Nebijantys būti kitokie

Šiuo metu yra labai daug prieštaringos informacijos apie sveiką gyvenseną, todėl dalis žmonių ieško to tikrojo kelio. Kiekvienas iš mūsų teisę rinktis, tačiau patį teisingiausia kelią į sveiką gyvenseną parodo gebėjimas įsiklausyti į savo kūną. Šiandien pristatome netradicinės mitybos propaguotojus – jauną žaliavalgių šeimą, savo gyvenimą kuriančią užsienyje. Tai Airina, Paulius ir Benita Andriukevičiai.

Airina žavi, linksma, savimi pasitikinti moteris, gimusi, augusi ir mokyklą baigusi Prienuose. Beveik prieš dešimtį metų skaudančia širdimi ji paliko gimtinę ir išvyko į užsienį. Ne laimės ieškoti, o kaip ir dauguma jaunų žmonių, užsidirbti pinigų, kad galėtų įgyvendinti savo kuklias svajones. Tačiau ten rado ir laimę, ir sėkmę, ir gyvenimo pilnatvę.

Mano pašnekovė neperša nuomonės, kad žaliavalgystė – tai tas sveikatos kelias, kuriuo reikėtų eiti kiekvienam. Juk dauguma žmonių teigia neįsivaizduojantys savo dienos be mėsos ar pusryčių – be blynelių su uogiene, o vakarienės – be skrudintų bulvyčių… Tiesiog tokie itin įtariai žiūri į tvirtinančius, kad atsisakę mėsos, o dar svarbiau – visų gyvulinės kilmės produktų, miltinių patiekalų, jaučiasi laimingi. Tačiau šiandien Airina ir Paulius jau nebebijo būti kitokie, juolab leidžia pasirinkti maistą ir savo mažajai Benitai. Jie valgo vaisius, daržoves, sėklas, grūdus, žalumynus, iš kurių džiovinant, daiginant, spaudžiant, mirkant, malant pagaminama neįtikėtinų patiekalų.

 

Airina, kaip trumpai apibūdintumėte savo šeimą?

„Full time mum“ (pilnu etatu mama) ir triatletas (Airina, Paulius ir Benita). Šiek tiek ekstremalūs ir dievinantys tobulą Dievo kūrinį bei viską, kas susiję su kelionėmis. Smalsūs ir nebijantys būti kitokie.

Kokios priežastys privertė jus palikti Lietuvą?

Užsienis visada traukė geresnėmis gyvenimo sąlygomis ir didesnėmis perspektyvomis. Nors su Paulium vienas kito tuomet dar nepažinojome, išvykti troškome dėl tų pačių priežasčių – norėjome užsidirbti, nes Lietuvoje perspektyvų tuomet nematėme.

Buvau jauna, kai gimė sūnelis, vėliau tapau vieniša mama. Kaip ir kiekvienai mamai, sūneliui norėjau paties geriausio, tik tą „geriausio“ tada dar visai kitaip supratau. 2003-ųjų liepą vienas pažįstamas pasiūlė darbą bare Airijoje. Pasikalbėjau su savo mama, su kita sūnelio močiute – jos geranoriškai sutiko pažiūrėti mano mažylį. Esu joms be galo dėkinga už visą dėmesį ir rūpesti, šilumą bei meilę ir dar daug dalykų, kuriuos jos atidavė savo anūkėliui. Tuomet ir priėmiau sprendimą išvykti, padirbėti kokius metelius ir grįžti. Nepaprastai sunku buvo, tačiau kitos išeities ir galimybės prasigyventi nemačiau.

Kaip likimas suvedė su Pauliumi?

Paulius 2005-ųjų spalį gavo darbo pasiūlymą. Tad susidėjo kelis svarbiausius daiktus ir išvyko.

