininkystės“, – teigė keliautojas.
Keliaujantis turistas viską fotografavo tik iš džipo. „Iš automobilio išlipti griežtai draudžiama, nes gyvūnų elgesys tuoj pat pasikeičia: arba jie skuba trauktis ir bėgti, arba gali pulti“, – nors keliautojui ne kartą magėjo išeiti iš uždraustos teritorijos, kad galėtų nufotografuoti vieną ar kitą plėšrūną iš arčiau, jis džiaugiasi ir tuo, jog pavyko iš arti pamatyti visą „didįjį penketą“ ir daug daugiau.
Ngorongoro krateris – „aštuntasis pasaulio stebuklas“
Grįždamas iš Serengečio į Ngorongorą, pakeliui lietuvis turistas užvažiavo į tarpeklį, kuriame buvo rastas 1,8 milijonų metų senumo anksčiau gyvenusio žmogaus skeletas Australopithecus boisei, vienas iš svarbiausių žmogaus evoliucijos grandinės dalių. Mažame kanjone, į šiaurę kraterio, buvo atkastos bent trijų skirtingų žmonių rūšių liekanos, taip pat aptikta daugybė jų pėdsakų, kurių amžius siekia gal 5 mln. metų. „Atkastos fosilijos rodo, kad ši teritorija yra viena iš pirmųjų vietų pasaulyje, kur gyveno dabartinio žmogaus protėviai“, – sakė keliautojas.
Ngorongoras – didžiausias pasaulyje ugnikalnio krateris, kurį vietiniai vadina „Afrikos rojumi“, o jo pavadinimas reiškia „didelę duobę“. Šis nuostabaus grožio ir harmonijos pripildytas gamtos kampelis susiformavo maždaug prieš tris milijonus metų, kai sprogus magmai sugriuvo čia stovėjęs milžiniškas ugnikalnis. „Jeigu Edeno sode angelai būtų nufotografavę gamtą, nuotraukos nedaug tesiskirtų nuo tų, kurias žmonės parsiveža iš Ngorongoro kraterio.“ Taip šį Tanzanijos perlą savo knygoje yra apibūdinęs Reinhardas Kiunkelis.
Ngorongoro krateris – išties nuostabi vieta, kurioje knibžda tūkstančiai gyvūnų. Sparnuočių mylėtojai čia gali išvysti visokiausių įdomių paukščių: stručių, afrikinių einių, karūnuotųjų gervių, ibiškųjų bei kitokių garnių, sekretorių, raudonsnapių galvijinių varnėnų bei daugybę flamingų. Krateryje aptinkama daugiau nei šimtas paukščių rūšių, kurių nėra gretimame Serengečio nacionaliniame parke.
Ant kraterio dugno, užimančio 260 kv. km, galima pamatyti vieną didžiausių Afrikoje gyvūnijos sankaupų, maždaug 30 000 gyvūnų. Čia gyvena apie 50 skirtingų didelių žinduolių rūšių, tarp jų – liūtai, raganosiai, hipopotamai, žirafos, įvairios antilopės (pavyzdžiui, impalos), Granto gazelės, gnu, babuinai, hienos. Iš tikro šis krateris – mažytis laukinio Afrikos gyvūnijos pasaulio pavyzdys.
Vietiniams gyventojams masajams keidžiama nusileisti ir į kraterio dugną tik karves pagirdyti, o pievos skirtos laukiniams žolėdžiams „Nusileidimas į kraterį džipu kainuoja 200 dolerių, leidžiama būti šešias valandas. Tokia griežta kontrolė įvesta dėl brakonieriavimo, nes nyksta raganosių populiacija“, – teigė keliautojas.
Afrikoje lieka vis mažiau genčių, kurioms pavyko išsaugoti savo kultūrą, saviraišką ir pirmykštį gyvenimo būdą. Viena iš tokių genčių – masajai. Ž. Preikša pasakojo, kad keliaujant džipu teko važiuoti ir akimi neaprėpiamomis laukinėmis Afrikos žemėmis, ir pro masajų kaimus. Pasak jo, kartais iki horizonto apie 15 km nesimatydavo jokios gyvybės, bet galėdavai išvysti einantį vieną masajį. „Keistas vaizdas: nesupranti, ką tas vienišas žmogus šiose platybėse veikia?“ – šypsodamasis prisiminė Žydrūnas. Prasidėjus masajų kaimams, keliautojo akį vėrė ryškus moterų ir vyrų apdaras – tunikos, ausyse įsegti didžiuliai auskarai, daugybė karolių ant kaklo. Visai kaip filmuose „Vietiniai verčiasi daugiausia gyvulininkyste. Pakeliui dažniausiai galima buvo pamatyti asiliukus, ožkas ir karves. Dviem karvėms išlaikyti naudojamas vienas asiliukas. Jeigu šimto karvių banda, reikia 50 asiliukų vandeniui nešti gyvuliams pagirdyti. Sutikti vietiniai gyventojai pasirodė draugiški ir laimingi, bet fotografuotis jie nesileidžia arba reikia už šią paslaugą susimokėti“, – pasakojo keliautojas.
