Pamąstymai apie praeitį dabarčiai ir ateičiai
Š. m. vasario 7 dieną( penktadienį) 14,00 val. Birštono kurhauze vyks istorikų, krašto istorijos tyrinėtojų konferencija, kurioje bus pristatytas Birštono muziejaus leidinys „Birštono kraštas ir kaimynai kovoje už laisvę 1863–1864 m.“ bei aptartos krašto istorijos tyrinėjimo bei propogavimo problemos. Šį renginį inicijuoja Birštono muziejus kartu su J. Palionio paramos ir labdaros fondu.
Renginyje dalyvaus Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Palionis , Birštono ir Prienų savivaldybių vadovai Nijolė Dirginčienė ir Vytas Bujanauskas, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras Algirdas Jurevičius, Lietuvos savivaldybių muziejų asociacijos vadovė Audronė Jakunskienė. Istorikė A. Jakunskienė vadovauja daugiau kaip 80 metų veikiančiam Alytaus kraštotyros muziejui, leidžia dzūkų kultūros žurnalą „Dainava“ kuriame propaguoja dzūkų istoriją, kraštotyrą, dailę, kalbotyrą, spausdina atsiminimus.
Ilgametę muziejininko patirtį turi Kaišiadorių muziejaus direktorius, pedagogas Olijardas Lukoševičius. Kaišiadorių muziejus gali pasididžiuoti serija vertingų ir įdomiai parengtų profesionalių leidinių, skirtų krašto istorijai ir kultūros paveldui. Nuo 1998 metų išleista daugiau kaip 25 leidiniai: „Lietuvos priešistorė – materialinės ir dvasinės kultūros raida, genčių formavimasis“ (aut. archeologas Algirdas Girininkas ir muziejaus direktorius O. Lukoševičius), „Kaišiadorių parapijos ir vyskupijos bruožai“, „Kaišiadorių rajono žinynas“, „Kietaviškės “ ir kiti.
Konferencijoje dalyvaus 15 metų Marijampolės kraštotyros muziejui vadovaujantis direktorius, istorikas Antanas Pileckas. Muziejus išleido ne vieną kapitalinį darbą, kuris ne tik sudomino Sūduvos žmones, bet ir leido papildyti ekspozicijas, davė daug teorinės medžiagos edukacijoms.
Konferencijoje dalyvaus ir savo mintimis apie istorinių lokalinių tyrinėjimų svarbą, istorinių dokumentų likimus pasidalins žinomi Lietuvos archyvų specialistai – Kauno apskrities archyvo direktorius, istorikas Gintaras Dručkus ir Marijampolės apskrities archyvo direktorius, istorikas Rimvydas Urbonavičius.
Istorikų, muziejininkų, archyvininkų, švietimo kultūros darbuotojų sambūryje dalyvaus ir dvasiškiai.Kartu su Kaišiadorių vyskupijos generalvikaru A. Jurevičiumi konferencijoje dalyvaus Birštono sakralinį muziejų globojantis Birštono dekanato dekanas,Birštono Šv.Antano Paduviečio bažnyčios monsinjoras Jonas Dalinevičius ir Jiezno Šv.Archangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Rolandas Bičkauskas. Renginyje dalyvaus ir Pakuonio istorijos entuziastė mokytoja Ona Zmejauskienė, savo muziejuje išsaugojusi Pakuonio parapijos metrikų knygas ir panaudojanti jas krašto istorijos tyrinėjimams.