Pradžia buvo nelengva tiek jam, tiek man. Gal mano gyvenimo sąlygos buvo geresnės, tačiau kankino nepakeliamas sūnaus ilgesys. Dabar net nesuvokiu, kaip tai ištvėriau… Tačiau, kaip yra pasakęs vokiečių filosofas Friedrichas Nietzschie, kas mūsų neužmuša, tas mus padaro stipresnius. Laikas bėgo, viskas klostėsi vis geriau, bet niekada nesitikėjau, kad būtent čia, Airijoje, sutiksiu žmogų, draugą, su kuriuo turėsim tokių skirtingų pomėgių, bet būsim artimi sielomis ir atrasim mus jungiančius bendrumus, mėgausimės vienas kito kompanija eidami šalia, skatindami vienas kitą daryti tai, kas teikia džiaugsmo ir atneša šviesos į mūsų bendrą pasaulį. Būtent čia, toje pačioje Airijoje, prieš daugiau nei septynerius metus ir sutikau Paulių.

Kas jus labiausiai sujungė?

Iš pradžių tapome gerais draugais. Jis turėjo tai, ko ieškojau ne vienerius metus, – tikėjimą, o aš troškau rasti sielos ramybę. Aš turėjau stiprybę, smalsumą ir troškimą sužinoti apie pasaulį daugiau, nei žinojau tada. Netrukus pamilom vienas kitą ir apsigyvenome kartu.

Kaip susidomėjote žaliavalgyste?

Kai prieš trejus su puse metų gimė mūsų dukrytė Benita, nusprendėme atsisakyti mėsos. Vegetarizmo naudą netrukome pajusti visu kūnu ir dvasia: jautėmės pakylėti, lengvi, lyg „ant sparnų“. Vėliau pradėjome derinti maisto produktus, mažiau vartojome pieno gaminių. Taip tęsėsi keletą metų. Praėjusią žiemą buvau priaugusi dešimt kilogramų ir pradėjau nebepatikti sau, tad nusprendžiau pradėti sportuoti. Iš pradžių keldavausi kas rytą pusę šešių prieš vyrui išeinant į darbą ir bėgdavau po 5 km, vėliau – 4–5 kartus per savaitę po 6 km, tačiau kilogramai lyg „prilipdyti“ netirpo. Po trijų mėnesių pastangų svėriau lygiai tiek pat, kiek ir prieš pradėdama sportuoti. Tada atsisėdau ir galvodama, kodėl man nepavyksta, prisipažinau sau, kad pasiekti tikslą man trukdo suvalgomo maisto kiekiai, ypač vakarais. Bet juk taip gera kartais pasilepinti keptomis bulvėmis… Ėmiau ieškoti išeities, kaip neatsisakydama šio malonumo galėčiau pasiekti norimą svorį. Tada atėjo atsakymas – žaliavalgystė. Vakare laukiau Pauliaus norėdama jam pranešti apie savo unikalų (šypsosi – aut. past.) sumanymą. Nekantravau išvysti jo veido išraišką… O jis be galo apsidžiaugė: pasirodo, jau senai to norėjo, tik laukė, kol aš tam pribręsiu. Tai antras mano bandymas žaliavalgiauti. Pirmą kartą bandžiau prieš metus, mane įkvėpė viena draugė, džiūgaudama, kad jau žaliavalgiauja dvi savaites ir skraido kaip „ant sparnų“. Aš irgi norėjau „skraidyti“, todėl pradėjau jau kitą dieną ir vos „neišžudžiau“ pačių brangiausių žmonių. Buvau suirzusi ir pikta, viskuo nepatenkinta, ir po kelių dienų nusprendžiau, kad gana tų eksperimentų. Bėda ta, jog visiškai nieko neišmaniau apie žaliavalgystę, o dar tie gaminamo maisto kvapai… Buvo per sunku atsispirti. Ir dabar dar pasiilgstu keptų bulvyčių. Tačiau mano vyras – nuostabus: kai ateina „keptų bulvių metas“, stiprybės semiuosi iš jo.

Žmonių, pasirinkusių žaliavalgystę, teigimu, pradėjus taip maitintis pagerėja bendra organizmo būklė, nebekamuoja peršalimai, atsiranda daugiau jėgų ir atgaunama dvasinė pusiausvyra. Ar taip ir yra?