Pažintis su Dubajumi
Dubajus buvo tas Jungtinių Arabų Emyratų miestas, kuriam Žydrūnas, grįždamas iš Afrikos, nutarė skirti dvi paras. „Dar prieš 50 metų JAE buvo viena iš labiausiai atsilikusių valstybių pasaulyje, o dabar tapo visiems patraukli, kai atsirado automobiliai. Tuomet visiems prireikė ir vertingiausių šios šalies gamtos išteklių – naftos. Be to, tai yra antra labiausiai žemei kenkianti šalis pasaulyje. Viskas pagrįsta tik vartojimu, o jokios naudos žemei neduodama: oro negrynina, gamtos netausoja ir nepapildo“, – teigė keliautojas.
Dubajuje keliautoją pasitiko nepaprasto grožio oro uostas ir…svilinantis karštis. Pasak Žydrūno, Dubajaus oro uosto negalima lyginti su Singapūro oro uostu, iki kurio dar daug trūksta, tačiau jis yra geresnis už visus Europos oro uostus. Aplink – žaliuojantys augalų sodai, išlakios palmės, kerinti architektūra. Keliautojo teigimu, Dubajus – greičiausiai pasaulyje augantis miestas ir pats karščiausias regionas žemėje vasaros sezonu: pavėsyje – 45 laipsniai Celsijaus, naktį – 34, drėgmė – 90 proc., vandens temperatūra – 38 laipsniai. „Palyginti su Dubajumi, pas mus vasaros nėra“, – šmaikštavo Žydrūnas.
Po alinančio karščio dienos nusprendęs daugiau dieną niekur neiti, o geriau naktį pasimaudyti Persų įlankoje, po pirmosios nakties keliautojas ir šio savo sumanymo turėjo atsisakyti. „Išsinuomojau skėtį, bet iš jo nebuvo jokios naudos. Prakaitas žliaugia, įlendi į vandenį – ten 38 laipsniai karščio. Kaip karšta vonia – jokio atsigaivinimo“, – nusišypsojo pridurdamas, jog dauguma maudosi su rūbais – ir moterys, ir vyrai: „Koks skirtumas, vis tiek šlapias vaikštai: ar su rūbais, ar be jų maudysies“.
Autobusų stotelė – vienintelė vieta išsigelbėti nuo karščio. Įėjus į vidų atgaivina kondicionierių teikiama vėsa. Atsigavęs gali keliauji toliau. „Gal 15 kilometrų nuėjau pėsčiomis, atgal į viešbutį atrodė nebesugrįšiu. Atstumai milžiniški, visur reikia važiuoti. Miestas tęsiasi mažiausiai 100 km. Gatvės – 6 eilių viena kryptimi. Net įvažiavimas į kiemą – 2 eilių viena kryptimi. Nesinori net dviejų kilometrų pėsčiomis eiti. Patogiausia buvo naudotis metro – aiškiausia ir greičiausia, jeigu nori per keletą dienų pamatyti žymiausius istorijos ir kultūros paminklus. O jie – įspūdingi. Dubajuje dirba patys geriausi pasaulio architektai. Tokio paties pastato niekur nerasi. Visi pastatai skirtingi ir suprojektuoti kuo įdomiau: pasvirę, ovalūs, be kampų, įmantrių konstrukcijų. Vienas pastatas, kurį nufotografavau, neturėjo nei vieno stataus kampo. Iš apačios siena platėja į viršų ir sukasi, iš kitos pusės platėja į apačią, o visas 60 aukštų pastatas atrodo kaip suktukas“, – nepamirštamais įspūdžiais dalinosi vyras.
Baigdamas jis užsiminė planuojantis jau kitą kelionę. Kelionė į Indiją, į kurią jis išsiruošė šį antradienį, žada būti kitokia, bet ne mažiau egzotiška ir kupina įspūdžių. Sugrįžęs Žydrūnas žada jais pasidalinti ir su laikraščio skaitytojais.
Roma Sinkevičiūtė