Parapijų archyvų dokumentai – neatsiejama krašto istorijos dalis
Daugybė parapijų archyvų dokumentų sovietmečiu yra patekę į Lietuvos valstybinio istorijos archyvo fondus. Dauguma dokumentų, ypač krikšto, jungtuvių ir mirties Metrikos, yra suskaitmeninti, juos galima peržvelgti portale www.epaveldas.lt Tačiau daugybė dokumentų, net 18 a. metrikų, parapijiečių sąrašų (status animarum), vedybinių užsakų knygų, susirašinėjimo su vyskupijos ir vietinės valdžios įstaigomis, ir dabar yra išlikę parapijų archyvuose,bet pamažėle nyksta ir retai kada yra naudojami istorijos mokytojų, istorikų. O juk iš parapijų archyvo dokumentų galima sužinoti daug išsamios informacijos apie valstiečių šeimas, dvarus, pavienes asmenybes. Čia yra tokių retų ir vertingų dokumentų, kurių nesurasi net valstybiniuose archyvuose. Manome, kad žymaus Birštono krašto knygnešio Kajetono Sviderskio šaknis galima rasti pravėrus kai kurių Pietų Lietuvos parapijų archyvų duris. Žymaus Birštono krašto ir viso regiono valstiečių kovos 1850–1870 m. lyderio Bernardo Valatkos asmenybės biografijos faktus taip pat bus galima papildyti medžiaga iš anksčiau nurodytų archyvų.
Kyla klausimas (jis bus aptariamas ir konferencijos metu), ką daryti, kad seniausi 18–19 amžiaus parapijų dokumentai būtų žinomi visuomenei: laikinai paskolinti juos muziejams, kad muziejininkų jie būtų kurį laiką saugojami, suskaitmeninti,eksponuojami parodose; vyskupijai samdyti žmogų, turintį archyvinio darbo patirtį, kad jis sutvarkytų turimus dokumentus, pateiktų sąrašą tų dokumentų, kuriuos skubiai reikia konservuoti; laipsniškai muziejams ir parapijoms drauge leisti leidinius, kuriuose būtų skelbiami labiausiai nusidėvėję Bažnyčios dokumentai. Aišku viena – parapijų archyvai turėtų būti prieinami specialistams, nes kitoms kartoms jų jau gali ir neprireikti. Muziejų ir parapijų bendradarbiavime turime labai gražų pavyzdį, kai Alytaus kraštotyros muziejaus vyr. fondų saugotoja Anelė Kalašnikovienė, įdarbinta Punios parapijos archyve, sutvarkė ten esantį archyvą pagal moderniausius reikalavimus. Priminsime, kad Punios parapijos archyve saugomos bažnytinės metrikos ir kiti dokumentai nuo 17 amžiaus iki mūsų dienų.
Lietuvos valstybės šimtmečiui ruoškimės jau dabar
Greitai švęsime Lietuvos valstybės šimtmetį. Kaip ir visuomet, prieš kokius pusantrų metų ateis nurodymai, kaip tą jubiliejų pažymėti, ir tada pasipils lavina renginių pliusams padėti ir ataskaitoms parašyti. Deja, ne valdiški portfeliukai ir ataskaitos turėtų tapti mūsų veiklos rodikliu, o profesinė atsakomybė ir kompetencija. Konferencijos dalyviai jau dabar turėtų plačiau pagalvoti apie regioninį požiūrio tašką. Jeigu jau dabar kalbame apie regioninius muziejus, tai toks požiūris neišvengiamas. Šiuo metu jau negalime vieni nuo kitų apsitverti nepripažinimo, pasipūtimo ar dar kokiomis nors sienomis. Lietuvos valstybės kūrimas 1918–1919 m buvo visos šalies judėjimas, peržengęs upes ir savivaldybių ribas. Prieniškis Juozas Brundza kūrė lietuvišką valdžią Prienuose, 1921–1923 metais vadovavo Birštono kurortui, buvo žinomas gydytojas Jiezne ir Stakliškėse. O kokią įtaką viso regiono kultūrai ir švietimui, asmenybių formavimui turėjo Prienų rajono „Žiburio“ gimnazija, iš Prienų plito pavasarininkų judėjimas. Apie Birštono kurorto įtaką regionui ir visai Lietuvai tarpukario laikotarpiu net įrodinėti nereikia. Birštono ir Prienų savivaldybės, Birštono ir Prienų muziejininkai, jau dabar turėtume pagalvoti apie bendrą leidinį, skirtą mūsų Nepriklausomybės kovų savanoriams, savivaldybininkams, policijai, mokytojams ir gydytojams tarpukariu. Tiesiog būtų neleistina, aplaidu, jeigu nepagerbtume kūrusių ir gynusių mūsų valstybę žmonių.