Pasikeitus mitybai, pasikeitė ir sveikata: jaučiamės energingesni, žvalesni. Ypač tai jaučia aktyviu sportu (triatlonu) užsiimantis Paulius. Pakeitus mitybą, jis pagerino rezultatus, organizmas greičiau atsigaudavo po sunkių ir įtemptų varžybų. Benita taip pat yra puikios nuotaikos ir trykšta energija. Aš tapau labiau koncentruota, išmokau atskirti alkio ir sotumo pojūčius. Jau nereikia jaudintis dėl nepageidaujamų kilogramų, nes jų beveik nebeliko. Ir vis dar leidžiu sau vakarais pasmaguriauti. Žinoma, ne bulvytėmis… Jei anksčiau ilgiau išbūdavau nesportavusi, pradėdavau jausti nugaros, galvos skausmus. Atrodydavo, tuoj imsiu „byrėti“…  Pradėjus žaliavalgiauti visi skausmai baigėsi.

Teigiama, jog ilgai viską valgiusiam ir užsiteršusiam organizmui perėjimas į žaliavalgystę yra šokas. Ar teko patirti tokį šoką?

Taip, laikinų negalavimų jautėme, nors mes, rodos, ir nuosekliai tuo keliu ėjome. Bet pradėjus žaliavalgiauti prasidėjo organizmo valymasis. Detoksikacija – procesas ne iš maloniųjų, kuris gali užtrukti iki kelerių metų. Tad kartais paskauda galvą, kelias dienas laužo kaulus ir krečia drebulys. Tačiau dabar turime kur kas daugiau žinių nei mano pirmuoju bandymu, todėl visiškai nesibaiminame. Atvirkščiai, laukiame šio proceso, nes žinome, jog kaskart mūsų kūnai tampa vis švaresni, sveikesni, pilni gyvybės bei energijos, ko mes ir siekiame. Žaliavalgystė – tik viena iš mitybos krypčių, kurią mes pasirinkome, o kitiems ji gali netikti ir nepatikti. Svarbiausia – nespausti savęs, neversti nieko daryti per prievartą.

Ar būna, kad pasiilgstate kažkokio maisto?

Aš – keptų bulvyčių. Paulius nepasiilgsta nieko. Tačiau visus kažkada valgytus produktus galima kažkuo pakeisti.

Ką įprastai kasdien valgote?

Rytas prasideda žaliuoju kokteiliu (salieras, špinatai, dilgėlės ir pan.) ar šviežiai spaustomis sultimis. Pietums ir vakarienei valgome arba trintą daržovių sriubą, arba labai pamėgtus „raw“ (žalius, nevirtų daržovių – aut. past.) šaltibarščius, picą, salotas, sumuštinukus. Desertui pasilepiname šokoladiniu tortu ar blyneliais su braškiniu kremu ir šokoladu. Tarp pusryčių, pietų ir vakarienės užkandžiaujame vaisiais, džiovintais sausainiukais, sumuštinukais su džiovinta duonele, daržovėmis ir daigais. Labai mėgstame daržovių traškučius, o kartais pasimėgaujame riešutais, tačiau pastarųjų negalima padauginti, ypač vaikams.

Ar nesunku buvo priprasti taip valgyti Benitai?

Benita – vegetarė nuo pat gimimo, tad atpratinti nuo mėsos produktų nebereikėjo, tačiau su duona ir bandelėmis teko kokį mėnesį kitą pavargti. Taip pat ji mėgo karštą daržovių sriubą, todėl šalta trintų daržovių sriuba jai iš pradžių nelabai patiko. Tačiau praėjus tik keturiems su puse mėnesio nuo mūsų žaliavalgystės pradžios, ji visiems pranešė, kokie saldainiai ir maisto produktai yra sveiki, ir kokie – ne. Buvome labai nustebinti, kai parduotuvėje praėjome visas bandeles, ir pirmiausia, ką ji čiupo ir dėjo į vežimą, buvo salota. Visas tas vargelis atsipirko su kaupu. Turime nuostabią, sveiką dukrytę su puikiais valgymo įpročiais.