Turėtume suprasti ir tai, kad istoriniai įvykiai, asmenybės gali būti išsamiai įvertinami tik praėjus ne mažiau kaip 50 metų. O visa kita gal sudėkime į nedidelį periodinį leidinuką „Kas yra Prienų ir Birštono krašte“, kuris jau vėliau įgys reikšmę. Labai dažnai ginčijamasi ir dėl prisiminimų bei dokumentų svarbos mūsų krašto istorijoje. Prisiminimai, atpasakoti praėjus 60–70 metų nuo įvykių, gali būti ir svarbūs, bet jau ne itin patikimi, juolab perpasakoti kelių asmenų. Patikimiausias šiuo atveju yra istorinis dokumentas, o prisiminimai – daugiau iliustracija.
Mokykla ir krašto istorija
Istorijos mokytojai, ugdantys mokinių istorinį mąstymą, neatsiejami nuo krašto istorijos. Džiugu, kad Prienų ir Birštono muziejus nuolat lanko ne tik vietiniai, bet ir visos Lietuvos moksleiviai. Turime pasidžiaugti, kad su mumis aktyviai bendradarbiauja pakuoniškiai. Mokyklų ir kaimyninių muziejų darbuotojai kartu veda pamokas, edukacijas, pristato naujas parodas. Patys moksleiviai muziejuose organizuoja savo darbų parodas. Tačiau istorijos mokytojai ir muziejininkai turėtų siekti, kad moksleiviai labiau domėtųsi savo šeimos, savo gatvės, kaimo istorija. Čia be bendradarbiavimo su parapijos archyvu jau neišsiversi. Muziejininkai galėtų padėti įkurti mokyklų muziejėlius, aprūpinti juos medžiaga. Patys moksleiviai galėtų būti įtraukti į ekspedicijas, eksponatų paieškas. Konferencijoje dalyvausiantys mokyklų vadovai, mokytojai, manome, išsakys ir savo nuomonę.
Krašto istorijos leidyba ir lankytojas
Muziejų leidyba nėra pagrindinis muziejaus veiklos baras, bet greta ekspozicijų, parodų vaidina svarbų vaidmenį. Istorinis faktas paaiškina eksponatą ir visą ekspoziciją, pagyvina edukaciją, patraukia renginio lankytoją. Tai pajutome pernai, kai pradėjome plačiau apžvelgti Birštono istoriją. Renginius, skirtus 1863–1864 m. sukilimui ruošė visas muziejaus kolektyvas. Tai įstrigo ilgam, patraukė mūsų lankytojus. Konferencijoje pristatomas leidinys, skirtas 1863–1864 m. sukilimui, atradęs garbią krašto bajorų Bartoševičių giminę, mus įpareigoja toliau populiarinti krašto istoriją. Jau renkama medžiagą gausiai iliustruotam leidiniui „Vytauto šaltinis (Tarp medžio ir betono) 1878–1959“, „Birštono sanatorijų gydytojai 1945–2000“. Yra ir kitų įžvalgų. Manome, kad konferencijoje savo patirtimi pasidalins visi dalyviai, mokytojai, istorija besidomintys entuziastai. O jų turime tikrai nemažai. Tai ir Vytautas Rimantas Sidaravičius, Vytautas Pešaitis, Vytautas Gusas, Ona Zmejauskienė, Jonas Raiskas, Teresė Murauskaitė ir kiti. Pirmas toks mūsų krašte, Birštono kurhauze – 19 a. bajorų demokratinių diskusijų centre – vyksiantis susitikimas turėtų sužadinti mūsų aktyvumą, naują, kūrybišką požiūrį, norą susitikti ir plačiai bendradarbiauti.
Už tai, kad renkamės,diskutuojame, kuriame perspektyvas, esame nepaprastai dėkingi J. Palionio paramos ir labdaros fondui.
Vytautas Kuzmickas, istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