Kaip aplinkiniai priima tokius jūsų valgymo įpročius?

Atsakysiu Pauliaus žodžiais. Būna, klube jo kolegos klausia, iš kur jis gaunantis pakankamai baltymų ir kalcio, geležies. Juk nevalgo mėsos produktų ir gyvas tik žolėmis. Paulius jiems atsako: „Gyvas esu tuo, kuo ir visa visata. Kalcio gaunu iš ten pat, kaip ir dramblys. Energijos – kaip ir gorilos – iš augalų, vaisių ir daržovių. Čia slypi mūsų galia, o ne jautienos kepsnyje. Visiems žinoma tiesa: karvė ėda žolę – gauna geležies. Mes, žmonės, norėdami gauti geležies, valgome karvę. Ar susimąstome, kad valgydami tiesiog žolę geležies gausime dešimtis, gal net šimtus, kartų daugiau. Tai kam valgyti tai, kas negyva?“ Galima savo sveikatos labui padaryti labai daug, pradedant nuo mažų dalykų. Nebūtina per vieną dieną tapti žaliavalgiu. Pavyzdžiui, juk galima atsisakyti visų maisto produktų su „E“, mažinti mėsos ir pieno produktų vartojimą, papildant racioną augaliniu maistu, vengti gausiai prisivalgyti iki 12 valandos, negerti skysčių valgio metu, nevalgyti vaisių kaip deserto, tuo neskatinant rūgimo proceso organizme.

Žaliavalgystė nėra dieta ar juo labiau kokia nors sekta. Moksliškai įrodyta, kad augalinis maistas yra sveikas. Aišku, pramoniniu būdu auginamuose augaluose netrūksta chemijos, tačiau tai mažesnė blogybė, negu kartu su augalais valgyti ir augimo hormonų bei antibiotikų prifarširuotą mėsą.

Ar sunku būti žaliavalgiais mieste?

Žaliavalgystė – tai ne tik mitybos įpročiai, tai – gyvenimo būdas. Keičiasi viskas – nuo maisto produktų, buitinės technikos iki gaminimo pobūdžio. Visko mokomasi iš naujo. Būti žaliavalgiais mieste  nėra sunku, tačiau būtų labai gerai, jeigu būtų galimybė gyventi užmiestyje ir užsiauginti daržovių, kai kurių vaisių savo sode. Žinotume, kad valgome maistą, kuris yra be pesticidų ir nitratų.

Pakeitę gyvenimo būdą labai suartėjome su gamta. Labiausiai mėgstame keliones po kitas šalis ir paprasčiausias išvykas su šeima į gamtą. Galime pasisemti stiprybės iš kalnų, gyvybės – iš ežero ar vandenyno. Turime galimybę praturtinti sielą ir kartais nuraminti širdį. Mums patinka pabūti tiesiog Robinzonais – ten, kur nėra žmonių, kur esi vienas su gamta ir Dievu. Sustiprėja tikėjimas ir tarpusavio ryšys. Manau, visoms poroms tai yra aktualu. Tad, kai turime laisvo laiko, susipakuojame ir – į automobilį. Kad ir prie kanalo dilgėlių pasirinkti.

Ką galėtumėte patarti norintiems gyventi sveikai?

Jei maitinatės natūraliai ir neįsivaizduojate gyvenimo be mėsos, valgykite daug vaisių ir daržovių, rinkitės liesesnius mėsos ar pieno produktus, kruopas, gerkite daug skysčių, nepersivalgykite. Rytais įtraukite į savo racioną žaliuosius kokteilius. Kuo daugiau žalumynų gaus jūsų organizmas, tuo daugiau reikalaus. Pamažu galbūt dings noras valgyti mėsą. Mūsų kelias į žaliavalgystę buvo nuoseklus, todėl mums buvo lengviau nei tiems, kurie per naktį mėgina tapti žaliavalgiais.

 

Kalbėjosi Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close